Praėjusį penktadienį „Žemaitijos” kino teatre buvo pristatytas naujausias kelerius metus režisieriaus Kristijono Vildžiūno kurtas filmas „Aš esi tu”. „Ši juosta pasaulio nesukrės ir požiūrio į jį nepakeis, – sakė antrasis filmo režisierius ir Kristupo vaidmenį brolio juostoje sukūręs Mykolas Vildžiūnas. – Filmas nėra labai konfliktiškas. Bet jei tą filmą įsileisite, priimsite jį tokį, koks yra, tai jis sukels vidinį jūsų konfliktą.”
Filmo scenarijų rašė ir juostą režisavo 35-erių metų K. Vildžiūnas, lietuviško kino mėgėjams pažįstamas iš filmo „Nuomos sutartis” (2002 m.). 2004 metais pradėta kurti juosta Lietuvoje buvo sukama du mėnesius. Vėliau kūrybinė grupė dešimčiai dienų persikėlė į Krymą.
Filmą „Aš esi tu” kūrėjai vadina šių laikų pasaka: architektas, vardu Baronas, yra nuvargintas rutinos ir darbų. Jis svajoja išvažiuoti iš miesto ir pasistatyti stiklo namelį medyje. Įgyvendinęs svajonę vėl grįžta į miestą.
„Vaidinome patys save”
Barono vaidmuo, pasak filmo kūrėjų, buvo specialiai rašomas aktoriui Andriui Bialobžeskiui. „Kiek ilgiau ieškojome Dominykos vaidmeniui tinkančios aktorės. Reikėjo jaunos, gražios, svajingos. Tokios, kokia tiksliai aprašyta scenarijuje”, – pasakojo antrasis režisierius.
Tokią merginą, Jurgą Jutaitę, filmo kūrėjai rado kavinėje. „Aktorių atrankos vadybininkė mane pastebėjo kavinėje. Nufotografavo. Nuotraukas parodė režisieriui. Vėliau Kristijonas pasikvietė mane pokalbio, pabandė filmuoti ir pasakė, kad tinku”, – apie savo atėjimą į juostos „Aš esi tu” filmavimo aikštelę pasakojo Dominykos vaidmenį kūrusi J. Jutaitė. Ji šiuo metu Vilniaus universitete studijuoja filosofiją.
Savo filmo heroję Dominyką mergina apibūdino trumpai: „Ji – naivi, gyvenime ieško paprastų dalykų. Dominyka panaši į mane. Tikriausiai nebūčiau sukūrusi šio vaidmens, jei jis nebūtų man toks artimas. Galima sakyti, jog vaidinau pati save”.
Žiūrint filmą dėmesį patrauks dar kelios moterys: Dominykos bendramokslė Ana, kurią vaidina italų aktorė ir režisierė Silvija Fereri, buvusios Barono meilužės Julijos vaidmenį sukūrusi Amerikoje gyvenanti ir Vašingtone įvairiose trupėse vaidinanti Renata Veberytė-Loman bei Kristupo draugė blondinė Gabija. Pastarąją sukūrė aktorių atrankos vadybininkė Daiva Jovaišienė.
Paklaustas, ar juosta, kurios filmavimo aikštelėje susitinka neprofesionalūs, savo amatą išmanantys ir kitų šalių aktoriai, – savotiškas eksperimentas, M. Vildžiūnas teigė: „Mes neeksperimentavome. Tiesiog ieškojome moterų, kurios atitiktų scenarijuje aprašytąsias. Tarkim, Silvija. Ji filme vaidina Dominykos, besimokančios užsienyje, bendramokslę. Reikėjo aktorės, kuri labai gerai kalbėtų užsienietiškai ir būtų nelietuviškos išvaizdos. Tokios Lietuvoje nesuradome. Pasikvietėme aktorę iš Italijos”.
„Dirbti su broliu – ir sunku, ir lengva”
Apie savo panašumą į personažą kalba ir režisieriaus brolis. „Kristupas nėra mano prototipas, tačiau į mane labai panašus. Jis mąsto, kuria, tik gal yra šiek tiek įžūlesnis, labiau ciniškas nei aš. Apskritai šis personažas, broliui rašant scenarijų, toks susiformavo neatsitiktinai. Juk Kristijonas mane pažįsta nuo pat vaikystės”, – šypsojosi pašnekovas.
Šiemet kino režisūrą studijuoti pradėjęs M. Vildžiūnas, paprašytas prisiminti įspūdį pirmąkart perskaičius juostos „Aš esi tu” scenarijų, traukė pečiais: „Neturėjau galimybės susidaryti pirmojo įspūdžio. Praėjau visą scenarijaus kūrimo kelią kartu su broliu – dalijausi mintimis, pastebėjimais, nemažai diskutavome”.
Paklaustas, ar vaidinti brolio filme – pranašumas, jaunuolis sakė: „Kaip kūrėjui – sunkiau. Brolis mane pažįsta, jis pastebi mano vaidybos „falšą”. Tačiau antra vertus, labai lengva bendrauti – dirbdami taip įsibėgėjome, kad vienas kitą supratome be žodžių. Trečias dalykas – kadangi buvau ir antrasis filmo režisierius, tai už kadro teko dirbti įvairius organizacinius darbus. Per tą bėgiojimą, aikštelės administravimą nelikdavo laiko pasiruošti vaidmeniui. Šioje situacijoje gelbėjo tai, kad nuo pradžių iki galo gerai žinojau scenarijų”.
Filmas – ryškus gyvenimo etapas
Baronas A. Bialobžeskiui – pirmas rimtas vaidmuo kine. Išbandęs kino aktorystę vyriškis sako, jog ir ateity norėtų filmuotis. Bet ar gali kinas jį pavilioti nuo teatro? „Niekada neatsisakysiu teatro. Juk viską įmanoma suderinti. Tiesa, teatre akimirka yra laikina, o kinas ją įamžina”, – sakė aktorius.
Kuo skiriasi vaidmens kūrimas teatre ir filmavimo aikštelėje?
Filmo aikštelėje nėra laiko ypatingiems ieškojimams. Ten labai griežta organizacija – kas suplanuota, tą turi padaryti. Teatre vaidmenį dar galima taisyti, pildyti po premjeros, o nufilmavus tu nieko nebegali pakeisti.
Režisierius šį scenarijų rašė specialiai jums. Gal esate geri draugai?
Nustebau, kad Kristijonas šiam filmui pasirinko mane. Mes kartu mokėmės Lietuvos muzikos akademijoje. Tik jis buvo kursu jaunesnis. Bet mes niekada artimai nebendravome.
Ar K. Vildžiūnas, kviesdamas jus, savo pasirinkimą motyvavo?
Aš jo labai ir neklausinėjau. Tačiau filmavimo aikštelėje mes labai greitai radome bendrą kalbą – supratome, kad kalbame apie tuos pačius dalykus. Tai įrodo, kad jo įžvalgos buvo teisingos.
Ar savo vaidmenį koregavote, tikslinote?
Kadangi kine filmavausi pirmąkart, neleidau sau diktuoti taisyklių srityje, kurios gerai nepažįstu. Teatre labai intensyviai dalyvauju analizuojant medžiagą. Tačiau filmo „Aš esi tu” scenarijus mane tenkino. Labiau domėjausi techniniais sprendimais, nes reikėjo atlikti sudėtingus fizinius veiksmus.
Girdėjau, jog teko mokytis laipioti medžiais.
Taip taip, užsiiminėjau medžių alpinizmu, – juokėsi. – Mane treniravo profesionalus alpinistas Tomas Aleinikovas. Viename Antakalnio miške mokiausi laipioti medžiais, o susirinkusios močiutės žiūrėjo ir plojo.
Filmo kūrėjai juostą vadina pasaka. Kaip manote, ar ji sudomins žiūrovus?
Filmas yra ramus, netgi meditatyvinio pobūdžio. Sunku pasakyti, ar toks filmas sudomins žiūrovus, kurie yra pripratę prie agresyvios Holivudo kinematografijos.
Kokie liko įspūdžiai po filmavimosi?
Labai vertinu laiką, kurį ten praleidau. Jis buvo keistas, bet labai gražus. Man tai – ryškus gyvenimo etapas.