„Norėtųsi išeiti ir pasižvalgyti – kaip dabar atrodo Lietuva, kaip žmonės aplink gyvena”, – „Lietuvos rytui” prisipažino šiaulietis Vytautas Zakarauskas.
Po Nepriklausomybės atkūrimo šešioliktus laisvės metus skaičiuojančios savo valstybės gyvenimą jis pažįsta tik iš spaudos ir televizijos reportažų.
Alytaus pataisos namuose kalintis 51 metų vyras nuo 1988 metų nė karto neperžengė įkalinimo įstaigų slenksčio.
V.Zakarausko bausmės atlikimo laikas baigsis 2015 metais.
„Turėčiau jaustis kaip iš kosmoso nukritęs”, – pabandęs įsivaizduoti savo gyvenimą už pataisos namų sienų šyptelėjo septyniasdešimtmetis Algirdas Matulionis.
Daugiau kaip pusę savo gyvenimo Rusijos kalėjimuose praleidęs vyras 1991-aisiais buvo atvežtas į Lietuvą. Laisve jis džiaugėsi labai seniai, o nepriklausomoje Lietuvoje – nė akimirkos.
Kalinys bando įsivaizduoti, kaip atrodo gyvenimas laisvėje, ir nuogąstauja, kad kitais metais, pagaliau atsivėrus pataisos namų vartams, sunkiai beatpažins gimtąjį Panevėžį.
Lietuvos įkalinimo įstaigose yra trys vyrai, kuriems po nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais nė akimirkos neteko būti laisvėje. V.Zakarauskas ir A.Matulionis kali Alytaus pataisos namuose, o dar vienas nuteistasis – Lukiškių kalėjime Vilniuje.
Kaip jaučiasi nepriklausomybę atgavusioje šalyje gyvenantis, bet ją tiktai pro grotas matantis žmogus? Ir kaip jis pasijus atsidūręs tėvynėje, kurios nepažįsta?
Laisvės nepažįsta, bet ir nebijo
Jų pasaulis mažas. Svarbiausias vienodos kasdienybės tikslas – išgyventi iki rytojaus. Jie nenoriai pripažįsta, kad laisvėje gyvenimas gerokai skiriasi nuo to, koks buvo kitados, ir bando tikėti, jog sugebės jame pritapti.
Laisvė, nors nepažįstama, kalinius labiau traukia nei baugina.
Apie jiems nežinomą gyvenimą laisvėje vyrai postringauja noriau nei apie įkalinimo įstaigų realijas. Labai teigiamų pokyčių čia nesą – nebeliko kalinių garbės kodekso, išnyko kažkada egzistavusi vertybių sistema.
„Dabar labiausiai gerbiamas tas, kuris atvažiuoja su didžiausiu krepšiu. Daug čia „nuskriaustų” (kalinių žargonu – kitų kalinių seksualinę prievartą patyrę nuteistieji. – Red.). Kai aš kalėjau Alytuje 1959 metais, tokių buvo trys”, – baisėjosi A.Matulionis.
Kalinių gyvenimą perpratęs vyras pastebėjo, kad kalėjime niekada nebūna lengva.
O laisvėje taip gali būti. Bent jau apie ją svajojantys to tikisi.
Kalėjimuose – net 54 metai
„Aš niekuo nesiskiriu nuo laisvo žmogaus: ir pakalbėti moku, ir žinau, kas Lietuvoje vyksta. Pasižiūriu televizorių – ir viskas aišku”, – tikino A.Matulionis.
Tačiau jis pripažino, kad išėjęs į laisvę pasijus keistokai. Septyniasdešimtmečiui ją sudėtinga net prisiminti.
Paklaustas, kiek metų praleido už grotų, vyras atsakė ne iš karto, lyg bandydamas sušvelninti poveikį, kurį padarys jo atsakymas.
„Prasėdėjau aš žiauriai. Dabar 54 metus varau”, – tai ištaręs kalinys šyptelėjo.
Per tuos 54 metus laisvėje jam teko pabūti 2 mėnesius ir 4 dienas. Kokie prisiminimai iš tų trumpų laisvės akimirkų?
„Parvažiuodavau pas gimines, susitikdavau su visais. Ir visomis”, – pabrėžė pavojingu recidyvistu pripažintas kalinys.
Už grotų – nuo paauglystės
A.Matulionio praeityje – devyni teistumai. Tris nusikaltimus jis įvykdė laisvėje. Kitus – būdamas kalėjimuose.
Pirmą kartą panevėžietis buvo nuteistas dar neturėdamas 17 metų. Už tai, kad sumušė milicininką.
„Jis buvo be uniformos, o aš ėjau su mergina, kurią pažinojau nuo vaikystės.
Prasilenkdami jie vienas kitą kliudė, o milicininkas mano draugę negražiai pavadino. Liepiau atsiprašyti. Tačiau jis nepaklausė”, – pirmo savo nusikaltimo aplinkybes pasakojo nuteistasis.
Tuomet vaikinas buvo keletą metų lankęs bokso treniruotes, turėjo kandidato į sporto meistrus vardą.
Už milicininko sumušimą panevėžietis pateko į nepilnamečių koloniją, o sulaukęs 18 metų buvo išvežtas kalėti į Rusiją.
Šios šalies įkalinimo įstaigose lietuvis praleido apie 40 metų.
Nusikalsdavo gindamas garbę?
A.Matulionis nuolat treniravosi, kad neprarastų sportinės formos. Jis tikino visus nusikaltimus nelaisvėje įvykdęs tiktai todėl, kad gynė save ir savo garbę: „Aš nieko nepavogiau ir neišprievartavau”.
„Rusijoje kartais mane imdavo pravardžiuoti fašistu. Koks aš fašistas, jei gimiau 1935 metais, o po 10 metų atėjo rusai?” – vieną kalėjimuose kildavusių konfliktų priežasčių prisiminė A.Matulionis.
Jis du kartus buvo teistas už nužudymus. Abu juos įvykdė kalėdamas. Vyras įsitikinęs, kad už vieną žmogžudystę buvo nuteistas nepagrįstai: „Buvo muštynės, aš išmušiau peilį ir dūriau vienam. Pataikiau tiesiai į širdį, bet nenudūriau. Jis liko gyvas, o man davė 15 metų”.
Kalėjimuose gyvenimą praleidęs vyras nekeikia likimo. Jeigu laikas pasisuktų atgal, ar mėgintų gyventi kitaip?
„Aš gerai gyvenau, bet mane įžeidė. Kaip galėčiau gyventi kitaip, jeigu charakteris būtų toks pat?” – nuoširdžiai nusistebėjo A.Matulionis.
Norėtų numirti laisvėje
Nors kalinio sveikata jau gerokai susilpnėjusi, tačiau prireikus jis tiki, kad dar sugebėtų apginti save. Tačiau septyniasdešimtmetis jau vengia veltis į konfliktus, kuriuose tektų panaudoti jėgą.
„Visokių būna situacijų, bet bėgu į šalį, nenoriu painiotis. Noriu numirti laisvėje”, – prisipažino kalinys. Pastarąjį kartą jis buvo nuteistas 1993 metais.
Laisvėje A.Matulionio niekas nelaukia. Brolis ir seserys jau mirę. Su jų vaikais ryšiai nutrūkę.
Paskutinį laišką iš savo artimųjų vyras yra gavęs prieš aštuonerius metus.
Kalinys valgo pataisos namų valgyklos maistą, keliasdešimt litų per mėnesį gauna iš valstybės.
Merginai liepė nebelaukti
Mergina, kurią apgynęs pirmąkart pateko už grotų, jo ilgai laukė.
Atvažiuodavo į pasimatymus pas Rusijoje kalintį draugą.
„13 metų ji manęs laukė. Per tą laiką man buvo paskirtos trys bausmės. Vėliau pats liepiau nebelaukti”, – pasakojo kalinys.
Išėjęs į laisvę, vyras tikisi gauti pensiją: „Esu susitvarkęs dokumentus ir turėčiau gauti apie 339 litų senatvės pensiją”.
Daugiau kaip pusę amžiaus kalėjimuose praleidęs vyras, atsidūręs laisvėje, bandys ieškoti giminaičių. Viliasi, kad jie, nors ir beveik nepažįstami, bet priglaus.
Nesidžiaugė sušvelninta bausme
Atsidūręs laisvėje, pirmiausia artimųjų mėgintų ieškoti ir aštuonioliktus metus be pertraukos už grotų leidžiantis V.Zakarauskas.
„Išeisiu iš kalėjimo kaip į užsienį. Sėdau sovietmečiu. Adaptuotis žmogui naujame laike – labai sudėtinga”, – svarstė V.Zakarauskas.
Šešis kartus teistas vyras už kolonijoje įvykdytą žmogžudystę buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Prieš keletą metų įsigaliojus naujam Baudžiamajam kodeksui bausmė nuteistajam buvo sušvelninta.
Tačiau V.Zakarausko tai nenudžiugino.
„Po tokio posūkio likau kaip nesavas. Buvau jau susitaikęs su tuo, kad sėdėsiu iki gyvos galvos”, – gyvenimu nepatenkinto žmogaus tonu kalbėjo šiaulietis.
Sušvelninus bausmę, jam buvo paskirti 23 metai nelaisvės. Nuteistasis neturi teisės į lygtinį paleidimą.
Išleistas niekur nebėgtų
V.Zakarauskas negalvoja apie gyvenimą laisvėje, nes ji vyrui dar pernelyg toli: „Kai liks pusė metų, tada galvosiu”.
Bet kalinys norėtų bent pusdieniui išeiti už kolonijos vartų ir pabūti pasikeitusio gyvenimo dalimi.
Vyras nesidomėtų naujais pastatais arba prekybos centrais. Jis važiuotų ieškoti savo giminių, tikėdamasis sulaukti iš jų kokios nors paramos.
„Ilgam nuteistą kalinį reikėtų kas penkerius metus išleisti nors trumpam pasižvalgyti, kad jis nepamirštų, kaip gyvenimas atrodo”, – samprotavo V.Zakarauskas.
Nuogąstavimai, kad išleistas kalinys pabėgtų, šiauliečio manymu, visiškai nepagrįsti: „Kur aš bėgsiu, juk nieko neturiu. Pasižvalgyčiau ir sugrįžčiau”.
Net nežino, kur žmona
V.Zakarauskas turi savo nuomonę apie laisvos Lietuvos gyvenimą ir neabejoja, kad pakankamai gerai jį pažįsta: „Aš žiūriu televizorių, skaitau spaudą. Žmonės dirba, gyvena, ir tiek. Valdžia paprastą žmogų dar labiau spaudžia.
Žinoma, sąlygos pasikeitė.
Žmonės gali steigti savo įmones, daryti pinigus. Anksčiau viskas buvo stabilu, visi gaudavo garantuotą atlyginimą”.
Gal naujos sąlygos laisvėje jo net nevilioja?
„Laisvė mane labai traukia, bet neįsivaizduoju, ką joje darysiu. Nieko ten neturiu. Su seserimis tapome visai svetimi, kur yra žmona, su kuria susituokiau kalėdamas, net nežinau”, – pesimistiškai kalbėjo kalinys.
Jis net neabejoja, kad atsidūręs laisvėje be pagalbos iš šalies neišsiverstų.
Vyro reikalavimai valdžiai didesni nei giminystės ryšius su juo nutraukusiems artimiesiems: „Jeigu aš išeisiu ir bus palankios sąlygos, užsikabinsiu ir gyvensiu. Bet jei valdžia nepadės, būsiu priverstas prasimanyti pats. O ką aš pats galiu prasimanyti? Būsiu priverstas grįžti prie senų darbų”.
Džiugina kompiuteriniai žaidimai
V.Zakarauskas nesutriktų laisvėje išvydęs daugybę naujų modelių automobilių. Nors vyras niekada nėra matęs gatve važiuojančio „Mercedes” ar BMW, jis puikiausiai juos pažįsta.
„Turiu žaidimų kompiuterį. Aš ten važinėju naujausios klasės automobiliais. Tačiau jie mane mažai domina. Labiau žavi galingi motociklai”, – šiuos žodžius tariančio kalinio akyse vienintelį kartą per visą pokalbį atsirado kibirkštėlės, o veide – šypsena.