Pramonininkai būgštauja, jog ateityje teks kęsti baimę ne tik dėl dujų, bet ir dėl rusiškos elektros energijos tiekimo
„Energetika yra mūsų „duona” visom prasmėm. Dujų kainų šuolis yra pradžių pradžia, nes JAV 1000 kub. metrų jau dabar kainuoja 400, o Vokietijoje – 250 dolerių.
Po to ateis ir elektros eilė. Pigios energetikos nebeliko ir nebebus”, – apokalipsinių nuotaikų diskusijoje apie energetikos perspektyvas kalbėjo Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Bronislovas Lubys. Ieškodami atsakymų į retorinį „Ką daryti?”, didžiųjų šalies įmonių vadovai kol kas nesugalvojo nieko konstruktyvaus ir apsiribojo sprendimu išplatinti kreipimąsi-raginimą į valdžią suformuoti vyriausybinę komisiją „energetikos ir verslo vystymo klausimu”.
Laido įkaitai
Verslo praktikams didžiausią rūpestį kelia patikimo ir saugaus apsirūpinimo elektros energijos resursais problema po to, kai 2009 metais bus sustabdytas antrasis Ignalinos atominės elektrinės (IAE) reaktoriaus blokas.
Pramonininkai pastebėjo, kad, brangstant gamtinėms dujoms, kurios anksčiau buvo laikomos pigiu ir patikimu energijos šaltiniu, būtina nustatyti naują poziciją bei imtis konkrečių veiksmų ieškant alternatyvų bei siekiant užtikrinti energetinį saugumą. Rusija yra pagrindinė naftos ir dujų tiekėja, o mes po IAE uždarymo imtume pirkti elektros energiją taip pat iš Rusijos, taptume absoliučiai energetiškai priklausomi nuo šios šalies.
Profesorius Jurgis Vilemas samprotaudamas šia tema pastebėjo, kad, sustabdžius Ignalinos II bloką, turimų ir jau numatytų pastatyti pajėgumų Lietuvoje pakaks bent iki 2017-2018 metų, netgi neįvertinus Kruonio HAE ir galimo importo. Jo teigimu, neturint elektros tinklų jungčių su Vakarų ir Skandinavijos šalimis, negalima efektyviai išnaudoti turimo elektrinių potencialo.
„Nors egzistuoja galingi elektros tinklų ryšiai su Latvija ir Estija, taip pat jungtis su Latvijos dujotiekių sistema, tačiau kol kas neturime bendros Baltijos valstybių strategijos, kaip kooperuotis energijos tiekimo strateginio patikimumo srityje. Tai būtina padaryti vien todėl, kad daugelis specialistų prognozuoja netolimoje ateityje elektros energijos gamybos savikainą kaimyninėse šalyse (Rusijoje, Lenkijoje, Švedijoje) būsiant mažesnę nei Lietuvoje. Pastačius elektros tiltus į Švediją ir Lenkiją, būtų galima patenkinti pusę Lietuvos elektros energijos maksimalaus poreikio. Tai padidintų lankstumą ir garantuotų energetinį saugumą. Turint naujas jungtis atsirastų gera galimybė tuo pasinaudoti, t.y. sukurti konkurencinę aplinką mūsų rinkoje”, – nurodė J.Vilemas.
Laiko klausimas
Pramonininkų konfederacijoje diskutavę energetikos specialistai pripažino, kad vertinant vien tik iš ekonominių pozicijų geriausias variantas – pratęsti antrojo Ignalinos AE bloko eksploataciją bent 10 metų. Tačiau tokias kalbas oficialūs Briuselio asmenys laiko eretiškomis ir teigia, jog peržiūrėti Lietuvos stojimo į ES sąlygų neįmanoma.
„Turint galvoje, kad Lietuvoje elektros energijos suvartojimo augimas yra vienas didžiausių Europoje, dažniausiai minima išeitis iš šios padėties – nauja atominė jėgainė. Tačiau efektyviai tai padaryti galima tik integravus trijų Baltijos valstybių energetinę sistemą ir naują elektrinę statant bendrai. Tai leistų sutaupyti daug šimtų milijonų eurų”, – tikino profesorius.
Visgi net ir priėmus trišalį politinį sprendimą dėl Ignalinos AE įpėdinio, realizuojant šį projektą, išlieka didelė rizika padėtį energetikos sektoriuje dar labiau komplikuoti. Pasak J.Vilemo, nekvestionuojant naujos branduolinės elektrinės statybos idėjos, būtina įvertinti ekspertų prognozes, kuriose fiksuojama, kad modernus galingas generatorius bus reikalingas tik apie 2018-2020 metus.
„Efektyviausias kelias pakeičiant Ignalinos AE – visiškai apkrauti turimas TEC, modernizuoti esamas kondensacines elektrines Lietuvoje ir Estijoje, o taip pat pastatyti naujas TEC visose trijose šalyse. Tokiu atveju energetikos sektoriaus rezultatai labai priklausytų nuo būsimų organinio kuro kainų ir mokesčių už CO2. Įvertinant energijos tiekimo patikimumo faktorių ir būtinybę diversifikuoti tiekimą, naujos elektrinės įvedimas tampa pateisintinas apie 2018-2020 metus. Pagal visus ateities scenarijus elektros energijos gamybos savikaina per artimiausius 25 metus turėtų išaugti beveik du kartus ir greičiausiai sieks 12-14 ct/kWh”, – prognozavo J.Vilemas.
Jis akcentavo, kad, mėginant užbėgti elektros brangimui už akių ir statant naują branduolinę jėgainę kiek galint anksčiau, galima patirti beveik dvigubai didesnius nuostolius, nei su šiuo projektu tiek pat vėluojant.
Detalizuodamas šią mintį profesorius sakė, jog prasidėjus statybai elektros kaina neišvengiamai išaugtų, todėl abejojo, ar 10 metų perspektyvoje nauja Lietuvos atominė energija užsienio rinkoje būtų nekonkurencinga. Juo labiau kad didelę branduolinę elektrinę būtų galima eksploatuoti tik glaudžiai bendradarbiaujant su NVS šalių energetine sistema (t. y. joms pritarus), nes branduoliniai reaktoriai privalo turėti adekvačius rezervinius generuojančius pajėgumus.
„Šio sektoriaus analitikai pastebi, kad dėl įvairių politinių krizių naftos turtinguose regionuose bei dėl gamtos stichijų iki rekordinių aukštumų išaugusi „juodojo aukso” kaina išprovokavo milžiniškas investicijas į gavybos pramonę. Tai leidžia tikėtis, kad jau per porą trejetą artimiausių metų naftos kaina smuks iki 2000 – 2003 metų lygio. Jei organinio kuro kainos iš tiesų sumažės, atominėje elektrinėje pagamintai energijai gali būti sunku konkuruoti atviroje rinkoje. Kita vertus, išskirtinis dėmesys naujai AE sustabdytų efektyvių TEC statybą ir atsinaujinančių šaltinių panaudojimą”, – samprotavo KTU profesorius Rimantas Deksnys.
Tarp aplinkybių, verčiančių rezervuotai vertinti naujos AE statybą, minima iki šiol neaiški situacija su radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto kuro laidojimu. J.Vilemas atkreipė dėmesį ir į tai, kad branduolinio kuro rinkos ateitis šiuo metu yra gana neaiški, nes urano gavyba yra problematiška ir jis sparčiai brangsta.
„Karinis uranas, seniau paleistas į rinką, numušė bendras rinkos kainas. Daugybė šachtų uždarytos ir nebeeksploatuojamos, jas atgaivinti būtų sudėtinga, tam būtų reikalingos labai didelės investicijos”, – aiškino J.Vilemas.
Tiesa, pastaruosius išvedžiojimus kiti energetikos ekspertai pavadino nekorektiškais ir neatitinkančiais tikrovės. Branduolinės saugos inspekcijos vadovas Saulius Kutas teigė, jog pastaraisiais metais urano gavyba buvo dirbtinai stabdoma, kadangi reikėjo susidoroti su ginkliniu uranu.
„Prasidėjus terorizmo bangai buvo pradėta politika, kviečianti nevystyti urano gavybos, kadangi jo visiškai pakanka. O uraną lyginti su kitais ištekliais irgi yra netikslinga, kadangi panaudojama dalis energijos gavybai yra nepalyginti mažesnė”, – sakė S.Kutas.
Svarbiausia – stabilumas
Tarp kitų naujos AE Ignalinoje statybos minusų J.Vilemas nurodė nepalankų vietos faktorių. Esą dėl itin didelių technologinės įrangos gabaritų paprastai tokie objektai statomi prie jūros ar didelių upių.
„Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, kad naujos branduolinės jėgainės statyba visiškai nesprendžia dabartinio Ignalinos AE personalo įdarbinimo problemos. Modernios atominės elektrinės kardinaliai skiriasi nuo IAE, joms reikalingas daug mažesnis, kitokią kvalifikaciją turintis personalas (šiuo metu Ignalinos AE dirba apie 3500 žmonių, o šiuolaikinėse jėgainėse – apie 200). Tai reiškia, kad Lietuvoje statant naują atominį reaktorių neišvengiamai būtų susidurta su kvalifikuotos darbo jėgos trūkumu – tiek statant elektrinę, tiek formuojant jos personalą (IAE dirbę žmonės nėra parengti darbui su naujais reaktoriais, be to, jų vidutinis amžius jau dabar siekia 50 metų). Darbo jėga tiek elektrinės statymui, tiek jos aptarnavimui turėtų būti importuojama”, – perspėjo J.Vilemas.
Profesorius taip pat pareiškė manąs, kad susidomėjimą nauja branduoline jėgaine Lietuvoje deklaruojantys užsieniečiai, viso labo nori parduoti savo technologijas, bet nekalba apie bendrą verslą. Jo teigimu, įvertinus visas aplinkybes, nauja 1000 MW galingumo elektrinė drastiškai nedidinant energijos kainų atsipirktų maždaug po 60 metų. Tuo tarpu investitoriai paprastai pageidauja investicijų atsipirkimo ne vėliau kaip po 15 metų. J.Vilemas apskritai abejojo, ar racionalu tokiais nestabiliais laikais kurti ilgalaikę 60 metų energetinę strategiją.
Tačiau šiems išvedžiojimams pramonininkai nebuvo linkę pritarti.
LPK prezidentas B.Lubys sutiko, jog būtina išvengti neapgalvotų skubių sprendimų, tačiau svarbiausias klausimas šiuo metu yra energetinis patikimumas, o kaina yra antros svarbos klausimas.
„Svarbiausia rasti optimalių būdų, kaip užtikrinti energetikos pastovumą, kurio šiuo metu mes neturime. Tai būtina tolesnei pramonės plėtrai bei investicijų pritraukimui, nes visame pasaulyje energetikos saugumas yra pagrindinė problema, kurią turėtume spręsti”, – sakė B.Lubys.
LPK nariai spėjo, jog Rusija ir kitos šalys nėra itin suinteresuotos naujos atominės elektrinės Baltijos regione statyba, kadangi jie yra suinteresuoti eksportuoti savo produktą. Visgi J.Vilemo prielaidos, esą nėra „tikrų” investuotojų, besidominančių atomine elektrine Lietuvoje, buvo paneigtos. Ūkio ministerijos sekretoriaus Artūro Dainiaus teigimu, galimybe investuoti į būsimąją Ignalinos AE domisi didžiosios energetikos įmonės ne tik iš Latvijos ir Estijos, bet ir Vokietijos, Suomijos, Prancūzijos, Japonijos.
„Žinoma, kiekvienas jų pirmiausia, prieš investuodamas į bet kokį projektą, apskaičiuoja visas grėsmes, galimybes, daro savo analizę bei užsako nepriklausomų ekspertų studiją. Tik dedantis savo pinigus įvertina, kokios yra prielaidos bei kokios tendencijos yra teisingos, ir nuo to priklauso, ar projektas bus vykdomas, ar ne. Jei nėra ekonominių ar politinių kliūčių, jei ligšiolinės prognozės dėl energetikos sektoriaus raidos yra teisingos – viskas greitai pajudės iš vietos”, – prognozavo A.Dainius.
Ūkio ministerijos sekretorius, be kita ko, paragino pačius pramonininkus aiškiai suformuluoti savo poziciją naujosios energetikos vystymo klausimu ir apsispręsti, kiek savo kapitalo jie yra pasiryžę investuoti į šį sektorių. Būtent taip viskas vyksta Suomijoje, kur energetikos pagrindą padėjo pramonė kartu su vyriausybe.