Prezidentui neįveikiamas galvosūkis

Aukščiausiojo teismo pirmininkas Vytautas Greičius šalies prezidentui Valdui Adamkui sukūrė neįveikiamą galvosūkį.

Žurnalas „Ekstra” rašo, jog jau aštuonis mėnesius prezidentas sprendžia iš pirmo žvilgsnio paprastą, tačiau jam nežinia kodėl keblų klausimą: ką pasiūlyti į Aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus teisėjus? Nerandama tinkamų kandidatūrų į šį postą ar AT pirmininkas nepasiūlė tos kandidatūros, kurios prezidentas laukė ir tikėjosi?

O kol prezidentas mirtina tyla siekia parodyti AT pirmininkui, kad nepritaria jo kandidatūroms, vienam svarbiausių, sudėtingiausių, itin skausmingus turtinius ginčus sprendžiančiam skyriui vadovauja tas pats teisėjas, kurio kadencija seniausiai baigėsi. Galbūt tokia situacija Prezidentūrą tenkina net labiau nei naujo skyriaus vadovo atėjimas? Čia ambicijų ar interesų karas?

Rotacija virto revoliucija?

Lietuvoje būta atvejų, kai dėl prezidentų kaitos ar kitų svarbių politinių priežasčių keletą mėnesių ar net porą metų nepaskiriamas naujas valstybinės struktūros vadovas ar teisėjas. Tačiau per šiuos metus nei prezidentas keitėsi, nei Seimas buvo perrinktas. Atrodo, niekas negalėjo sutrukdyti apsispręsti dėl kadenciją baigusio, devynerius metus skyriui vadovavusio Česlovo Jokūbausko.

Atrodo, elementari rotacija prilygo revoliucijai, tartum politinės jėgos ir verslo grupuotės, susigrūmusios dėl savo teisėjo svarbiame poste, yra vienodai stiprios ir nė viena neketina pasiduoti. Atrodo, yra dėl ko kovoti?

– Baigiantis Aukščiausiojo teismo skyriaus pirmininko kadencijai, vykdydamas galiojančių šalies įstatymų nuostatas, Respublikos prezidentui Valdui Adamkui dar 2005 metų birželio pradžioje pasiūliau Aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus teisėjo civilinės teisės profesoriaus Valentino Mikelėno kandidatūrą į šias pareigas, – „Ekstrai” paaiškino V.Greičius. – Vėliau, 2005 metų birželio 23 d., Respublikos prezidentas raštu Nr.2D-3496 kreipėsi į mane prašydamas (cituoju) „pateikti tris kandidatūras Lietuvos aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus pirmininko vietai užimti”. Tai ir padariau. Valstybės vadovui pateikiau teisėjų Egidijaus Laužiko, Janinos Stripeikienės ir Valentino Mikelėno kandidatūras. Jokių kitų prašymų rašte nebuvo, jokių kitų raštų su papildomais prašymais taip pat nebuvo gauta. Taigi dar kartą patvirtinu tai, kad prezidento prašymas pateikti tris kandidatūras buvo įvykdytas. Beje, dėl pateiktų trijų kandidatūrų prezidentas man nepareiškė kokių nors pastabų ar pageidavimų, – patikslino V.Greičius.

Nuo to laiko prezidentas nėra pasisakęs dėl pateiktų kandidatūrų, nesusitiko su kandidatais.

– Pernai prezidentui ne trys, o viena kandidatūra buvo pateikta, – nesutiko su V.Greičiumi prezidento patarėjas Haroldas Šinkūnas. – Tai tiesa, kad AT pirmininko pateiktame rašte buvo nurodytos trys pavardės, bet, norint teikti kandidatūrą Seimui, nes Seimas skiria pirmininką, reikia oficialaus teisinio veiksmo, tai yra AT pirmininkas turi patarti prezidentui. Patarimas buvo duotas tik dėl vieno kandidato – dėl Valentino Mikelėno kandidatūros, nors prezidentas buvo prašęs alternatyvų.

– Prezidento pageidavimas dėl alternatyvių kandidatūrų net buvo išsiųstas raštu, – apie prezidentūros pastangas išgirsti alternatyvių kandidatų pavardes pasakojo H.Šinkūnas. – Tai vėlgi labai retas atvejis. Šiaip jau institucijos vadovas turi rūpintis, kad jo teisme esančios pareigybės būtų laiku užimtos. Į tą raštą AT pirmininkas neatsakė. Kodėl negalima paprasto dalyko padaryti – trijų kandidatų su patarimu prezidentui pateikti? Visiškai lygioje vietoje susikūrusi problema. Net neturiu paaiškinimo, kodėl taip yra.

Tuo tarpu politologas Vytautas Radžvilas viename interviu yra sakęs, kad būtent prezidentas turi nemenkas galias daryti įtaką teisėsaugos institucijų darbui.

– Deja, šia įtaka dėl nesuprantamų priežasčių šalies vadovas nesinaudoja, – apgailestavo politologas. – Ir todėl jo kalbas apie teisėsaugos darbo ydas tenka ne tik vertinti kaip bejėgišką moralizavimą ir pagraudenimą. Tiesą sakant, pribrendo laikas kelti klausimą, dėl kokių priežasčių prezidentas yra toks pasyvus šiuo klausimu.

Kas netinka prezidentui?

Pasak H.Šinkūno, prezidentas nekalba apie pačią V.Mikelėno personaliją.

– Jo, kaip teisininko, kvalifikacija, niekas neabejoja, tai vienas kvalifikuočiausių teisininkų Lietuvoje apskritai, – teigiamai kandidatą į skyriaus pirmininkus apibūdino H.Šinkūnas. – Tai patyręs, puikus teisėjas. Bet į kokią situaciją mes žmogų galime įstumti? Prezidentas turi atmesti vieną kandidatūrą, kuri yra pateikta. Ir kartu mesti šešėlį šiam žmogui.

O kodėl prezidentas, anot jo patarėjo, turi atmesti šią kandidatūrą, jeigu V.Mikelėnas toks puikus specialistas?

Žiniasklaidoje yra pasirodę užuominų, kad Prezidentūroje laukta ir tikėtasi, jog tarp teikiamų kandidatų į civilinių bylų skyriaus pirmininkus bus ir Č.Jokūbausko pavardė siūlant jį skirti antrajai kadencijai.

Kai kuriems teisininkams pasirodė keista, kad tarp V.Greičiaus prezidentui pateiktų kandidatūrų nėra dabartinio civilinių bylų skyriaus pirmininko. Spėliojama, kad tokį V.Greičiaus sprendimą galėjo lemti asmeniniai motyvai. Vilniaus teisėjai yra girdėję apie įtampą, tvyrančią tarp V.Greičiaus ir Č.Jokūbausko. Skyriaus vadovas esą turi savo nuomonę dėl bylų paskirstymo teisėjams ir jų nagrinėjimo ir ji nesutampa su AT pirmininko nuomone.

Civilinės bylos – aukso kasyklos

Visuomenei geriau žinomi baudžiamąsias bylas nagrinėjantys teisėjai, nes apie jas daugiau rašo spauda, skelbia televizija. „Baudžiauninkais” vadinami šios kategorijos teisėjai gali džiaugtis populiarumu, tačiau jų materialinė padėtis nuo to negerėja.

– Iš baudžiamųjų bylų daug neuždirbsi, – sakė Advokatų tarybos pirmininkas Rimas Andrikis. – Kokį honorarą advokatas gali paimti iš kriminalinių nusikaltėlių? Didžiausi honorarai tenka civilinėse bylose dalyvaujantiems advokatams.

Lietuvos visuomenė, apklausų duomenimis, mananti, kad teismai yra iš dalies arba labai korumpuoti, įtaria, kad honorarai mokami ne tik advokatams, kad bylos eigą nulemia ir teisėjo suinteresuotumas. Tiriant baudžiamąsias bylas daug reiškia teisėsaugos institucijų surinkti įrodymai, liudytojų parodymai. Tuo tarpu civilinėse bylose teisėjui tenka įvertinti įvairių dokumentų svarbą ginčui. Kad aukštesniųjų instancijų teismai dažnai pakeičia žemesniųjų instancijų teismuose priimtus sprendimus, liudija, jog ginčai gali būti sprendžiami ir vienaip, ir antraip. Kai ginčijama suma siekia milijonus, ginčo šalys negaili pastangų paveikti teisėjus, kad jie priimtų trokštamą. „Ekstrą” konsultavę ekspertai nurodė žinomus teisėjus Č.Jokūbauską ir K.Ramelį, darančius daugiausia įtakos civilinėms byloms.

Per tuos aštuonis mėnesius, kai Č.Jokūbauskas vadovauja AT civilinių bylų skyriui pasibaigus kadencijai, buvo išnagrinėta ne viena valstybei ir Lietuvos žmonėms skaudi byla. Garsiausia jų – už vieną litą parduoto „Lietuvos kuro” ieškinys Lietuvos Vyriausybei dėl 28 milijonų litų. Šioje byloje kiekvienas teismas priima vis kitokį sprendimą.

2004 metų gruodžio mėnesį Vilniaus apygardos teismas, kurio civilinių bylų skyriui vadovauja Konstantas Ramelis, priteisė Vyriausybei sumokėti „Lietuvos kurui” 28 milijonus litų. Po pusmečio Vilniaus apeliacinis teismas (civilinių bylų skyriaus vadovas Artūras Driukas) atmetė „Lietuvos kuro” ieškinį. Šių metų pradžioje AT septynių teisėjų kolegija, vadovaujama Č.Jokūbausko, įmonės sanuotojai „Baltic Petroleum” nenaudingą sprendimą panaikino ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo Apeliaciniam teismui. Kokį sprendimą būtų priėmusi AT kolegija, jei jai vadovautų kitas pirmininkas, sunku numanyti.

„Aukščiausiasis teismas pasigedo argumentų, kuriais remdamasis Apeliacinis teismas panaikino pirmos instancijos teismo sprendimą”, – „Ekstrai” paaiškino AT teisėjas Aloyzas Marčiulionis.

Faktas tas, kad tų 28 milijonų litų laukia nesulaukia su premjero Algirdo Brazausko draugu ir žmonos Kristinos verslo partneriu Ivanu Paleičiku siejama bendrovė. O valstybės interesą ir mokesčių mokėtojų pinigus gina tik valdiški juristai, negaunantys milžiniškų honorarų už savo pastangas. Neatsitiktinai Č.Jokūbausko kandidatūrą į AT civilinių bylų skyriaus vadovus remia ir socialdemokratų viršūnės.

Seimo narė abejoja teisėjų sąžiningumu

Pernai lapkričio mėnesį Seimo narė Nijolė Steiblienė kreipėsi į Teismų tarybos narius ir prezidentą dėl kai kurių teisėjų veiksmų įvertinimo.

„Manyčiau, jog teisėjų A.Šimaitienės-Tarvainytės, K.Ramelio, A.Spiečiaus, S.Gurevičiaus ir B.Pupkovo veiksmai nesuderinami su Teisėjų etikos taisyklių nuostatomis… Prašyčiau Teismų tarybą atkreipti dėmesį į šiame rašte išdėstytus argumentus, susipažinti su teismų sprendimais ir įvertinti savo kolegų profesionalumo bei atsakomybės klausimus”, – prašė Seimo narė. Į savo laišką ji iki šiol negavo atsakymo. Tačiau „Ekstrai” V.Greičius sutiko pakomentuoti šį laišką.

– Iš tiesų tokį raštą, adresuotą Respublikos prezidentui, generaliniam prokurorui, Teismų tarybos nariams, gavau ir aš. Priminsiu, kad Seimo narė kelia klausimą dėl bylos, kurioje yra galiojantis kasacinis sprendimas. Inicijuoti jo kvestionavimą tam tikra teisine forma ar daryti teisinius žingsnius, kurių rezultatai ateityje galėtų tapti pagrindu apsvarstyti Seimo narės nepasitenkinimą sukėlusius sprendimus, suteikta teisė tik generaliniam prokurorui. Kiek žinau, generalinis prokuroras yra kreipęsis į Vilniaus apygardos teismą dėl proceso atnaujinimo šioje byloje, todėl dėl visiems žinomų ir suprantamų priežasčių komentarai negalimi. Reikia laukti proceso pabaigos. Kita situacija dėl teisėjos A.Šimaitienės-Tarvainytės. Jos veiksmai mano ir Teismų tarybos iniciatyva jau anksčiau vertinti drausminės atsakomybės tvarka.

A.Šimaitienė, dėl kurios veiksmų Seimo narei dar prieš keletą metų kilo abejonių, tol dirbo teisėja, kol pateko į prokuratūros akiratį. Prieš porą savaičių prezidentas V.Adamkus, atsižvelgdamas į generalinio prokuroro teikimą, sustabdė Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo teisėjos A.Šimaitienės įgaliojimus ir davė sutikimą ją patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Vilniaus apygardos prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl dokumentų klastojimo, tarnybos pareigų neatlikimo ir dėl piktnaudžiavimo tarnyba. Dėl galimo teisėjos piktnaudžiavimo ikiteisminį tyrimą atlieka Specialiųjų tyrimų tarnyba, o jį organizuoja Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorai.

Seimo narę A.Šimaitienės veiksmai papiktino nagrinėjant civilinę bylą dėl valstybės žemės sklypo Vilniuje, Ukmergės gatvėje 14A. Tą pačią bylą nagrinėjo ir K.Ramelis, patvirtinęs taikos sutartį, pagal kurią Vilniaus apskrities viršininko administracija atsisakė savo ieškinio reikalavimų, nors, N.Steiblienės nuomone, nebuvo jokio pagrindo tvirtinti taikos sutartį, nepaisyta viešojo intereso.

Teisėjas šokdino prezidentą ir Seimą

N.Steiblienės minimas K.Ramelis, kurio pavardė skambėjo ne vienoje garsioje byloje (jis paskyrė vėliau susikompromitavusį teisėją Giedrių Baziulį nagrinėti Kazimiros Prunskienės bendradarbiavimo su KGB bylos, politikė buvo išteisinta), nėra eilinis teisėjas. Turima omenyje ne tik einamos pareigos. 2003 metais šis teisėjas šokdino prezidentą ir Seimą, kol pasiekė tai, ko troško. Teko girdėti, esą K.Ramelis – žemės ūkio ministrės K.Prunskienės pusbrolis. Jis iš tiesų gimęs Švenčionių rajone, iš ten kilusi ir ministrė. K.Ramelis yra artimai pažįstamas su socialdemokratų šulu, Seimo pirmininko pavaduotoju Č.Juršėnu.

Trylika metų dirbęs Švenčionių rajono kaimo mokyklų mokytoju ir direktoriumi, 1970 metais K.Ramelis tapo Švenčionių rajono liaudies teismo teisėju, po trejų metų – teismo pirmininku. 25 metus išdirbęs gimtajame rajone, 1995 metais K.Ramelis padarė staigų karjeros šuolį, tapo Vilniaus apygardos teismo teisėju, o vėliau – civilinių bylų skyriaus pirmininku.

2003 metų pradžioje, likus dviem mėnesiams iki K.Ramelio 65-mečio, teisėjas pasiprašė į Apeliacinį teismą. Tuo metu galioję įstatymai numatė, kad apygardos teismo teisėjai nebūtų vyresni nei 65 metų. Taigi K.Rameliui teko rinktis – arba pereiti į Apeliacinį teismą, kur amžiaus cenzas siekia 70 metų, arba išeiti į pensiją.

Atrankos komisija teikė K.Ramelio kandidatūrą prezidentui, o Valdas Adamkus 2003 metų sausio 10 dieną pasirašė dekretą, kuriuo pritarė, kad du teisėjai – K.Ramelis ir A.Driukas – taptų Apeliacinio teismo teisėjais. Tų pačių metų sausio 23 dieną Seimas pritarė A.Driuko kandidatūrai, o jau kitą dieną prezidentas savo dekretu A.Driuką paskyrė Apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus pirmininku.

K.Ramelio kandidatūra Seimui buvo pateikta keliomis dienomis vėliau nei A.Driuko, sausio 28 dieną. Kodėl ne kartu su A.Driuku, nors prezidentas jųdviejų kandidatūroms pritarė tuo pačiu dekretu, aiškėja susipažinus su Seimo darbotvarke. Tą pačią dieną Seimas ne tik pritarė K.Ramelio kandidatūrai, bet ir priėmė Teismų įstatymo 57 straipsnio pataisą, kuria padidino ratą teisėjų, kurių įgaliojimų laikas gali būti pratęsiamas iki 70 metų. Į jį pateko ir apygardos teismų teisėjai.

Taigi K.Rameliui nebebuvo jokios prasmės eiti dirbti eiliniu teisėju į Apeliacinį teismą, jei jis galėjo toliau vadovauti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriui.

Nors A.Driuko atveju prezidentas iškart pasirašė dekretą dėl jo paskyrimo Apeliacinio teismo teisėju, dėl K.Ramelio prezidentas neskubėjo. Jis laukė iki vasario 19 dienos, kol K.Ramelis kreipėsi su prašymu dėl jo įgaliojimų apygardos teisme pratęsimo. Ir pratęsė tuos įgaliojimus. Kad K.Ramelis buvo paskirtas Apeliacinio teismo teisėju, prezidentas, atrodo, pamiršo. Net neatšaukė savo dekreto.

Kaip K.Ramelis pasiekė, kad ir Seimas, ir prezidentas paruoštų jam puokštę teisės aktų, iš kurių jis išsirinktų tinkamiausią, nežinia. Faktas tik tas, kad jis ir toliau vadovauja Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriui. Neatmetama, kad skyriaus teisėjams tenka nagrinėti valdantiesiems sluoksniams svarbias turtines bylas. „Ekstros” ekspertai pateikė tokią sprendimų priėmimo versiją: K.Ramelis kontroliuoja pirmos ir antros teismų instancijos civilines bylas, kuriose norimas rezultatas pasiekiamas ir paskutinis taškas padedamas AT civilinių bylų skyriuje.

Pakeitus šio skyriaus vadovo poste Č.Jokūbauską kitu žmogumi, senoji išbandyta grandinė sutriktų. Pridūrus tai, kad Apeliacinio teismo civilinių bylų skyriui vadovauja Č.Jokūbausko bičiulis A.Driukas, galima kalbėti apie uždarą civilinės teisės specialistų ratą. Šiam ratui priklauso ir Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas Vytautas Nekrošius (kurio brolis Ipolitas Nekrošius, vadinamas mafijos advokatu, teismuose gynė žurnalisto Vito Lingio žudikus, Sigitą Gaidjurgį, Vilniaus „smauglius”), ir teisingumo ministras Gintautas Bužinskas, dėstytojaujantis to paties fakulteto Darbo teisės katedroje. Neoficialiai H.Šinkūnas vadinamas V.Nekrošiaus ir Č.Jokūbausko atstovu Prezidentūroje – prieš tapdamas V.Adamkaus patarėju, H.Šinkūnas buvo padavęs prašymą skirti jį Vilniaus apygardos teismo K.Ramelio vadovaujamo civilinių bylų skyriaus teisėju.

„Raugas totaliai rūgs”

Kaip apskritai veikia Teisėjų atrankos komisija ir Teismų taryba, kokiais kriterijais vadovaujamasi? Europarlamentaras Vytautas Landsbergis viename interviu kritikavo teisėjų skyrimo procedūras.

– Pažvelkim į teisėjų korpusą, paveldėtą iš sovietinės klaninės santvarkos, po truputėlį atsinaujinantį, bet kai kuriuose postuose rūpestingai apsaugotą net po visų amžiaus terminų, – negailestingas teisėjams buvo V.Landsbergis. – Konstitucija sako, kad apylinkių bei apygardų teisėjus skiria ir jų darbo vietas keičia prezidentas. O pažiūrėkit, kiek saugiklių išsirūpino pati teisėsauga, kad „patardama” kontroliuotų prezidento galias, nors Konstitucija – tiesiogiai veikiantis įstatymas ir bent jau teisėjų perkėlimai iš įtartinai šiltų vietelių, sutraukant negerus ryšius, būtų išimtinė prezidento prerogatyva. Dar blogiau bus, kai patarimus lems net ne pačių teisėjų struktūros, bet kažkieno gudriai deleguotų prezidento patarėjų būrelis. Tada senasis raugas jau totaliai rūgs, ir dar prezidento vardu.

Karjeros šuoliai

Šią versiją, kad teisėjų atrankai ir jų karjerai diriguoja nematoma gudriai deleguotų prezidento patarėjų ranka, kad šis senas raugas pridengiamas garbingu prezidento vardu, patvirtina ir naujausi faktai.

2005 metų balandžio 25 dieną prezidentas savo dekretu atleido Vilniaus 2-ojo apylinkės teismo teisėją Dainių Rinkevičių ir paskyrė jį Vilniaus apygardos teismo teisėju. Jaunas teisėjas padarė netikėtą karjeros šuolį: apylinkės teisme jis nagrinėjo baudžiamąsias bylas, o apygardos teisme tapo civilinių bylų teisėju, nors nuo to laiko, kai 2001 metais priimtas naujas Civilinis kodeksas, nenagrinėjo civilinių bylų.

Teisėjo karjerai nepadarė įtakos ir tas faktas, kad D.Rinkevičius buvo skandalingai įpainiotas darant įtaką svarbiai liudytojai. Dėl šio fakto nukentėjo buvęs Seimo kontrolierius Kęstutis Virbickas, Advokatų taryboje apsvarstyta advokatė Asta Kaušikaitė. Tiktai teisėjas D.Rinkevičius liko švarutėlis. O juk jis mažų mažiausiai parodė nekompetenciją, kai iš advokatės A.Kaušikaitės priėmė pareiškimą dėl baudžiamosios bylos privataus kaltinimo tvarka iškėlimo svarbiai liudytojai prekeivių žmonėmis byloje. Taip liudytojai buvo daromas spaudimas prieš Norvegijoje vykusį teismo posėdį, kur ji liudijo prieš organizuotos gaujos narius, tarp jų – Arvydą Minkštimą.

– Advokatė Asta Kaušikaitė negalėjo kreiptis savo vardu privataus kaltinimo tvarka, nes ta teisė priklauso išimtinai jos klientui, – paaiškino advokatės veiksmus tyrusios tarybos pirmininkas R.Andrikis. – Advokatė, kreipdamasi savo vardu dėl privataus kaltinimo už savo klientą, pasielgė neteisėtai, nes įstatymas to nenumato. Bet to nepastebėjo net teisėjas. Kur mes tada gyvename, kad advokatui padarius klaidą teisėjas, kuris turi nagrinėti bylą, tos elementarios klaidos taip pat nemato?

Teismų taryba iki šiol niekaip neįvertino D.Rinkevičiaus veiksmų darant poveikį svarbiai liudytojai, nors apie tai kelis kartus buvo rašyta žurnale „Ekstra”, skelbta „Delfi” interneto tinklalapyje.

– Kaip jau minėjau, kandidatus į teisėjus bei karjeros siekiančius teisėjus atrenka Atrankos komisija, kuri išvadas pateikia respublikos prezidentui, – tarybos veiksmus paaiškino V.Greičius. – D.Rinkevičių į Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyrių taip pat atrinko ši komisija. Teismų taryba, atsakydama į prezidento Valdo Adamkaus kreipimąsi dėl patarimo, patarė prezidentui skirti šį asmenį Vilniaus apygardos teismo teisėju. Nei Atrankos komisija, nei Teismų taryba neturėjo jokių duomenų, kodėl D.Rinkevičius negalėtų būti paskirtas į šias pareigas. Galiu daryti prielaidą, kad tokios informacijos neturėjo ir Respublikos prezidentas, jeigu skyrė D.Rinkevičių apygardos teismo teisėju. Kaip žinote, Atrankos komisijos išvada ir Teismų tarybos patarimas prezidento nesaisto. Be to, jis yra delegavęs du savo atstovus į Atrankos komisiją ir atstovą į Teismų tarybą, kurie, logiška manyti, privalėjo nedelsdami informuoti prezidentą, jeigu būtų kilę kokių nors dviprasmybių ar abejonių sprendžiant šį karjeros klausimą teisėjų savivaldos institucijose.

Pareigos padalijamos iš anksto?

„Ekstrai” pavyko rasti tokių teisėjų skyrimo pavyzdžių, kurie leidžia suabejoti, kad teisėjų atranka vyksta remiantis objektyviais kriterijais. Štai 2005 metų gegužės 24-ąją vyko atranka į du skirtingus apylinkės teismus. Pretendentų į abu teismus sąrašuose kartojasi tos pačios trys pavardės. Komisijos nariai savotiškai įvertina pretendentų tinkamumą: tas, kuris laimi atranką į vieną teismą ir surenka daugiau nei 9 balus, atsiduria pretendentų į kitą teismą sąrašo pabaigoje su kur kas mažesniu įvertinimu. O jo kolega, antrajame sąraše atsidūręs pirmoje vietoje, pirmajame sąraše įrašytas tarp paskutinių.

Kokie kriterijai lemia, kad tas pats žmogus taip skirtingai įvertinamas? Ekspertai yra pastebėję, kad esant tokiems atrankos kriterijams, kurie galioja dabar, atsiranda erdvės ir galimybių reikštis subjektyviai valiai.

Vietoj karjeros – drausmės byla

Vis dėlto Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėjui Valdui Kairiui būtent karjeros siekis pakišo koją. Iki tol ne kartą vilkinęs bylas, užmiršdavęs priimti svarbius procesinius sprendimus, V.Kairys nebuvo gavęs nuobaudų. Dabar Šiaulių apylinkės teismo pirmininkas turi nemalonumų, kad nepakankamai kontroliavo teisėją. V.Kairį siūloma bausti už tai, kad teisėjas trijose bylose ilgiau kaip 4 metus neatliko jokių procesinių veiksmų. Praėjusių metų lapkritį šis teisėjas jau buvo baustas už trijų bylų vilkinimą.

Vilkinimo faktai paaiškėjo tik todėl, kad V.Kairys sugalvojo kopti karjeros laiptais. 2005 metais jis sėkmingai laimėjo atranką į Šiaulių apygardos teismą. Teisėjui darant karjerą sudaroma vertinimo komisija, kuri įvertina jo darbą konkrečiame teisme. Apygardos teismo komisijai patikrinus būsimo kolegos veiklą, paaiškėjo, kad jis vilkino bylas.

V.Kairys šioje jam nepalankioje situacijoje sumanė pasinaudoti prezidento institucija, matyt tikėdamasis, kad jam pavyks išvengti bausmės. 2005 metų liepą jis skubiai parašė prašymą prezidentui atleisti jį iš pareigų dėl sveikatos problemų. Tačiau prezidentas šio prašymo negalėjo patenkinti be Teismų tarybos patarimo, o ši klausimą svarstė tik rugsėjo mėnesį. Buvo nutarta principingai įvertinti V.Kairio darbą, kreiptasi į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją dėl drausmės bylos iškėlimo. Drausmės bylą perdavus nagrinėti Teisėjų garbės teismui V.Kairys viso labo gavo papeikimą, nors teisėjai svarstė netgi dėl baudžiamosios bylos iškėlimo.

Vos sužinojęs apie Garbės teismo sprendimą, V.Kairys atskubėjo pas prezidentą ir atsiėmė savo pareiškimą dėl atleidimo iš pareigų. Tačiau ramiai pagyveno neilgai – po kelių mėnesių paaiškėjus naujiems teisėjo prasto darbo faktams, vėl prasidėjo tyrimas dėl teisėjo veiksmų. O V.Kairys vasario 20-ąją prezidentui įteikė naują pareiškimą atleisti iš darbo.

– Tokiame kontekste prezidentas neatsitiktinai praėjusių metų vasarą sudarė darbo grupę teismų darbui tobulinti, – apie teismų problemas kalbėjo H.Šinkūnas. – Teismų tarybai buvo pasiūlyta tobulinti teisėjų atrankos kriterijus. Bus suvienodinta teisėjų skyrimo tvarka. Šiuo metu skiriant teisėjus dėl visų jų prezidentui duodamas Teismų tarybos patarimas. Tai tokia konstitucinė teismų savivaldos institucija, kuri pataria prezidentui. Vienintelė institucija, kurioje kandidatus parenka ne taryba, o vienas asmuo, yra Aukščiausiasis teismas. Jo pirmininkas vienasmeniškai parenka kandidatus ir dėl jų duoda patarimą prezidentui. Teismų taryba šitoje procedūroje nedalyvauja.

Savivaldos gijos – Aukščiausiajame teisme?

Yra pristeigta nemažai teisėjų savivaldos institucijų. Tai Teismų taryba, Teisėjų atrankos komisija, Teisėjų etikos ir drausmės komisija, Teisėjų garbės teismas. Joms visoms, išskyrus Teisėjų etikos ir drausmės komisiją, vadovauja Aukščiausiojo teismo pirmininkas ir šio teismo teisėjai. Tačiau tai netrukdo V.Greičiui teigti, kad skiriant teisėjus jam nesuteikta didesnių galių nei kitiems Teismų tarybos nariams.

– Sprendžiant patarimo dėl kandidato į teisėjus klausimus, nei Teismų tarybos pirmininkui, nei Aukščiausiojo teismo pirmininkui įstatymai nesuteikta jokių išskirtinių teisių, jokių didesnių galių, palyginti su kitais Teismų tarybos nariais, – tvirtina V.Greičius. – Kandidatų parinkimo procedūroje nedalyvauja Teismų tarybos nariai, taip pat ir jos pirmininkas. Tai daro tik Atrankos komisija. Ji savo išvadą dėl pretendentų į teisėjus pateikia prezidentui, tačiau tokia išvada prezidento nesaisto. Prezidentas dėl teisėjų skyrimo patarimo kreipiasi į Teismų tarybą. Joje sprendimas dėl patarimo priimamas balsuojant. Mano balsas taryboje lygiavertis bet kurio kito tarybos nario balsui. Net ir nepritardamas kai kuriems Teismų tarybos narių balsų dauguma priimtiems personaliniams sprendimams, negaliu jų vetuoti, pakeisti ar suspenduoti. Tad nesunku suprasti, kieno įtaka skiriant teisėjus yra svariausia.

– Skiriant Aukščiausiojo teismo teisėjus, situacija kiek kitokia, – patvirtino V.Greičius. – Teismų įstatymas Aukščiausiojo teismo pirmininkui suteikia teisę siūlyti kandidatus į Aukščiausiojo teismo teisėjus. Tačiau vėlgi prezidento tokie pasiūlymai nesaisto, ir jis gali laisvai apsispręsti, ar kandidatas tinkamas teikti jį skirti Seimui.

Šią teisę teko kelis kartus realizuoti ir niekada nei iš prezidento, nei iš Seimo, kuris ir skiria Aukščiausiojo teismo teisėjus, nei iš visuomenės jokių priekaištų ar pastabų nebuvo. Taigi Aukščiausiojo teismo pirmininkui galiojantys įstatymai nesuteikia teisių vienasmeniškai spręsti nė vienos grandies teismų teisėjų korpuso formavimo.

Tuo tarpu prezidento patarėjas nėra visiškai tikras dėl AT pirmininko įgaliojimų.

– Turi būti visiškai viešos ir skaidrios visų teisėjų savivaldos institucijų darbo procedūros, – įsitikinęs H.Šinkūnas. – Konstituciniame teisme nagrinėjimo laukia kelios bylos, susijusios su Teismų įstatymo ir Konstitucijos atitiktimi. Taip pat kvestionuojama ir AT pirmininko įgaliojimų formuojant teisėjų korpusą vienasmeniškai ir Konstitucijos atitiktis.

Dar lapkričio mėnesį pažadėjęs pateikti išvadas dėl teismų, Konstitucinis teismas vis tyli, nors jau kovas. Kažkokia tylėjimo epidemija: prezidentas tyli dėl ypač svarbaus AT civilinių bylų skyriaus pirmininko kandidatūros, Konstitucinis teismas – dėl Teismų įstatymo ir Konstitucijos atitikties. O šimtai teisėjų kasdien priima sprendimus, kurių teisėtumas vis labiau kelia abejonių.