Apsimesiu gudriu ir pasamprotausiu madinga tema – apie artėjantį pavasarį ir pavojų žmonių sveikatai, kurį neva atskraidins paukščiai.
Kipšas kužda, kad niekur taip smarkiai neišpučiama to paukščių gripo grėsmė, kaip tai daroma Lietuvoje. Jeigu baisios ligos pavojus grėstų pirmą kartą, vertėtų tikrai rimtai rengtis. Tačiau bent jau manoji atmintis siekia keletą didelių baubų, davusių akivaizdžios naudos tik ten, kur vargu ar jos reikėjo.
Dažniausiai problema sureikšminama vien dėl to, kad byrėtų pinigai į tam plačiai pravertas kišenes, o aktyvioji visuomenės dalis nebadytų bejausmiams gąsdintojams akių…
Teatleidžia man garbus televizijos žiūrovas, bet dar palyginti visai neseniai verčiausi kūliais prieš filmavimo kamerą, mėgindamas kuo geriau parodyti galvijų spongiforminės encefalopatijos (taip berods tiksliai vadinosi ta liga) arba paprasčiau – kempinligės grėsmę. Paskui visos televizijos kartojo vienintelį prastos kokybės vaizdą iš Anglijos, kuriame blaškėsi nežinia nuo ko svyruojanti išliesėjusi karvė. Vėliau buvo surasta ir parodyta geresnių siužetų su deginamais laužais, įvairūs pareigūnai daug ir reikšmingai kalbėjo, gyvulių augintojams ir perdirbėjams buvo dalijamos visokios direktyvos. Paskui apie pinigus ar kaltuosius pasakojimų mažėjo, o dabar tos kalbos visai nutilo. Taip greitai ir efektingai buvo kovota su baisia smegenų liga, kurios pasekmių Europoje turėjo užtekti bent pusei amžiaus.
Kiek anksčiau virš galvijininkystės peiliu švaistėsi liaukozės baubas. Akyse brango tyrimai, plušo veterinarai, už visai menką kainą keliavo į mėsmales karvės. Tarkime, kad profesionalų darbas davė puikų efektą. Tik norisi priminti, kad Lietuvoje galvijų bandos vis mažėja, o jų struktūra jau netelpa į jokias zootechnikos normas. Bet į kitus kraštus labai noriai gabenami bet kokie veršeliai, nes Lietuvoje šių gyvulių sveikata akivaizdžiai geresnė nei anoje Europos dalyje.
Iš gūdaus sovietmečio prisimenu tikrai efektingas snukio ir nagų ligos profilaktikos priemones. Kaimo keliuose atsirado užtvarų, dezomatų, žmonės mirkė apavą visokiuose skysčiuose, per tuos skysčius privalėjo pervažiuoti automobiliai. Lietuvos kaimą bėdos tada lyg ir aplenkė, o žurnalistams nebuvo leista kelti panikos. Juokingiausia, kad užkardos atsirasdavo prieš atlaidus Šiluvoje – visuose keleliuose stypsojo milicininkų figūros. Matyt svarbiausia būdavo, kad žmonės bažnyčion nenueitų…
Kiaulių maras jau ne kartą įbaugino tiek didesnių, tiek mažesnių fermų darbininkus. Būta visokių kitokių grėsmių, tačiau tikrosios jų priežasties niekas dorai nepaaiškino. Jeigu ir užsimindavo kuris nors specialistas apie gilesnes šių buvusių ar būsimų nelaimių šakneles, greitai paaiškėdavo, kad žmogus ėmė nesusitvarkyti su pareigomis ir prarado pasitikėjimą.
Taip buvo, yra ir bus.
Tarp žmonių, dirbančių gyvulininkystės srityje, pasakojamas smagus anekdotas apie daktarą, kuris laikė karvę. Kai ji susirgo, šeimininkas kreipėsi į veterinarą. Šis gyvulį apžiūrėjo ir rekomendavo vaistų. Kai medikas pasiteiravo, ką reikės daryti, jei paskirtoji priemonė karvutei nepadės, veterinaras trumpai paaiškino – papjausim. Po kurio laiko ir pačiam gyvulių gydytojui teko kreiptis pagalbos į mediką. Šis išrašė vaistų ir į tą patį klausimą atsakė lygiai taip pat…
Smagu šmaikštauti, kai viskas gerai klostosi. Tačiau kada jau ir vištoms kaime kyla grėsmė, man darosi labiau nei apmaudu. Vyriausiasis veterinarijos gydytojas perspėjo, kad po sodybas lakstys įstatymų sergėtojai ir gaudys palaidas vištas. Jos bus užmigdomos ir konfiskuojamos, jeigu žmogelis sugalvos nemokėti baudos. Ir jos dydžio nepagailėjo – 5000 litų. Kaip mat prieš akis stojo pokario vaizdas, kai po kaimus goglinėjo stribai ir sukinėjo vištoms galvas. Jų argumentas tuomet buvo toks – „eto kaziono” (tai valdiška). Apie kompensaciją žmonėms vienas kitas pareigūnas pašneka, tačiau kada ji ir kokia galėtų būti, niekas nedetalizuoja. Pažadėti pas mus labai madinga. Duodu bet ką dėti į kepurę, jei šiuo metu Lietuvoje yra nors mažiausia kokios nors kaimiškų vištų ligos grėsmė. Ką gi, jei didelių sukčių Lietuvoje niekas neįveikia, tai nors „ant bobulių” valdžia dantį pagaląs.
Žvilgterkime bent šiek tiek į priežastis, kurios dažniausiai sukelia visas gyvuliškas problemas. Kai žmogus iš gyvulio daro mašiną, kuri jam turi duoti nenusakomą kiekį produkcijos, prasideda genetiniai nukrypimai. Kai pradedama vaikytis tik pelno, tenka sugrūsti į vieną vietą kuo daugiau gyvių. Kai apima nesaikingas noras efektyvinti gamybą, stengiamasi sunaudoti pašarams visokias atliekas. Ignoruojant bet kokias prigimtines gyvų organizmų egzistavimo taisykles negalima nesitikėti skaudaus atlygio. Ir kai karvė priverčiama per dieną duoti 60 litrų pieno, kiaulė suėdusi kilogramą pašaro privalo priaugti tiek pat mėsos, o višta kasdien sudėti tris kiaušinius, ne tik mirtino gripo, bet ir iki šiol neregėtos nelaimės galima sulaukti.
Svarstykime visaip, tačiau šios srities gyvenimą iš arčiau matantys specialistai tik atlaidžiai šypsosi, kai kalbama apie sureikšmintą epidemijos pavojų. Jeigu ši liga būtų tikrai baisaus pobūdžio, gulbės ir antys gaištų ne po vieną, o visais būriais. Kai paukštynuose kasdien šimtais surenkama pridusintų lavonėlių, niekas nesiima tirti ir niekas netrimituoja, nes yra „didysis” interesas. O pakiemiais bauginti žmones labiau madinga. Šitaip visai nesunku pribaigti mažąją paukštininkystę.
Man tikrai graudu, kai matau nuošalioje sodyboje moterėlę, dvasinančią kelias višteles tamsiame tvartelio kampe, kur apie šviesą ar ventiliaciją nė pagalvot nėra kaip. Betrūksta, kad ir naminius paukščius sodybose „prifarširuotume” skiepų ar kitokių preparatų.
Mokslo pasaulyje netrūksta absurdo. Vieni kasdien suka galvas, kaip daugiau iš gyvulių gauti produkcijos, kiti ieško būdų, kaip kovoti su ligomis, nors tai – tos pačios veiklos rezultatas. Čia kaip su atominės energijos valdymu ar trotilo atradimu. Viską galima panaudoti ir geram, ir piktam tikslui. Deja, žmonija sparčiai žengia ne pažangos, o degradavimo keliu. Ir ši mintis kyla dažnai. Anądien vienas fizikas televizijos laidoje visai panašiai kalbėjo, tačiau nuo tų pavienių pasakymų karavanai nesustoja.
Grįždamas prie paukščių temos noriu pasakyti, kad jiems labiausiai tenka kęsti žmogaus žiaurumą. Ir nors jau buvo mėginta šiek tiek riboti narvelinių paukštynų veiklą, tačiau tai visiškai nesprendžia problemos. Koncentracija paukštynuose tokia didžiulė ir visas priežiūros kompleksas taip sudarkytas, kad visai nenustebsiu, jei naminius paukščius teks vėl išvedinėti iš laukinių. Kai vasarą parsivežiau vištų iš paukštyno ir paleidau savame kieme, bent dvi savaites visur tvyrojo specifinė smarvė. Tada prisiminiau, kad dar mano studijų metais buvo pasakojama apie kinų išradingumą išnaudoti gyvius, siekiant pasigaminti daugiau maisto. Anų laikų šūkis buvo „specializacija ir koncentracija”, o dabar – „stambus ūkis – konkurencingas”.
Baigiant – dar viena kita pastaba. Bičiulis buvo nuvažiavęs į Ameriką ir domėjosi kukurūzų auginimu. Iš hektaro jau prikuliama iki 28 tonų grūdų, kurie vadinami modifikuotais. Tas pats su sojomis, kurių tiek daug lietuviškose dešrose ir kituose produktuose.
O mano pažįstamas veterinaras degalinėje dirba dujų pylimo operatoriumi…