Garsaus neurologo ir klestinčio verslininko gražuolės žmonos meilė 1928 m. virto skandalinga tragedija
Tragiškas žinomo visuomenės veikėjo karo gydytojo plk. ltn. Jono Brundzos ir Lietuvos – JAV prekybos bendrovės direktoriaus žmonos Marijos Romanienės meilės finalas XX a. trečiajame dešimtmetyje sukėlė didžiulį atgarsį ne tik Lietuvoje, bet ir įvairių pasaulio šalių spaudoje. Jis paliko gilius pėdsakus žuvusiojo artimųjų ir jų palikuonių gyvenime.
Buvo labai gabus neurologas
Jonas Brundza, Lietuvos žemės ūkio akademijos docentas, saugo namuose jau mirusio dėdės profesoriaus Kazio Brundzos (jis buvo nužudytojo brolis) gyvenimo prisiminimus. Juose daug vietos skirta brolio ir grožiu garsėjusios Marijos Romanienės meilei, tragiškai jos pabaigai.
Jono Brundzos gabumai jau išryškėjo Parausių pradinėje mokykloje ir Marijampolės gimnazijoje, kur jis puikiai mokėsi ir stebino muzikiniais sugebėjimais (turėjo gražų balsą, grojo smuiku). 1916 m. baigęs mokslus Maskvos medicinos akademijoje, buvo mobilizuotas į rusų kariuomenę ir pasiųstas į frontą, o 1919 m. grįžo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Iš pradžių dirbo Raudonojo Kryžiaus ligoninės vyriausiuoju gydytoju, o netrukus – įsteigtos Karo ligoninės viršininko padėjėju, stažavosi Leipcigo klinikose neurologijos srityje.
Jaunas gabus neurologas (be tiesioginio darbo, jis turėjo aibę visuomeninių pareigų) buvo labai populiarus gydytojas – jo vadovaujamame Neurologijos skyriuje ne kartą gydėsi J.Basanavičius ir J.Jablonskis, kiti garbūs ano meto lietuviai. Gydytojas vertėsi ir privačia praktika – priimdavo ligonius ne tik namuose, bet ir kviečiamas eidavo pas juos. Vienas toks iškvietimas jam buvo lemtingas.
Meilė iš pirmo žvilgsnio
Viengungis J.Brundza atostogaudavo, kaip anuomet buvo įprasta, Palangoje. Poilsiaudavo pažįstamo teisininko viloje. Vieną 1925 m. vasaros vakarą pas vilos šeimininkę atbėgo visa virpanti iš išgąsčio kaimynystėje gyvenusi gražuolė Marija Romanienė. Pamačiusi sumuštą kaimynę, vilos šeimininkė pakvietė J.Brundzą, kad šis suteiktų jai medicininę pagalbą.
Iš pokalbio su Marija gydytojas sužinojo, kad ją sumušė vyras. Moteris paprašė gydytojo oficialaus rašto, kuriame būtų aprašyti visi jos sužalojimai. Šį dokumentą ji ketino pateikti JAV (abu Romanai buvo tos šalies piliečiai) teismui būsimoje skyrybų su vyru byloje, nes anuomet toks vyro elgesys JAV buvo laikomas rimta priežastimi skyryboms.
Po šio J.Brundzos vizito tarp jo ir Marijos užsimezgė draugystė, greitai perraugusi į gilią meilę. Jiedu susitikdavo Kaune ir Palangoje, rašydavo vienas kitam ilgus laiškus. Gydytojas kantriai laukė mylimos moters skyrybų, nes abu planavo gyventi kartu. 1927 metų rugpjūčio pradžioje Marija oficialiai apie tai pranešė savo vyrui.
Jonas Romanas (tikroji pavardė Ramanauskas) 1902 m. su tėvais buvo išvykęs į JAV, kur mokėsi ir dirbo, susikrovė nemažą kapitalą ir 1920 m. kartu su žmona ir sūnumi grįžo į Lietuvą. Čia jis griebėsi įvairių prekybos sričių, įkūrė Lietuvos ir Amerikos prekybos bendrovę, labai praturtėjo dėl savo apsukrumo.
Kulkų serija pakirto gyvybę
Oficialiai sužinojęs apie būsimas skyrybas ir žmonos bei gydytojo meilę, J.Romanas užsidegė neapykanta J.Brundzai. Girtas būdamas grasindavo abu juos nudėsiąs. M.Romanienei, pažinojusiai netramdomą vyro būdą, tai kėlė baimę ir įtampą. Tapo aišku, kad ši istorija ilgai tęstis nebegali. Tai buvo sunkus išbandymų metas ne tik dviem įsimylėjėliams, bet ir visai katalikiškai Brundzų giminei. Mat po Romanų skyrybų Marijos ir Jono vedybos būtų buvusios labai komplikuotos (vargu ar bažnyčia būtų leidusi šiai porai tuoktis bažnyčioje).
Supratęs, kad žmonos sprendimas yra tvirtas, J.Romanas vis dažniau išvykdavo iš namų. Tą lemtingąją 1927 metų rugpjūčio 21-osios dieną jis buvo grįžęs iš Klaipėdos į Palangą. Jo mintyse jau buvo subrendęs keršto planas. Prieš pareidamas į namus, J.Romanas užsuko į bažnyčią.
Paskutiniosios savo gyvenimo dienos rytą 37 metų J.Brundza kartu su savo kolega Juozu Blažiu ir kitais pažįstamais maudėsi jūroje, mankštinosi. Po vidudienio J.Brundza su J.Blažiu jau ėjo nuo jūros. Baltais vasariniais drabužiais vilkintys draugai patraukė centrine gatve pro Romanų vilą. Jiems praėjus, iškart pasigirdo šūvis. Sužeistas J.Brundza staigiai atsigręžęs sušuko: „Ak, šitaip!” ir išmušė pistoletą iš J.Romano rankos. Tuomet piktadarys išsitraukė antrą pistoletą ir dar kelis kartus šovė į nuskubėjusio ambulatorijos link J.Brundzos nugarą. Po šių šūvių gydytojas griebėsi ranka už krūtinės ir sukniubo šalia spygliuotos tvoros. Pribėgęs J.Blažys jau niekuo negalėjo padėti – viena iš maždaug penkių kulkų prakirto arteriją, ir J.Brundza, smarkiai nukraujavęs, mirė.
Tuo metu, kaip prisimena šio kruvino įvykio liudininkai, karinis orkestras Palangos kurhauze garsiai grojo habanerą iš operos „Karmen”, o žudikas, iš anksto suplanavęs šią žmogžudystę, neskubėdamas ir nesislapstydamas grįžo į vilą. Čia jo laukė išblyškusi kaip drobė žmona. Pasakęs jai, kad tik ką pagąsdino J.Brundzą, sužeidęs jį, ramiai sėdo prie stalo užkandžiauti.
Karstą atvežė traukiniu
Po šios tragedijos spaudoje pasipylė įvairūs komentarai. Vienų laikraščių žurnalistai Joną ir Mariją vadino XX amžiaus Romeo ir Džiuljeta, o kiti, ypač katalikiškoji lietuvių spauda, šią tragediją pavadino „donžuanizmo” pamoka jaunuomenei, inteligentų šeimos puvimo pavyzdžiu. Tad akivaizdu, kad rašeivos net nenutuokė, kokia gili ir kartu skausminga buvo Jono ir Marijos meilė.
1927 m. rugpjūčio 22 d. karstą su J.Brundzos palaikais iš Palangos į Kauną išlydėjo kanauninkas J.Tumas. Kauno geležinkelio stotyje garsųjį neuropatologą sutiko velionio artimieji, minios žmonių, Medicinos draugijos, Karo ligoninės ir kitų institucijų bei organizacijų atstovai. Karstas buvo trumpam atidengtas – lengvai pražilęs J.Brundza gulėjo aprengtas civiline eilute.
Laidotuvių procesija pajudėjo Įgulos bažnyčios link. Po paros jis buvo palaidotas anuomet veikusiose kapinėse šalia Vytauto prospekto. Anot profesoriaus K.Brundzos, profesorius Vladas Lašas prie kapo, be kita ko, akcentavo gilią velionio mokslinę mintį ir tobulą lietuvių kalbą. Pastarąjį teiginį liudijo ir vainikas su užrašu: „Daktarui J.Brundzai – J.Jablonskis”. Vainiko nuo J.Basanavičiaus, su kuriuo J.Brundza taip pat palaikė artimus ryšius, nebuvo, nes tautos patriarchas jau buvo miręs vasario mėnesį.
Laidotuvėse dėl labai silpnos sveikatos nedalyvavo velionio tėvas.
Marija liko ištikima savo meilei
1927 m. pabaigoje Kariuomenės teismas nagrinėjo J.Romano bylą, kuri sukėlė didžiulį visuomenės susidomėjimą. Žmogžudys buvo nuteistas tik 6 metams kalėti bei sumokėti J.Brundzos tėvams 36 tūkstančius litų. Nedaug trūko, kad būtų išteisintas. Mat nužudė… saugodamas katalikiškos šeimos moralę ir keršydamas savo „skriaudikui”. Tokią mėgintą viešai formuoti nuomonę iliustruoja spaudoje paskelbtas JE arkivyskupo Pranciškaus Karevičiaus laiškas. Jame jis teigė, kad Romanas vertas pasigailėjimo, nes į šią nelaimę įklimpo dėl jį suerzinusių dirgiklių ir net nebūdamas visiškai sąmoningas. Tokia oficiali Bažnyčios pozicija labai ir ilgam įskaudino J.Brundzos artimuosius ir net jų palikuonis.
Marijai teisme teko ginti žuvusiojo garbę ir atminimą. Ji teigė, kad iki pažinties su J.Brundza jos šeima jau buvo praktiškai iširusi dėl vyro lėbavimų, muštynių ir pomėgio lošti kortomis. Po skandalingo teismo nuosprendžio ji parašė laišką žuvusiojo broliui Kaziui ir paprašė grąžinti visus laiškus, tvirtino, kad niekada negalės užmiršti savo didžiosios meilės. Ji atsiprašė J.Brundzos artimųjų už suteiktą skausmą.
Po poros metų J.Romanas buvo amnestuotas (tam jis padėjo daug pastangų) ir išvyko iš Lietuvos į JAV. Su sūnumi išvyko ir gražuolė Marija, tačiau su vyru niekada negyveno – liko ištikima savo didžiajai meilei.
J.Pundziaus sukurtą antkapinį J.Brundzos paminklą rusai susprogdino po karo, kai uždarė miesto kapines. Velionio palaikai ir paminklo likučiai buvo perkelti į Petrašiūnų kapines, netoli dabartinio panteono. Toje kapavietėje J.Brundza ilsisi su vėliau palaidotomis savo sesėmis. Nebėra ir nė vieno gyvo jo brolio.
Brundzos pavardę sovietmečiu garsino žuvusiojo brolio – profesoriaus Kazio Brundzos sūnus Stasys (garsus autolenktynininkas), duktė Konstancija (kompozitorė), žuvusiojo brolio Stasio Brundzos sūnus Rimas (bagių lenktynininkas) bei kito žuvusiojo brolio Andriaus Brundzos sūnus LŽŪU docentas Jonas.