Iš praeities – netikėti faktai

Klaipėdos istoriją tyrinėjusi mokslininkė netikėtai atrado duomenų, kurie gali pakeisti požiūrį į pokario laikmetį uostamiestyje.

Iki šiol manyta, jog po karo mūsų mieste nebuvo organizuoto rezistencinio judėjimo. Jauna istorikė Lijana Pušinskytė rado faktų, liudijančių priešingai.

Prisiminimai blėsta

Klaipėdos universiteto magistrantė L.Pušinskytė birželį ruošiasi ginti istorijos magistro darbą apie nesmurtinį pasipriešinimą sovietiniam režimui Klaipėdoje.

Vienas svarbiausių šios jaunos istorikės atradimų – uostamiestyje 1949-1950 metais veikė gerai sustyguota pogrindinė organizacija, palaikiusi ryšį su partizanais miške.

Likę gyvi šios organizacijos nariai gailisi, kad daugelis bendražygių jau iškeliavo anapilin, o šlubuojanti jų pačių atmintis nebeleidžia prisiminti daugelio svarbių faktų.

Ir vis dėlto šie žilagalviai vyrai džiaugiasi, kad jų siekiams ir svajonėms buvo lemta išsipildyti – šiandien gyvename laisvoje Lietuvoje.

Žadino lietuvybę

Nedaugelis mūsų mieste žino, jog pokariu Mokytojų instituto studentai bei muzikos mokyklos moksleiviai buvo susibūrę į Visvydo tėvonijos Vytauto grandimi vadintą organizaciją.

Jauni žmonės leido laikraštį, pavadintą „Kalavijas už laisvę”.

Pagrindinis šios organizacijos tikslas buvo skleisti tarp jaunimo laisvės idėjas, sutelkti lietuvių tautą kovai su sovietų valdžia ir atkurti Lietuvos nepriklausomybę.

Visvydo tėvonijos Vytauto grandies kūrimo darbą pradėjo iš Skaudvilės kilęs J.Mačiulis.

Dar būdamas Skaudvilės gimnazijos moksleiviu jis palaikė ryšius su Kęstučio apygardos partizanų štabo vadovybe ir buvo gavęs užduotį įsteigti jaunimo organizaciją Klaipėdoje.

Be idėjinių uždavinių skleisti patriotines nuotaikas, Visvydo tėvonijos Vytauto grandies nariai turėjo tikslą remti partizanus.

Studentai ir moksleiviai rinko pinigus, kaupė ginklus, šaudmenis, sprogmenis bei medikamentus ir tvarsliavą, taip reikalingą miško broliams.

Ryšius su aktyviais kovotojais jie palaikė per partizaną, kurio slapyvardis Lyras.

Slėpė palėpėje

1949 metų lapkričio 20 dieną studentai Stasys Mačiulis, pasivadinęs Jaro slapyvardžiu, Stasys Bei-ta-Sakalas ir Petras Žąsytis-Aras įsteigė šią slaptą organizaciją.

Jos bei studentų leisto laikraščio pavadinimus tvirtino Kęstučio apygardos štabas.

Pogrindininkai laikėsi griežčiausios konspiracijos: vienas organizacijos narys pažinojo ne daugiau kaip tris tai pačiai organizacijai priklausiusius žmones.

Taip siekta apsisaugoti nuo galimos išdavystės.

Organizacija įsteigė savo slėptuvę Mokytojų instituto (dabartinis Klaipėdos universiteto Menų fakulteto pastatas) palėpėje.

Laikraščių spausdinimui reikalingą spausdinimo mašinėlę pogrindininkai pavogė iš „Žinijos” draugijos.

Stasys Poška į organizaciją įstojo būdamas mokytojų instituto pirmojo kurso studentas. Dabar jau aštuoniasdešimties sulaukęs klaipėdietis mano, kad organizacija galėjo vienyti apie 60 jaunuolių.

Tačiau tikrų duomenų apie Visvydo tėvonijos Vytauto grandies narių skaičių istorikei kol kas nepavyko aptikti.

Tikro siaubo metai

„Tai buvo siaubo metai. Didžioji dauguma studentų buvo suvažiavę iš kaimų. Iš savo tėviškių jie atsivežė kraupias nuotaikas: tvyrojo nuolatinė pavojaus nuojauta, beveik kasdien ištremdavo kaimyną ar giminaitį, daugelis ir patys mieste ieškojo prieglobsčio nuo išvežimo. Žmonės klausėsi radijo ir gyveno vienintele viltimi, jog greitai prasidės Vakarų valstybių karas su Rusija, ir Lietuva vėl taps laisva, – prisiminė S.Poška. – Buvome auklėti patriotine dvasia ir nenorėjome pasiduoti komunistinėms idėjoms.”

Į organizaciją S.Poška pasakojo atėjęs paragintas P.Žąsyčio, kurį pažinojo nuo gimnazijos laikų. S.Poškos darbas buvo platinti pogrindinę spaudą.

Ant plono popieriaus mašinėle spausdintus laikraščio „Kalavijas už laisvę” numerius jis duodavo paskaityti patikimiems studentams, retkarčiais gerai pažįstamiems žmonėms įkišdavo į butų duris.

Laikraštį studentai dažnai slėpdavo bibliotekoje tarp retai skaitomų kūrinių tomų.

S.Poška ir šiandien bendrauja su tos pačios organizacijos nariu Alfonsu Ruigiu. Šis pasakojo turėjęs užduotį kaupti ginklus, sprogmenis, rinkti pinigus partizanams paremti.

A.Ruigys pamena, jog į pirmąjį susitikimą su organizacijos vadu Jaru jį atvedė bendramokslė ryšininkė Ona Mockutė.

Susitikimas su S.Mačiuliu įvyko naktį miesto kapinėse, dabartiniame Skulptūrų parke. Ten pat po antkapine plokšte jie slėpdavo surinktus ginklus.

„Pažinojau dvi seseris, kurių tėvas buvo nuteistas už politiką. Viena seserų dirbo vaistų sandėlyje ir parūpino tvarsliavos bei kelis butelius koncentruoto jodo. Kita padėjo gauti visą pluoštą labai plono popieriaus bei kalkės kopijavimui. Tai buvo didelė paspirtis laikraščiui leisti, – dalijosi prisiminimais A.Ruigys. – Pamenu, nemažą sumą pinigų paaukojo toks Petras, tada dirbęs kažkokioje prekybos organizacijoje. Aukojo ir kambario draugas, kuriam duodavau paskaityti mūsų laikraštį.”

Siūlė sušaudyti

Abu vyrai pasakojo laikęsi konspiracijos, bet didžiulės baimės dėl savo likimo nejautę.

1950 metų gegužės 11 dieną, kai studentai ir moksleiviai laikė egzaminus, buvo suimtas S.Mačiulis.

Po kelių dienų pasipylė kitų organizacijos narių areštai.

Ne visų Visvydo tėvonijos Vytauto grandies narių likimai žinomi. Studentai ir moksleiviai buvo teisiami karinio tribunolo uždarame ir net slaptame posėdyje.

Prokuroras siūlė juos už „sovietinės tėvynės išdavimą” nubausti aukščiausia išimtine bausme – sušaudyti.

Beveik visi organizacijos nariai nuteisti kalėti 25 metus. Daugelis bausmę atliko Vorkutos lageryje.

Spaudžia laikas

Po daugelio metų, kai Lietuva vėl tapo laisva, S.Poška archyve perskaitė savo bylą ir net pasidarė jos kopiją.

Jo ir A.Ruigio atsiminimus užrašė istorikė L.Puišinskytė.

Vyrai gailisi, kad atmintis silpsta ir daugelis anų dienų įvykių jau pamiršta.

Visvydo tėvonijos Vytauto grandies narys Česlovas Leonas Kareckas yra išleidęs atsiminimų knygą „Raudonųjų vilkolakių brydė”.

Ją skaitydami klaipėdiečiai randa daug žinomų mūsų miesto žmonių pavardžių.

L.Pušinskytė pasakojo, jog rinkti medžiagą archyve nelengva, nes daugelis bylų kol kas nėra tinkamai kataloguotos.

Tačiau jauna mokslininkė džiaugiasi galėdama sutikti gyvus anų laikų kovų liudytojus.

Kasmet jų lieka vis mažiau, todėl labai svarbu užrašyti jų prisiminimus.