Iš politikos pasitraukę Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarai nesijaučia pamiršti ir nereikalingi
1990-aisiais su Sąjūdžio banga į Aukščiausiąją Tarybą, vėliau pervadinta Aukščiausiąja Taryba – Atkuriamuoju Seimu (ATAS), atėjo didelis būrys politikos naujokų.
Nemažai jų sugebėjo įsitvirtinti viršutiniame politikos statinio aukšte ir iki šiol daugiau ar mažiau sėkmingai dalyvauja kuriant įstatymus, valdant valstybę.
Kiti, pasibaigus kadencijai, išėjo į verslą, diplomatinę tarnybą, teisės sritį, užsiima įvairia visuomenine veikla.
Tačiau dalis signatarų sugrįžo į savo namus provincijoje ir buvusią kuklią tarnybą. Darbą ATAS Lietuvai lemtingais metais jie prisimena kaip įspūdingiausią savo gyvenimo tarpsnį.
Vilniuje sutiko daug senų pažįstamų
„Gal neįdomu bus apie mus ir skaityti”, – kukliai ištarė signatarė Miglutė Gerdaitytė, kai paskambinę jai į namus pasiteiravome, kuo moteris dabar užsiima, ir paprašėme pasidalyti prisiminimais apie praėjusio dešimtmečio pradžios įvykius.
Šiaulių rajone, Meškuičiuose, gyvenanti M.Gerdaitytė 1990-aisiais baltą chalatą iškeitė į ATAS deputato mandatą. Moteris nuo 1963-iųjų dirbo pačios studentiškais metais statytoje Meškuičių ligoninėje ir tai, pasak signatarės, būtent ir lėmė, jog ji per rinkimus dar pirmajame ture gana lengvai nugalėjo Šiaulių rajono Sąjūdžio tarybos pirmininką.
„Mano rinkimų apygarda sutapo su ta rajono puse, kuriai mūsų ligoninė teikė paslaugas. Kai važiuodavau į susitikimus su rinkėjais, visa salė atsistodavo, žmonės šiltai sutikdavo ir sakydavo, jog būtina už mane balsuoti vien dėl to, kad neimu kyšių”, – prisiminė M.Gerdaitytė.
Atvykusi į ATAS, būsimoji signatarė sutiko savo kurso draugų ir bendramokslių, su kuriais šeštojo dešimtmečio pradžioje tris vasaras statė gimtąja tapusią Meškuičių ligoninę, – Narcizą Rasimavičių, Valerijoną Šadreiką. Vilniuje susitiko ir su pirmuoju nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministru netrukus tapusiu Marijonu Misiukoniu, taip pat dirbusiu šioje kompanijoje.
Į ATAS buvo išrinktas ir profesorius Česlovas Kudaba, kuris minėtų statybų metu buvo Vilniaus universiteto studentų profsąjungos komiteto pirmininku. Pasak M.Gerdaitytės, būtent jis buvo Meškuičių ligoninės statybos iniciatorius.
Rūmuose jautėsi benzino kvapas
Pirmasis ir pagrindinis tikslas, kurio siekė nepriklausomos valstybės atkūrimą paskelbusi ATAS, pasak M.Gerdaitytės, buvo tos nepriklausomybės tarptautinis pripažinimas.
„Mes pirmas tris paras sėdėjome beveik neišeidami iš rūmų. Tikėjomės, kad gal Danija pirmoji pripažins nepriklausomą Lietuvą. Labai tikėjomės. Bet pripažinimas atėjo tik po pusantrų metų, po rugpjūčio pučo žlugimo”, – pasakoja signatarė.
Pasak jos, 1991 metų rugpjūčio pučo dienos savo įtampa ir baisumu nė kiek nenusileidžia sausio 13-osios įvykiams.
„Įtampa buvo didžiulė, niekas nemiegojo. Visi labai vieningai balsavo. Tiesa, dirbome ne posėdžių, o prezidiumo, dabartinėje Konstitucijos, salėje. Posėdžių salė, mano žiniomis, buvo užminuota. Visi rūmai dvokė benzinu, buvo kalbama, kad kažkur palėpėje yra parengta Molotovo kokteilių. Atsimenu, parlamento Pirmininkas Vytautas Landsbergis apie 23 valandą pasiūlė moterims išeiti, tačiau nė viena nepakilo”, – „Kauno dienai” sakė M.Gerdaitytė.
„Mano draugai, kuriems vadovavo Rimantas Vidugiris, buvo ATAS rūmuose įrengę medicinos punktą. Kai jų paklausiau, kodėl punktas ne pirmame aukšte, kad būtų galima lengviau išnešti nukentėjusiuosius, jie tik nusijuokė – argi reiks ką nešti, mes visi čia suliepsnosime”, – pasakoja signatarė.
Agitacijos neprireikė
Uteniškis signataras Albertas Miškinis tvirtina, kad jis į politiką, kaip ir daugelis ATAS deputatų, atėjo „savaime”. „Čia taip daugumai kartu su Lietuvos atgimimu išėjo”, – sakė A.Miškinis.
„Aš tuomet priklausiau Demokratų partijai ir partija iškėlė mano kandidatūrą Utenoje. Apygardoje varžėmės penki kandidatai, bet keturi kiti buvo Komunistų partijos nariai, o aš vienintelis buvau ne komunistas ir niekada nepriklausiau tai sistemai. Matyt, tai ir nulėmė, nes komunisto vardas tuomet buvo itin nepopuliarus. Man nereikėjo nei jokios propagandos, nei agitacijos, nei važinėjimo, nei aiškinimo žmonėms – viskas išėjo savaime”, – tvirtina A.Miškinis.
Nors daugelis ATAS deputatų buvo politikos naujokai, pasak A.Miškinio, visi stengėsi kuo greičiau perprasti įstatymų leidybos principus. „Aš pats nebuvau stiprus šioje srityje, mano indėlis nebuvo didelis”, – kukliai sakė signataras.
A.Miškinis teigia iki šiol nesuprantąs, kaip įvyko tai, kad iš pradžių buvusi labai stipri dešiniųjų frakcija, vienijusi apie šimtą deputatų, palaipsniui ėmė vis labiau silpti, kol prieš pat ATAS sprendimą paleisti save, jų liko vos 47.
„Atrodytų, kad tam nebuvo jokių priežasčių – ėjome lygiu keliu, galėjome lengvai priimti visus sprendimus, bet mes silpome, silpome ir visiškai nusilpome. Gal tas priežastis istorikai atrinks”, – stebėjosi signataras.
Paklaustas, kokios vis dėlto galėjo būti to susiskaldymo priežastys, A.Miškinis ilgokai galvojo ir galiausiai tarė: „Tiesiog, žinote, viską lemia žmogiškosios savybės. Visiems reikia valdžios ir garbės”.
Nesiskiria su radijo imtuvu
Tiek M.Gerdaitytė, tiek ir A.Miškinis didžiojoje politikoje išbuvo vos tuos pustrečių metų nuo 1990 metų kovo iki 1992 metų spalio. Tiesa, vėliau uteniškis dar vieną kadenciją dirbo Utenos rajono savivaldybės taryboje, tačiau jis pats šio fakto linkęs nesureikšminti.
M.Gerdaitytė pasakoja ir neturėjusi kitokio pasirinkimo – reikėjo slaugyti devintą dešimtmetį įpusėjusią motiną, nebesikeliančią nuo patalo. Tad ji grįžo į Meškuičius ir vėl įsidarbino toje pačioje ligoninėje. Kalbėdama su žurnalistu, M.Gerdaitytė nebandė slėpti savo skausmo: „Mamytę palaidojom prieš tris mėnesius. Tik tų trijų mėnesių trūko iki šimto metų jubiliejaus. Nesulaukė…”
Vis dėlto į pensiją prieš kelerius metus išėjusi M.Gerdaitytė tvirtina iki šiol nenutolusi nuo politikos: „Politika yra tartum kokia narkomanija. Aš nesitraukiu nuo spaudos, nuo radijo. Kiekvieną valandą klausausi žinių vos ne pasikabinusi imtuvą po kaklu”.
Buvusi gydytoja prisipažįsta bene labiausiai laukianti kolegos signataro Beno Rupeikos vedamų radijo laidų: „Beną matau retai, tik per signatarų susitikimus, tačiau jo balsą girdžiu nuolat. Jo laidos apie kaimo žmones man labai artimos”.
Paklausta, ar nenorėtų pabandyti grįžti į politiką, signatarė sudvejojo: „Kitą kartą gal ir pagalvočiau dar patriukšmauti, žodį pasakyti, bet nelabai ir galimybių yra – mano vyrui atliktos dvi kardiochirurginės operacijos”.
Tądien, kai telefonu susisiekėme su signatare, ji rengė dovanėles vietinei Meškuičių mokyklai. Šios dovanėlės, nupirktos iš signataro rentos, bus įteiktos Kovo 11-osios proga rengiamo kasmetinio konkurso patriotinėmis ir valstybingumo temomis laureatams.
Vienintelė idėja – Lietuva
A.Miškinio politinė karjera parlamente nutrūko po 1992 metų rinkimuose patirto pralaimėjimo būsimam užsienio reikalų ministrui, Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) nariui Povilui Gyliui.
„Pralaimėjau antrajame ture ir tuo mano politika baigėsi. Kodėl nebandžiau kelti savo kandidatūros dar kituose rinkimuose? Yra žmonių, kurie, išvyti pro duris, grįžta pro langą, bet man tai nebūdinga. Nors Povilui Gyliui pralaimėjau tik 45 procentais balsų prie 55, tačiau supratau, kad esu jau neįdomus rinkėjams. O laukti kitų rinkimų ir eiti rinkėjams aiškinti, kas kokių klaidų pridarė, kaip kad elgiasi kiti politikai, ne man”, – tikina A.Miškinis.
Pasak signataro, dabar į politiką einama su vienokiomis ar kitokiomis idėjomis, „o tuomet idėja buvo vienintelė – Lietuva”.
Sugrįžęs į Uteną A.Miškinis įsidarbino toje pačioje vietinėje žemės ūkio ir maisto pramonės mokykloje, kurią paliko išvykdamas į ATAS. Čia jis iki pensijos dirbo mokomojo ūkio vedėju.
Savo pralaimėjimą 1992-ųjų rinkimuose signataras linkęs vertinti ne vien kaip asmeninį pralaimėjimą. „Mes, dešinieji, galėjome save vadinti idealistais. Bet kai pralaimėjome, supratau, kad tautai, bent didelei jos daliai, ta Kovo 11-oji buvo nereikalinga. Sunku ką nors prie to ir pridurti”, – atsiduso A.Miškinis.
Jis sakė suprantąs, kad žmonės, kaip ir patys ATAS deputatai, tikėjosi, jog kelias į nepriklausomybę ir pereinamieji metai bus daug lengvesni. „Visi to tikėjomės ir nelaukėme, kad bus blokada, trūks dujų ir vandens. Žmonės buvo nepatenkinti. Tačiau Lietuva vis dėlto pasiekė savo ir toliau eina pirmyn”, – užtikrintai sakė A.Miškinis.
Viską lemia pinigai
1992 metų pabaigoje iš dabartinių Seimo rūmų turėjo kraustytis didžioji dalis signatarų – rinkėjai daugiau nei pusę vietų parlamente atidavė LDDP, kuri prieš porą metų, dar besivadinusi Lietuvos komunistų partija, atrodė esanti amžiams pasmerkta.
„Didžioji dalis signatarų 1992 metais ėjo į rinkimus, bet dauguma nebuvo išrinkti. O po šio nepavykusio bandymo daugelis į politiką ir nebesugrįžo. Kai kurie pasinėrė į politiką rajonų savivaldybėse, kai kurie vis dar bando dalyvauti kiekvienuose rinkimuose į Seimą, bet dabar per rinkimus išleidžiami milžiniški pinigai ir tai tampa didžiule kliūtimi sugrįžti”, – aiškina Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė.
„Į ATAS patekau per Sąjūdį, per žaliuosius. 1992 metais ir pati dalyvavau rinkimuose, bet juodai prapyliau LDDP kandidatui. Dalyvavau ir visų vėlesnių Seimo kadencijų rinkimuose, tačiau dabar per rinkimus reikia ne proto ir kitų dalykų, o didelių pinigų. Kitaip tariant, šiaip dykai nieko negausi. Politika dabar ir tuomet iš principo skiriasi. Viskas priklauso nuo to, kokią sumą gali išleisti tu ir kokią – tavo konkurentas”, – aiškina į Seimą taip ir nesugrįžusi klubo vadovė.
B.Valionytė tvirtina dalyvavimą rinkimuose laikanti „eksperimentu su savimi”, kurio metu pasitikrina, kiek ir ką galinti pasakyti žmonėms. Signataro titulas rinkėjus veikia dvejopai. „Tie žmonės, kurie aktyviai dalyvavo atgimime ir kurių gyvenimas susiklostė, į šį vardą žiūri palankiai. Tačiau jeigu gyvenimas nenusisekė, tuomet jiems esi kaltas už visas reformas ir apskritai už tai, kad yra blogai”, – sako signatarė.
Signatarų statistika
Pasibaigus ATAS kadencijai, signatarai pasklido po visą Lietuvą ir net pasaulį. Štai, pavyzdžiui, Pranciškus Tupikas vedė amerikietę ir išsikraustė į JAV. Virginijus Pikturna taip pat vedė amerikietę ir persikėlė į Prahą, kur įsidarbino „Laisvosios Europos” radijuje. Įvairiuose pasaulio kampeliuose reziduoja arba kurį laiką rezidavo ir diplomatinę tarnybą pasirinkę Nepriklausomybės akto signatarai Aurimas Taurantas, Vytautas Petras Plečkaitis, Vidmantas Povilionis, Algirdas Saudargas, Česlovas Stankevičius, Algirdas Kumža ar Gediminas Šerkšnys.
ATAS dirbo nemažai teisininkų, kurie, pasibaigus kadencijai, užėmė įvairius postus valstybinėse institucijose, mokslo ir švietimo įstaigose, taip pat teismuose. Trys iš jų – Egidijus Jarašiūnas, Jonas Prapiestis ir Kęstutis Lapinskas – tapo Konstitucinio Teismo teisėjais.
Penki signatarai – Aleksandras Abišala, Bronislovas Lubys, Kazimira Prunskienė, Albertas Šimėnas ir Gediminas Vagnorius – įvairiais laikotarpiais vadovavo Vyriausybei. Dar vienas signataras – Algirdas Brazauskas yra dabartinio ministrų kabineto vadovas. Jis taip pat buvo išrinktas ir pirmuoju šalies Prezidentu po nepriklausomybės atkūrimo.
Nemažai signatarų po pasibaigusios kadencijos užsiėmė verslu arba grįžo į jį. Bene didžiausios sėkmės versle sulaukė AB „Achema” savininkas B.Lubys.
Iš trylikos Lietuvos europarlamentarų net šeši yra signatarai. Tai – Laima Andrikienė, Arūnas Degutis, Eugenijus Gentvilas, Vytautas Landsbergis, Justas Paleckis ir Aloyzas Sakalas.
Iš signatarų susikūrė ir dvi šeimos. L.Andrikienė susituokė su Vidmantu Žiemeliu, o Rasa Rastauskienė – su Zenonu Juknevičiumi.
Devyni signatarai iš 124 jau yra mirę.
Politinių požiūrių skirtumai nebeaktualūs
Mirusius ATAS deputatus signatarus bendražygiams primena jų ąžuoliukai Jono Basanavičiaus tėviškėje. M.Gerdaitytė pasakoja, kad signatarai kasmet tradiciškai balandį susirenka į Ožkabalius: „Kiekvienas signataras aplanko savo ąžuoliuką, pačiupinėja jį, prisiglaudžia. O Kazimiero Antanavičiaus plačiašakis, Petro Poškaus, Birutės Nedzinskienės, Jono Ramono ir kitų išėjusiųjų ąžuolai stovi kaip paminklai”.
Signatarai daugmaž drausmingai susirenka draugėn per didžiąsias valstybines šventes – Vasario 16-ąją, Liepos 6-ąją ir, žinoma, Kovo 11-ąją. Jei gali, bent kartą per metus pasistengia atvykti ir užsienyje išsibarstę buvę ATAS deputatai.
„Mes visada gauname pakvietimus į šių švenčių renginius. Tiesa, kartais būna liūdna, kad signatarams vietos skiriamos salės gale, arti lubų. Yra pas mus garbaus amžiaus žmonių, yra invalidų, kuriems sunku užlipti taip aukštai, yra žmonių po operacijų, infarktų. Kalbu kaip gydytoja ir sakau tai ne dėl to, kad mums garbės trūktų”, – tvirtina M.Gerdaitytė.
Iki šiol sulaukia pagalbos prašymų
„Seime įsikūręs Signatarų klubas yra nuolat atviras. Ir jeigu kas iš toliau atvažiuoja į Vilnių, tai paprastai būtinai užsuka”, – tikina klubo prezidentė B.Valionytė, kuri, po 1992 metų dirbusi Susisiekimo ministerijoje ir Generalinėje miškų urėdijoje, šiuo metu užima vien tik klubo vadovės pareigas.
„Mūsų deputatystė nėra pasibaigusi, štai kur esmė. Aš manau, kad Seimo narį, pasibaigus jo kadencijai, žmonės pamiršta, o mus žino visa Lietuva ir mes vis dar einame savo pareigas. Ir dabar kartais žmogus, kai neberanda į ką kreiptis pagalbos, ateina pas savo deputatą kaip į paskutinę instanciją. Žmogus išgirsta, kad kažkam padėjome, tuomet jis pagalvoja, gal ir jam padės. Iš tikrųjų mūsų statusas leidžia tai daryti. Ir tai yra labai malonu”, – tikina B.Valionytė.
„Vienas žurnalistas Biržuose gal 1997 ar 1998 metais pabandė klausinėti žmonių, kas atstovauja jiems Seime, tai didžioji dalis atsakė, jog Valionytė su Poškumi. Tikrojo Seimo nario pavardę atsiminė tik vienas kitas”, – šypsosi B.Valionytė.
A.Miškinis tikina, kad aplinkiniai žmonės jį taip pat žino kaip signatarą. Gal tik jaunimas neatpažįsta. Ir, savo parašu prieš šešiolika metų patvirtinęs Lietuvos nepriklausomybės siekį, signataras tikina, kad jam netrūksta nei garbės, nei ypatingo dėmesio iš dabartinės valdžios: „Mūsų darbas padarytas ir Lietuva eina pirmyn. O kažkokios garbės ar kėlimo ant pjedestalo vien dėl to, kad esi signataras, tikrai nereikia. Man netgi keista būtų, jeigu taip vyktų”.