Auksaburnių komanda, vadovaujama premjero, regis, neįtikino ES pareigūnų, kad Lietuva galėtų tapti „skambiausioji styga” euro zonos orkestre. Gal lietuvių delegacijos kalba buvo pernelyg skurdi (kaip ir valstybė, kuriai atstovavo šaunioji trijulė…) įtikinti eurovaldininkus, kad tai, kas jiems atrodo pilka, iš tikrųjų yra balta, tik nepakankamai gerai apšviesta dėl kylančių energijos išteklių kainų?
O gal ES lapinai pernelyg gudrūs ir nelinkę lengvai patikėti viskuo, ką jiems suokia nepakeičiamasis vyriausias visos Lietuvos reikalų tvarkytojas?
Lyg žuvys į nerštą skubame į euro zoną, nepaisydami perspėjimų apie laukiančius žvejų tinklus…
Dėl euro įvedimo išprovokuoto kainų šuolio šiandien dejuoja ne tik lengvabūdžiai italai, bet ir darbštūs suomiai, ir įstatymus gerbiantys vokiečiai. O juk lietuviai jiems neprilygsta nei pagarba įstatymams, nei meile sąžiningam darbui ir savo tiesioginių pareigų vykdymui. Tačiau euro zonos padebesiais neskraidantys mūsų tautiečiai, kurie ragina neskubėti ar bent skubėti apdairiai, apšaukiami jei ne tėvynės priešais, tai kolūkinių fermų kvapo persisunkusiais runkeliais. Tarp kitko, ekologiškai užaugintas runkelis šiandien yra daug vertingesnis už tam tikrų interesų grupių reklamuojamus modifikuotus produktus…
Kad skubinamas euro įvedimas vargu ar atitinka visuomenės daugumos interesą, abejoti ima ne tik menkas pajamas gaunantys varguoliai, šiandien sudarantys didžiąją Lietuvos gyventojų dalį. Atsiprašau už ilgą citatą, bet tai – profesionalo žodis: „…nerimą kelia tai, kad kai kurie Lietuvos pareigūnai ir politikai ragina bet kokia kaina prasprūsti pro gana siauras Mastrichto kriterijų tinklo skyles. Finansų rinkose sąvoka „bet kokia kaina” neegzistuoja, nes tai visuomet reiškia – pernelyg brangu ir pernelyg rizikinga. Šiuo atveju didžioji rizikos dalis tektų Lietuvos gyventojams, todėl prieš kerpant geriau kelis kartus pamatuoti” (R.Rapkevičius, bankininkas, „Verslo žinios”).
Perspėjimas svarus, juolab ir be euro žirklių lietuviškųjų avelių banda jau taip plikai nukirpta, kad dar kiek – ir teks tiesiog kailį dirti.
Jau baigiame priprasti, kad politinius ir ekonominius sprendimus priiminėjantys ponai į žiniasklaidos pabaksnojimus tik tada atkreipia dėmesį, kai tie būna nukreipti į juos pačius. Bet šiandien valdžios elito arogancija jau taip išsikerojo, kad nė motais ir specialistų nuomonė. Paklauskite dėl ES pinigų besipešančių politikų ir ministrų, kokiems tikslams jie žada naudoti tuos pinigus – nusižvengs, lyg nešvankų anekdotą išgirdę. Lietuvoje – o sprendžiant pagal V.Havelo straipsnį „Demokratijai gresia išnykimas” (www.bernardinai.lt), ir visoje ES – centrine diskusijų tema tampa nebe tikslai, o tik priemonės jiems pasiekti. Šia prasme mums jau niekur nebereikia skubėti. Atėjome. Pirmieji priėmėme nukrikščionėjusios Europos Konstituciją – o juk doriems krikščionims pinigai visais laikais tebuvo tik priemonė tikslui siekti!
O gal arogancija čia niekuo dėta, kaip niekuo dėtas ir dažnai primenamas dabartinės valdžios neprofesionalumas? Juk gyvename rinkos visuomenėje, kur viskas perkama ir parduodama. Prisiminkime, kodėl taip skubama įsivesti eurą? Pirma – jis, esą, supaprastintų atsiskaitymus; antra – atpigintų tarptautinius pervedimus; trečia – palengvintų keliones Europoje. Daugumą lietuvių, neturinčius reikalų su „tarptautiniais pervedimais”, galėtų pradžiuginti nebent paskutinysis punktas, keliaujant lankyti emigravusių vaikų.
Ir be specialiųjų ekonomikos studijų aišku, kad euro verkiant reikia anaiptol ne visai Lietuvai. Apie „visuomenės interesą” nekalbama. Tarsi jo ir nebūtų. Tai kur ir dėl ko skubame?