Jau trys mėnesiai, kai Jonučių kapinės priglaudė keturis buvusius bendramokslius: Jonučių vidurinės mokyklos dešimtokę Dovilę Adamonytę, vienuoliktoką Evaldą Matusevičių, dvyliktoką Deividą Pupeikį ir Kauno „Varpo” gimnazijos dešimtokę Auriką Ramonaitę.
Ketvertukas žuvo per tragišką vasario 26-osios nakties eismo įvykį ties Garliavos vidurine mokykla – sankryžoje, į kurią susibėga Vytauto bei Stadiono gatvės ir Marijampolės plentas. Tragedijos kaltininkas neįvardytas iki šiol, nors daugumai garliaviečių tai – vieša paslaptis, su kuria bandoma susitaikyti ne dėl žuvusiųjų, bet dėl likusiųjų gyventi ramybės.
Vienintelis liudytojas – suinteresuotas asmuo
Teisėsaugininkai teigia dar negalintys konstatuoti, kas šio susidūrimo kaltininkas – UAB „Vievio transportas” vilkiko vairuotojas, grįžęs tąnakt iš Vokietijos per Garliavą, ar asmuo, sėdėjęs prie lengvojo automobilio „VW Passat”, kuriuo važiavo žuvę šešiolikmečiai septyniolikmečiai, vairo. Vienintelis gyvas likęs šio ekipažo narys – vienintelis turėjęs vairuotojo teises, nes buvo kompanijoje vyriausias (prieš porą mėnesių jau tapęs pilnamečiu) Darius Morkūnas nuo pat pirmosios apklausos tvirtina nieko apie šį įvykį neatmenantis.
Kas vairavo mirtininkų automobilį, teigia nematęs ir su juo susidūręs vilkiko vairuotojas.
Tokiomis aplinkybėmis realiausi įtariamieji vairavus po susidūrimo apsivertusį folksvageną – du. Iki galo neatmesdami D.Morkūno versijos, teisėsaugininkai įtaria, kad prie vairo galėjo sėdėti ir vienas iš žuvusiųjų – E.Matusevičius. Tądien jis kaip tik išlaikė vairuotojo teises, kurios jam būtų buvusios įteiktos po dešimties dienų – kai būtų tapęs pilnamečiu. „VW Passat”, kuriuo lėkta į mirtį, priklausė šio nepilnamečio tėvui.
Vienintelis parodymus duodantis susidūrimo dalyvis – vilkiko vairuotojas Piotras Okuško, kaip jau rašėme, tvirtina važiavęs per gyvenvietę leistinu greičiu. Tuo metu sankryžoje, kurioje jaunuolių automobilis praslydo kabinos šonu, jam degė žalia šviesa. „VW Passat” įlėkė į ją dideliu greičiu, degant raudonai. „Atrodė, kad jį kažkas vijosi – automobilis lėkė į mane apie 150 kilometrų per valandą greičiu”, – teigia P.Okuško.
Daugiau šio susidūrimo liudytojų nėra. Apsaugos policijos ekipažas – pirmoji mašina, atvykusi tragedijos vieton, pasirodė po poros minučių. Pareigūnai tegalėjo konstatuoti tą patį, jog iš „VW Passat”, nulaužusio šviesoforą, išvarčiusio apie dvidešimt penkis metrus apsauginės tvorelės ir galų gale apsivertusio, laukan išlipo tik vienas jaunuolis – D.Morkūnas. Likusiuosius ištraukė įvykio vieton iškviesti ugniagesiai gelbėtojai, supjaustę automobilį dalimis.
Atmesta tik viena versija
Tačiau toks greitas pareigūnų atsiradimas įvykio vietoje davė peną kalboms apie galimą jų ryšį su šia tragedija: neva užsimušusieji galėjo taip lėkti jų persekiojami. Kai kas iš draugų, vakarojusių su žuvusiaisiais ir išsiskyrusių prieš pat nelaimę, tebepasakoja, kad pro juos pralėkęs automobilis su švyturėliu. Skubėta ta pačia kryptimi, kuria ką tik, kaip paaiškėjo vėliau, į mirtį nuvažiavo draugai.
Minėta prielaida – vienintelė, kuri jau paneigta. Pasak ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio Kauno rajono apylinkės prokuroro Edvino Alosevičiaus, dėl kilusio įtarimo buvo atliktas tarnybinis patikrinimas. Jo duomenimis, minėtas Apsaugos policijos ekipažas važiavo tuo metu ir būtent pro šią sankryžą tikrinti vieno iš saugomų objektų.
Kad tąnakt sudaužytu „VW Passat” buvo galima išvystyti didelį greitį, linkęs abejoti ir automobilio savininkas Gintaras Matusevičius, vieno iš žuvusiųjų – septyniolikmečio Evaldo tėvas. „Kažin ar su šiuo paskutiniuoju metu tik darbo reikalais naudotu senuku buvo galima išvystyti didesnį kaip 100 kilometrų per valandą greitį?” – šiandien neslepia abejonių G.Matusevičius.
Tačiau jis teigia net neabejojantis, kas sėdėjo susidūrimo metu prie automobilio vairo. „Visi žino kas, tik niekas nenori duoti oficialių parodymų, – ne iš karto ėmė šnekėti atviriau ir pats G.Matusevičius. – Taip, mano sūnus tądien buvo išlaikęs vairuotojo teises, tačiau negi jis būtų rizikavęs sėsti tą vakarą prie vairo ir netekti jų dar negavęs?”
G.Matusevičius neslepia, kad tą vakarą sūnaus prašomas davė jam su draugais savo automobilį: „Nebūčiau davęs aš, pasiimtų kitą”. Tačiau tikina, kad pagrindine sąlyga buvo, jog automobilį vairuos Darius, jau turintis aštuoniolika ir vairuotojo teises. Pasak G.Matusevičiaus, išlydėdamas sūnų, jis dar dirstelėjęs per langą: prie automobilio vairo, kaip ir sutarta, sėdėjęs Darius dar pamojavo jam savo vairuotojo pažymėjimu. G.Matusevičiaus duomenimis, buvo apie septinta aštunta valanda vakaro.
Tačiau teisėsaugininkai teigia turintys liudytojų, mačiusių tą vakarą už savo tėvo automobilio vairo ir Evaldą.
Iš vakarėlio – į žūtį
Žuvusiųjų po vidurnakčio keliai tą vakarą susibėgo viename Garliavos S.Lozoraičio gatvės 10 B numeriu pažymėto bendrabučio, kuriame gyvena D.Morkūnas, bute. Tačiau ne pas jį, o pas bendrabučio kaimyną: jaunimas žiūrėjo vaizdajuostę su neseniai Jonučių vidurinėje įvykusio šimtadienio įrašu, truputį pasivaišino. Kaip pasakoja į mirtininkų folksvageną neįsėdę šios kompanijos dalyviai, buvo ir degtinės butelis, ir alaus. Be to, kai kurie atėjo čia iš gimtadienio, švęsto mieste, užstalės.
Pradėjo skirstytis tik po vidurnakčio. Kompanija išvažinėjo ne vienu automobiliu. Į E.Matusevičiaus tėvo folksvageną kartu su kaimynystėje gyvenančiais D.Morkūnu bei E.Matusevičiumi sėdo ir jų merginos A.Ramonaitė ir D.Adamonytė. Penktuoju šio ekipažo nariu tapo D.Pupeikis, liudytojų teigimu, užsimanęs kokakolos, kurios tąnakt buvo galima gauti tik pernakt dirbančioje degalinėje, esančioje už jaunuolių lemtimi tapusios sankryžos. Į namus lydėtoms merginoms buvo pakeliui, tačiau jos kažkodėl prie namų neišlipo, o nuvažiavo su visais į mirtį.
Tai, kad kompanija, neišskiriant ir vairuotojo, buvo išgėrusi, lyg ir patvirtintų versiją apie gaudynes, kuriose galėjo dalyvauti policija, – bėgti nuo jos buvo ko.
Pasak mačiusiųjų išvažiavusiuosius paskutinį kartą gyvus, prie vairo sėdo D.Morkūnas. Tačiau, teisėsaugininkų teigimu, tai – dar ne įrodymas, kas vairavo automobilį susidūrimo metu: pakeliui buvo galima susikeisti vietomis. Garliavoje, laukiant policijos verdikto, kalbama kiek kitaip. Neva visi žino teisybę, bet ji nieko nebepakeis: vairuotojo pasodinimas už grotų žuvusiojo nebeprikels.
Mama tiki sūnaus nekaltumu
Vienintelis gyvas likęs D.Morkūnas, mamos teigimu, iš ligoninės grįžo visai kitas žmogus. Tebėra jis užsidaręs savyje ir artimiausiems žmonėms, tačiau jau po truputį atsigauna. Pasak mamos, buvo nuėjęs aplankyti žuvusios savo merginos kapą, Jonučių vidurinės pedagogai jau pastebėjo jį ir prie mokyklos bendraujant su žuvusiųjų bendramoksliais. Tik teisėsaugininkams jis vis dar tvirtina nieko apie to tragiško vakaro įvykius neatsimenantis nuo pat įsėdimo į automobilį iki atsiradimo Kauno apskrities ligoninėje, į kurią jau buvo pervežtas iš Klinikų.
Su žiniasklaida vietoj sūnaus taip pat bendravo mama. „Aš tikiu, kad automobilį tąnakt vairavo ne mano sūnus, jis niekada nesėsdavo girtas prie vairo, – teigė dienraščiui Vilma Morkūnienė. – Tikiu ir tuo, kad jis nemeluoja, jog nieko neatsimena. Jeigu norėtų išsisukti, galėjo iš karto suversti kaltę ant ko nors iš žuvusiųjų”.
V.Morkūnienė remiasi ne vien emocijomis, bet ir pateikia jos sūnaus nekaltumą, mamos įsitikinimu, patvirtinančių faktų. Tąnakt ji dirbo naktinėje pamainoje, į kurią ją savo automobiliu nuvežęs sūnus. Motinos tvirtinimu, buvo visiškai blaivus. Baisiąją žinią apie avariją pirmam teko išgirsti iš miegų prikeltam tėvui. Tai vyrą taip sukrėtė, kad jis pats jau nebegalėjo vairuoti automobilio: į Klinikas jį vežė kaimynė. Pastaroji, pasak V.Morkūnienės, paskambino Dariui į greitosios pagalbos automobilį. Į klausimą, ar tu vairavai, šis tada kaimynei atsakė ne, nors šiandien teigia šio pokalbio neatmenantis.
Lygiai tą patį, aptiktas sėdintis ant šaligatvio šalia sudaužyto automobilio, jis teigė ir įvykio vietoje pirmiesiems pasirodžiusiems Apsaugos policijos pareigūnams. Jų kolegos, jau konkrečiai tiriantys šį įvykį, atvykę pas D.Morkūną į ligoninę, pirmiausiai liepė, kad šis pakeltų marškinius ir parodytų krūtinę. „Jokios vairo paliktos žymės nebuvo”, – konstatuoja V.Morkūnienė.
Argumentai ir kontrargumentai
Apie tai, kad žuvo visi kartu važiavę draugai, V.Morkūnienės teigimu, sūnus sužinojo tik vėl pervežtas į Klinikas pas specifinės paskirties specialistus.
Iki tol į visus jo klausimus, kodėl nė vienas iš automobilyje buvusių draugų neparašo jam žinutės, tėvai Dariui atsakinėjo, kad ir jiems niekas nesako teisybės. Baimintasi jau pirmąjį rytą po avarijos Dariaus pasakytų žodžių: „Jeigu jų nebėra, nebenoriu gyventi ir aš”.
Po tokių garsiai išsakytų minčių aštuoniolikmetis ir pervežtas į Klinikas. Tik ten, prie specialistų, mama ir pasakiusi jam visą teisybę. Be raminamųjų vaistų dozės neapsieita.
Sudaužyto „VW Passat” savininkas G.Matusevičius teigia tomis baisiomis sūnaus laidotuvių dienomis gavęs žinutę iš medikų globoje esančio Dariaus. Jis parašė: „Geriau būčiau žuvęs”. „Nepergyvenk – kitaip nebus”, – jam atrašė G.Matusevičius.
Viena iš liudytojų, kurių parodymai, anot prokuroro, dar ne pagrindas pateikti kažkam kaltinimus, – G.Matusevičiaus dukra, buvusi kartu su broliu paskutiniame jo gyvenime vakarėlyje ir išsiskyrusi, kai šis įsėdo į jo lemtimi tapusį „VW Passat”. „Mes su Vilma šia tema nelabai šnekame: nenoriu jos skaudinti”, – išsisukinėjo nuo atsakymo, ką jo dukra matė sėdant prie automobilio vairo, G.Matusevičius. Garliaviškių, palaikančių artimus santykius su šia šeima, duomenimis, tai buvo Darius.
G.Matusevičius linkęs į šį klausimą atsakyti argumentais: „Automobiliui apsivertus užsiblokavo visos durelės, išskyrus vairuotojo, per kurias Darius ir išlipo. Ar dar reikia kitų įrodymų?”
„Darius per kažkur turėjo iškristi, todėl ir liko gyvas, – tai jau V.Morkūnienės kontrargumentai. – Juk jam, kaip ir visiems žuvusiems, labiausiai sužalota dešinė galvos pusė”.
Laukia dar viena kryžkelė
Pasak teisėsaugininkų, verdikto, kas vairavo „VW Passat” ir ar jis kaltas dėl šio tragiškas pasekmes turėjusio susidūrimo, gali tekti laukti iki rudens. Tiek greičiausiai truks paskirta kompleksinė autotechnikų bei medikų ekspertizė, kurios tikslas – pagal žuvusiųjų bei D.Morkūno patirtus sužalojimus ir automobilio sudaužymą pabandyti atkurti, kur sėdėjo kiekvienas šio mirtininkų ekipažo dalyvis. Tokios ekspertizės trunka nuo trijų iki šešių mėnesių.
Tiesa, niekas negali garantuoti, kad ekspertizės atsakymas bus vienareikšmis ir kategoriškas. Tačiau to viliamasi kaip vienintelės išeities iš šios keblios juridinės situacijos. „Įrodyti, kad D.Morkūno atmintis nesutrikusi, neįmanoma”, – pripažino prokuroras E.Alosevičius.
Ekspertams įvardijus vairuotoją, tyrėjai atsidurs ties nauja kryžkele. Paaiškėjus, kad vienas iš žuvusiųjų, tyrimas bus nutrauktas. Jeigu bus nustatyta, kad tai atmintį praradęs vienintelis gyvas likęs D.Morkūnas, už tai, kad, būdamas neblaivus, sukėlė avariją, kurios metu žuvo keturi žmonės, jam gresia laisvės atėmimas nuo trejų iki dešimties metų. Pasak prokuroro, šiuo atveju laisvės atėmimo bausmė gali būti reali, nors dažnokai pirmą kartą teisiamam dėl žmogaus žūties kaltam vairuotojui skiriamas tik lygtinis laisvės atėmimas.
Kompromisas dėl ramybės
Vienos iš tą vasario 26-osios naktį žuvusiosios – D.Adamonytės mama Vidutė Adamonienė „Kauno dienai” prisipažino jau buvusi tokioje nepavydėtinoje situacijoje prieš septynerius metus. Tada, važiuodamas į Vokietiją pirkti automobilių, žuvo jos vyras – Dovilės tėvas.
Tada avarijon patekusį mažąjį autobusą taip pat vairavo jų kaimynas iš Garliavos, tik Dovilės tėvas buvo vienintelis žuvęs šios nelaimės metu. „Teisme aš vairuotojui atleidau, pagalvojau – visgi kaimynas, – prisipažįsta V.Adamonienė. – Lenkijos teismas nuteisė jį lygtinai”.
„Užtektų ir šį kartą tik atsiprašymo: kas iš to, kad jį pasodins į kalėjimą – iš ten jau žmogumi nebegrįžtama, – taip apie numanomą automobilio, su kuriuo užsimušė jos duktė, vairuotoją bei savo apsisprendimą šiandien kalba V.Adamonienė. – Geriau jau atimtų iš jo porai metų teises: mačiau, kad vėl laksto, kaip lakstė iki tos šiurpios nelaimės. O jo mamą, visomis išgalėmis ginančią savo sūnų, aš suprantu: lygiai taip pat turbūt elgčiausi ir aš”.
„Mano sūnaus jau nebeprikels niekas, bet kitam blogo irgi nenoriu, – V.Adamonienei antrina ir G.Matusevičius. – Duok Dieve, kad bent kas nors iš šios tragedijos pasimokytų, nebūtų jų mirtys tokios beprasmiškos”.
„Gyvenu su nerimu, kad mano sūnus nebūtų padarytas atpirkimo ožiu”, – su tokiomis nuotaikomis apie ateitį kalba vienintelio likusio gyvo D.Morkūno mama.
Greta Čižinauskaitė