Nesensta garbingą 750-ies metų jubiliejų atšventusi Upytė. Netoli miesto esančioje gyvenvietėje asfaltuojamos gatvės, steigiamos naujos įstaigos, kuriasi jaunos šeimos, gimsta nauji seno ir garsaus krašto gyventojai.
Bene seniausios Panevėžio seniūnijos centro – Upytės kapinės jau seniai perpildytos. Surasti Anapilin išėjusiems upytiečiams amžinojo poilsio vietą darosi vis sunkiau. Tad jau prieš kelerius metus susirūpinta steigti naujas kapines. Seniūnija parengė kapinių plėtros projektą ir, gavus lėšų, buvo paruoštos naujos, hektarą ir beveik keturiasdešimt arų plotą užimsiančios kapinės. Jos, greta senųjų esančios, jau aptvertos. Vakar kapines apžiūrėjusi komisija svarstė teritorijoje stūksančių medžių lemtį – daugelį jų teks iškirsti. Sutvarkius plotą, nutiesus takus, kapinės pradės veikti.
Per metus Upytės seniūnijoje miršta apie dvidešimt žmonių. „O gimsta kiekvienais metais bent vienu ar dviem žmonėmis daugiau negu mirė, – sako seniūnijos raštvedė Renė Lapinskienė. – Upytė – netoli miesto įsikūrusi, perspektyvi gyvenvietė. Jaunų šeimų pas mus gyvena nemažai”.
Stūkso ir tušti kaimai
Upytės seniūnijoje – per 1700 gyventojų. Dauguma jų – didžiausiose seniūnijos gyvenvietėse – Upytėje, Ėriškiuose, Vinkšnėnuose. Iš viso seniūnijoje šešiolika kaimų. Tik keletas jų stūkso visiškai tušti – juose nebeliko nė vieno žmogaus. Seniūnijos centre Upytėje – per 660 gyventojų. „Kaip kitur, ir pas mus – žmonės labai įvairūs, – sako socialinė darbuotoja Laima Strunevičienė. – Yra iš skurdo ir nepriteklių nepajėgiančių išsivaduoti, yra gausų būrį vaikų auginančių ir nors prabangioje neskęstančių, bet sugebančių normaliai susitvarkyti šeimų. Problemų, aišku, netrūksta. Tačiau dauguma upytiečių – darbštūs, tvarkingi žmonės”.
Susirasti darbo Upytės krašto gyventojams, be abejo, lengviau nei toliau nuo miesto nutolusiose seniūnijose gyvenantiems. Be to, čia veikia Upytės eksperimentinis ūkis, Bandymų stotis, Ėriškių žemės ūkio bendrovė, įmonė „Linerta”, kitos darbo galinčios pasiūlyti įmonės. Prieš pusantrų metų smagiai ir iškilmingai paminėję 750-ąsias įkūrimo metines Upytės gyventojai tiki gražia garsaus ir seno krašto ateitimi.
Nuveikta daug
„Turime, kuo pasidžiaugti, – sako Upytės seniūnas Albinas Skeiverys. – Praėjusiais metais į Upytės tvarkymą investuota kaip niekada daug, įgyvendinant projektus pasiekta matomų rezultatų. Bene pirmieji rajone ėmėmės apšviesti seniūnijos centro – Upytės gatves pagal europinius standartus. Puikiai pavyko. Dabar Upytė savo žiburiais šviečia iš tolo. Kai rajono meras kartą naktį važiavo pro šalį ir pamatė taip ryškiai apšviestą Upytę, paklausė: „Ar ne per daug? Plieskiate šviesomis tarsi Niujorkas”.
Pernai Upytėje išasfaltuota nemažai gatvių. „Deja, kol kas ne visos”, – apgailestauja seniūnas, bet mano, kad ateityje pavyks asfaltuoti visas gatves. Neseniai Upytėje atlikta vandentiekio tinklų rekonstrukcija, atnaujinti Ėriškių kultūros namai. Upytėje veikia moderni pirtis, duris atvėrė Neįgaliųjų dienos užimtumo centras, teikiantis skalbimo, reabilitacijos paslaugas. Šiemet numatoma atlikti katilinės rekonstrukciją, suremontuoti seniūnijos pastatą.
Garsusis kalnas
Prakalbus apie Upytę, dažnas pirmiausia prisimena Čičinsko kalną. Ir kažin ar rasi apylinkėse žmogų, nežinantį garsiosios legendos apie Upytės pilį, stovėjusią Vešetos ežero pakrantėje. Šiandien tos pilies vietoje liko tik piliakalnis – Čičinsko kalnu vadinamas. Legenda sako, kad pilyje gyvenęs žiaurus, žmones kankindavęs ponas Čičinskas. Vieną Kalėdų rytą tą nedorėlį nutrenkė Perkūnas, o jo rūmų vietoje liko tik kalnas.
Upytės vardą garsina ir visoje šalyje žinomas Linų muziejus – įsikūręs Stultiškių kaimo vėjo malūne. Tai keturių aukštų statinys su apeigos tilteliu, pastatytas 1880 metais aplink augančią storą pušį. Vėliau medis buvo nupjautas, prie jo kamieno pritvirtintas krumpliaratis, girnos, kiti įrengimai. Muziejuje supažindinama su senoviniu lino apdirbimu. Ekspozicijoje ir audimo staklės, ir įrankiai linui apdirbti, ir raštuotos lovatiesės, liaudiški rankšluosčiai.
Linininkyste garsus kraštas turi ir ypatingą tradiciją – poezijos šventę konkursą „Lino žiedas”. Jo laureatais buvo tapę daug žinomų poetų.
Upytės Antano Belazaro pagrindinė mokykla įsteigta prieš daugiau nei 120 metų. Upytės jubiliejui mokyklos parengtame leidinyje rašoma: „Tik čia savo žemėje, kurią liečia mūsų pėdos, stipriai jaučiame prabėgusių amžių didybę, nauji darbai įgauna prasmę ir vertę. Čia mes visi drauge nuo amžių. Čia nėra svetimų”.