Greitai paaiškės, ar Klaipėdos nusikaltėlių autoritetas Sigitas Gaidjurgis visą savo likusį gyvenimą bus išlaikomas aukų giminių ir kitų mokesčių mokėtojų pinigais.
Lukiškių tardymo izoliatoriuje jis laukia, kol įsiteisės nuosprendis kalėti iki gyvos galvos.
Tai, kad valstybė išlaiko žmogžudžius, vieniems atrodo ciniška. Kiti mano, jog prasta tokia valstybė, kuri žudytų savo piliečius, norėdama sutaupyti.
Kalėjime pareigūnai, socialiniai darbuotojai, psichologai, gydytojai rūpinasi, kad žmogžudžiai turėtų ką veikti, būtų sveiki, sportuotų, studijuotų aukštąjį mokslą.
Vienas kalinys per metus valstybei kainuoja apie 11 tūkstančių litų.
Buvo karalienė
Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo ketvirtos kameros tarpdury pasitinka žilstelėjęs, neaukštas, tvirto sudėjimo vyras. Tai plungiškis R.B.
Vienoje kameroje gali gyventi du nuteistieji iki gyvos galvos.
R.B. gyvena vienas. Jis daugiausiai laiko praleidžia prie kompiuterio.
Kompiuterio ekrano užsklandėlėje – nuotrauka iš Švedijos karalienės Silvijos ir R.B. susitikimo kameroje.
„Buvo praėjusią vasarą atvykusi. Ką kalbėjomės? Klausinėjo to paties, ką ir jūs – už ką, kiek, kodėl”, – sakė vyras.
Kartais gaila
Jos Didenybė Silvija, kaip ir kiti karališkosios šeimos nariai, remia Švedijos visuomeninės organizacijos KRIS (Kriminellas Revansch i Samhället – Kalinių grįžimas į visuomenę) veiklą.
Tarp šios organizacijos tikslų – ištiesti pagalbos ranką išeinantiems iš kalėjimų.
KRIS nariai lanko ir Lietuvos įkalinimo įstaigas, susitinka su kaliniais.
Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo direktoriaus pavaduotojas Jonas Malaškevičius, klausiamas, ar graudinasi dėl nuteistųjų likimo, sakė, kad jam nesvetimi prieštaringi jausmai. „Kai susipažįstu su žmogumi, pabendrauju – lyg ir gaila. Kai perskaitau bylą apie jo nusikaltimą – negaila”, – atviravo kariškis.
Vadina pensionatu
J.Malaškevičius sakė, kad reikia tikėti nuosprendžiu. Jei jau valstybė neleido nuteistajam numirti – kalėjimo darbuotojų misija, kad jis liktų žmogumi, o ne žvėrimi ar gyvu lavonu.
Pasak J.Malaškevičiaus, į Lukiškes pasidalinti patirtimi atvykstantys Amerikos specialistai kartais paklausia: čia pas jus kalėjimas ar pensionatas?
„Jie mano, kad čia per švelnios sąlygos”, – sakė pareigūnas.
Klausiamas, ar nevertėtų grąžinti mirties bausmę, J.Malaškevičius sakė, kad dėl to nusikaltimų nesumažės.
„Sovietmečiu, kai galiojo mirties bausmė, o buvo panašus skaičius nuteistųjų, – statistika beveik nesikeičia, – tvirtino pareigūnas.
„Jie kalėjimo sąlygomis turi gyventi civilizuotai. Tačiau turi žinoti ir jausti, kad atlieka bausmę”, – sakė J.Malaškevičius.
Už blogą elgesį – jei puola pareigūną ar engia kitą kalinį – nuteistasis gali atsidurti Lukiškių karceryje.
Pasmaugė moterį
Iš viso dabar Lukiškėse gyvena 79 žmonės, nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Dar penki – Pravieniškių pataisos namuose.
Plungiškis R.B. kali dvyliktus metus. Jis nuteistas už tai, kad pasmaugė moterį.
„Apie tai nekalbu. Atleiskite, bet ir Jums nedarysiu išimties”, – tarstelėjo R.B. „Neįmanoma to papasakoti per pusę valandos ar per valandą. Tiek visokių aplinkybių. Mane buvo labai lengva apkaltinti”, – pridūrė pašnekovas.
Plungiškis prašė, kad rašinyje nebūtų minimi jo vardas, pavardė, atsisakė fotografuotis. Klausiamas, kodėl, paaiškino: „Dėl savo ir aukos giminių”.
Jis nenori, kad žmonės kentėtų, vėl būtų aitrinami ir skaudinami tuo, ko jau nebepakeisi.
Pats R.B. sakė sveikata nesiskundžiąs. Nors po ranka – vaistai nuo padidėjusio kraujospūdžio.
„Įkalintas tik mano kūnas. Mano mintys juda” – sakė vyras, klausiamas, kaip ištveria nelaisvę. Pasiteiravus, ar po nuosprendžio jo nebuvo apėmusi apatija, R.B. sakė dabar vargiai ką beprisimenąs. Tačiau pridūrė, kad yra ne iš tų, kurie kariasi, stengiasi nepasiduoti blogoms emocijoms.
Kas ketvirtam nuteistajam reikia nuolatinės psichologo pagalbos, kas dešimtam – psichiatrinio gydymo.
Susirgus ar prireikus operuotis nuteistieji patenka arba į laisvės atėmimo vietų ligoninę, prireikus – į Santariškes, lydimi apsaugos.
Šviesi ateitis
Pagal naująjį bausmių vykdymo kodeksą nuteistieji iki gyvos galvos po dešimties metų gali prašyti keisti laikymo sąlygas ir būti perkelti į pataisos namus. Čia kiek lengvesnis režimas, nuteistieji gyvena ne kamerose, o bendrabutyje.
Nuteistieji iki gyvos galvos turi galimybę prašyti laisvės. Pasak J. Malaškevičiaus, beveik visi nuteistieji iki gyvos galvos yra rašę Prezidentui malonės prašymą. Nė vienas nesulaukė teigiamo sprendimo.
Tačiau jau pakeliui laikai, kai po bausmių politikos reformos Lietuvoje ir nuteistieji iki gyvos galvos turės galimybę išeiti į laisvę. Pasak J.Malaškevičiaus, dauguma nuteistųjų to tikisi. Net ir tie, kurie yra prasitarę, kad geriau jau juos būtų sušaudę, nei gyvus taip laikytų.
Anot J.Malaškevičiaus, bausmė iki gyvos galvos galbūt bus klasifikuojama į bausmę „su teise išeiti į laisvę” ir „be teisės išeiti į laisvę”. Jis įsitikinęs, kad nemaža dalis dabar nuteistųjų iki gyvos galvos kada nors bus laisvėje.
Kai kuriose Skandinavijos šalyse nuteistasis iki gyvos galvos po 11 metų turi galimybę išeiti į laisvę.
Gali studijuoti
Dabar kalinčiųjų iki gyvos galvos amžiaus vidurkis – apie 30 metų.
Jauniausiam nuteistajam iki gyvos galvos nėra nė dvidešimties.
Penki nuteistieji studijuoja pagal aukštojo mokslo studijų programą Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinės komunikacijos institute. Du nuteistieji jau trečiame, dar trys – pirmame kurse.
R.B. mokslus metė trečiame kurse. „Toks amžius, kai reikia nebe mokytis, o kitus mokyti. Sunku buvo klausytis paskaitų. Ateina magistrė 24-erių metų – ir prašo definicijas mokytis. Jų man gyvenime neprireiks. Ir sėdžiu – 50 metų diedas, ir kalu, kas yra socialinis pedagogas. Ir pats sau juokingas pasidariau”, – aiškino R.B. Tęsti mokslų jis nebegalės.
R.B anksčiau dirbo geležinkelio sistemoje ir net buvo vienos nedidelės geležinkelio stoties viršininkas. Neakivaizdžiai baigė vieną tuometinio Leningrado institutą.
Naudodamasis kameroje turimomis švedų kalbos mokymosi priemonėmis sukūrė per dešimt mokomųjų kompiuterinių programų – įvairių įgarsintų dialogų, žodynėlių. Tai pavyzdžiai, kuriuos galima sujungti į vieną ciklą ar jų pagrindu sukurti ir rimtesnes mokymuisi skirtas programas. Viena populiari televizijos viktorina taip pat yra ištobulinta remiantis R.B. ir dar vieno nuteistojo iki gyvos galvos sukurta kompiuterine programa.
Norėtų interneto
Per dvylika nelaisvės metų R.B. išmoko anglų kalbą, laisvai skaito, kalba, verčia.
Vyras sako, kad švediškai kol kas tik pramokęs. Neseniai originalo kalba perskaitė A. Strindbergo romaną „Vienišas”.
R.B. mano, kad kaliniams galėtų leisti naudotis ir internetu – ribotai. Esą kompiuteris – ne šaunamasis ginklas. Ką veiktų internete? Pavyzdžiui, M.Mažvydo biblioteka naudotųsi. „Aš nežinau, gal tai dar ir neįmanoma. To interneto gyvo nesu matęs”, – sakė vyras.
Kompiuterius kamerose turi ne visi nuteistieji. Įstatymas leidžia, kad kompiuterį nuteistajam perduotų artimieji.
Kalėjimo bibliotekoje yra per 26 tūkstančiai knygų. Jas pareigūnai atneša nuteistiesiems pagal jų pageidavimą.
Valstybė negali žudyti
Europarlamentaras Vytautas Landsbergis įsitikinęs, kad svarstymai, esą reikia grąžinti mirties bausmę, susilauktų žmonių pritarimo. Mat nemažai krikščioniškoje Lietuvoje gyvenančių žmonių negali atleisti, jaučia, kad bausmė turi būti adekvati. Ir jei ji tokia nėra, žmonės gyvena toliau visą gyvenimą su tam tikra dvasine žaizda.
Anot V.Landsbergio, bendra pažiūra Vakarų civilizacijoje dabar yra tokia, kad mirties bausmė tai taip pat yra nužudymas. Europos valstybės yra priėmusios atitinkamas konvencijas, mirties bausmė netaikoma.
„Populistas, net ir eidamas į rinkimus su šūkiu „pastatau aikštėse kartuves ir kariu visus nusikaltėlius”, vargu ar galėtų ištesėti tokį pažadą. Tai reikštų Lietuvai išstoti iš tarptautinių organizacijų”, – sakė V.Landsbergis.
„Taip, nuteistieji iki gyvos galvos žmogžudžiai kainuoja valstybei. Tą „atvertus” į pragmatinę pusę reikštų, jog, žmones nužudžius, pinigai būtų sutaupyti. Tačiau tai būtų tartum nužudymas dėl pinigų: valstybė nutaria, kad jai pigiau nužudyti nei laikyti įkalintus iki gyvos galvos. Tokia valstybė nelabai kaip atrodytų. Juoba kad tai krikščioniškos civilizacijos valstybė”, – samprotavo V.Landsbergis. Jo nuomone, daug svarbiau, kad valstybė globotų ir paremtų aukas.