„Atgimimo laikais užteko apsirengti tautinius drabužius ir sudainuoti vieną dainą ir visi buvo pakylėti bei laimingi. Dabar žiūrovams to neužtenka. Todėl reikia ieškoti naujų, šiuolaikiniam žmogui patrauklių formų, kurios tuo pat metu negriautų tradicijų, o jas puoselėtų” – mano Jonas Kavaliauskas, Klaipėdos verslo ir technologijų kolegijos lektorius ir folkloro teatro „Aitvaras” vadovas.
Šiandien 10 val. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos proga folkloro teatras „Aitvaras” kviečia žiūrovus į spektaklio „Kario daina”, pagal Pauliaus Širvio eiles ir lietuvių liaudies tautosaką, premjerą. Spektaklis bus rodomas Klaipėdos verslo ir technologijų kolegijos salėje (Jaunystės g. 1).
Kas yra folkloro teatras?
Studentų kolektyvas „Aitvaras” gyvuoja vienuoliktus metus. Iš pradžių vadinomės tiesiog folkloro ansambliu. Folkloro ansamblis asocijuojasi su muzika, tačiau folkloro kontekstas kur kas platesnis. Yra daug kolektyvų, kurie atlieka folklorinę muziką, šokius, dainas, smulkiąją tautosaką, bet aš pasigendu tikslo, motyvacijos, vardan ko tai daroma.
Teatras, apjungiantis visas meno rūšis man pasirodė priimtiniausia forma, leidžianti į vieną reginį sujungti liaudies poeziją, muziką, šokį, ritualą. Teatras leidžia gyvai apmąstyti egzistencines gyvybės, meilės, mirties, karo temas.
2000-aisiais su ansambliu pastačiau pirmąjį spektaklį „Kuprotas oželis”. Spektaklyje skambėjo ir liaudies muzika, dainos, originaliai interpretuoti vestuviniai papročiai. Nuo tada pradėjome vadintis folkloro teatru.
Papasakokite plačiau apie premjerinį spektaklį „Kario daina”. Kaip pavyko atrasti jungtį tarp folkloro ir Pauliaus Širvio poezijos?
Pagrindinė jungtis – karo tema. Šia tema mane domina jau daugelį metų. Anksčiau mano mintys sukosi apie karinę archeologiją. Galvojau pasigaminti pagal autentiškus lietuvių karių ginklus, aprangą, pabandyti atgaivinti lietuvių karybos meną, galbūt steigti klubą.
Dabar ši idėja transformavosi į meninę interpretaciją – spektaklį. P. Širvio, kaip ir Vienožindžio, Strazdo, kūryba man įdomi kaip artimiausia liaudies kūrybai. Gerai žinoma istorija, kaip P. Širvys buvo parašęs eilėraštį-dedikaciją mylimajai ir nusiuntęs jį laišku. Tačiau laiškas adresato nepasiekė, kažkas jį atplėšė, o asmeniškas eilėraštis virto liaudies daina. P. Širvio romansai labai natūraliai įsilieja į folkloro spektaklį. Meilės tema priglunda prie karo temos.
Beje, tai – antras bandymas sujungti poeziją ir folklorą. 2003 m. folkloro spektaklyje „Sielos paveikslas” studentai entuziastingai skaitė V. Mačernio eiles.
Naujame spektaklyje skambės ne tik folkloras, bet ir elektroninė D. Bielkausko muzika. Tai bus kūriniai iš naujausio „Donio” karinių dainų albumo?
Ne, Donatas parašė muziką specialiai šiam spektakliui. tai jaudinančios ir suvirpinančios sielą liaudies dainų interpretacijos.
Be to, spektaklyje dalyvaus kviestinė smuikininkė J. Zykaitė, o aš pats grosiu su kanklėmis, armonika. Studentai ne vaidins, dainuos, spektaklyje bus ir judesio.
Jūsų kolektyvo sudėtis nuolat keičiasi. Kaip pavyksta uždegti verslo ir technologijų specialybes studijuojančius jaunuolius tokia veiklai?
Uždegame vieni kitus: aš studentus, jie – mane. Spektaklio kūryboje galima išskirti keletą etapų – iš pradžių įdomu, paskui – sunku, o kai pradeda ryškėti rezultatas – ateina džiaugsmas ir pasitenkinimas. Tuos etapus reikia jausti ir kiekvienam parinkti savitus darbo metodus ir bendravimą. Norint sudominti jaunimą – būtina interpretacija.
„Kario daina” – antrasis jūsų projektas šiais metais, skiriamas valstybinei šventei. Sausio 13-ąją su studentais per naktį kurstėte laužus prie sniego pilies. Ar tai sąmoningas siekis ugdyti jaunimo pilietiškumą, patriotiškumą?
Sausio 13-ąją mano suburtas jaunimas įrodė, kad dar moka kurstyti vienybės laužą. Nereikia jaunimo kaltinti nepatriotiškumu ir dejuoti dėl emigracijos. Jaunimas yra puikus, tik reikia sudaryti sąlygas jam čia pasireikšti.
Spektaklio „Kario daina” premjera galėjo būti ir kovo 1 d., ar bet kurią kitą dieną. Bet jei yra proga akcentuoti valstybinę šventę – kodėl ne?
Aš pats iki šiol pasigesdavau įdomių renginių per valstybines šventes. Renginių, kurie būtų organizuojami ne dešimt metų pagal tą patį scenarinį planą vardan „paukščiuko”, o tokių, kurie turėtų dvasią. Man norisi, kad valstybinės šventės būtų jaunatviškai ir prasmingai paminėtos, kad patriotiškumo dvasia būtų giliai pajausta ir išgyventa.
Galbūt planuojate imtis didesnių renginių projektų?
Planuoju. Kaip atspėjote? Galbūt pavyks plačiau išnaudoti ir šį spektaklį. O vasarą jau esu numatęs vieną kitą originalų projektuką. Ketinu plėtoti šiemetinio Sausio 13-osios renginio idėją, apjungti Klaipėdos studentiją, pasikviesti akademinio jaunimo iš kitų miestų.