Vyriausybė rūpinasi puodžių išlikimu, o priekrantės žvejų – ne

Lietuvos žuvininkystės produktų gamintojų asociacijos Palangos filialo direktorius Viktoras Butavičius sako, kad pagal priekrantės žvejybos sąlygų sudėtingumą Lietuva pirmauja Europos Sąjungoje (ES).

Jis perskaitęs ES reglamentą, susijusį su priekrantės žvejybą, ir supratęs, kad visi nurodymai esą rekomendacinio pobūdžio, o Lietuvos pareigūnai ir valdininkai – kad visi jie yra privalomi. Netgi lietuviai ir latviai juos kitaip supranta, jau nekalbant apie vokiečius ir danus. „Kodėl lietuviai pasirenka patį griežčiausią variantą? Kodėl Danijoje laiveliais, kurių ilgis net 8-10 metrų, į jūrą gali plaukti vienas žmogus, ir niekas dėl to tragedijos nedaro?“ – klausia ponas Viktoras.

Lietuvos priekrantės žvejams atrodo, kad jų verslas naikinamas prigalvojus visokių suvaržymų. Jie kviečiasi Seimo jūrinių ir žuvininkystės reikalų komisijos narius atvykti pas juos, aptarti jų problemų ir bandyti ieškoti būdų joms spręsti.

Keturiese valtyje

Priekrantės žvejybos įmonių savininkams yra iškilusi ir darbo jėgos problema. Negana to, kad tokių žvejų Lietuvoje niekas neruošia, gerieji išvažiavo dirbti į užsienį.

2001 metais susisiekimo ministras ėmė ir išleido įsakymą dėl įgulos narių minimumo. Jo dėka valties įgulos nariai laivavedys ir mechanikas nelaikomi žvejais, t. y. jie negali dirbti žvejo darbo. Tad valtyje turi būti du įgulos nariai ir du žvejai. Tokie reikalavimai keliami ir 4 metrų ilgio valtims su pakabinamais varikliais. „Anksčiau, būdavo, dviese nuplaukiam, sugaunam, parplaukiam. Ką keturi turi veikti?“- klausia Viktoras.

Jis nesupranta, kodėl laivavedžiai kas penkerius metus turi iš naujo gauti diplomus. Jo manymu, toks reikalavimas žmonių saugumui jūroje nieko neduoda, tik tiek, kad reikia mokėti už kursus, laikyti egzaminus, gaišti laiką.

„Jeigu mano samdyti žvejai nuskęs, už tai neatsakys nė viena institucija, kelianti begales reikalavimų, vis tiek turėsime atsakyti arba aš, arba kapitonas. Tai kodėl mums neleidžiama pasirinkti, kaip ir su kuo dirbti“, – klausia V. Butavičius.

Pasak jo, Latvijos žvejai gyvena žymiai paprasčiau. Ten nedidelių laivelių laivavedžiai išsilaiko egzaminus ir gauna diplomus visam gyvenimui. Latvių įgulos minimumas – 1 laivavedys, o visi kiti pasirenkami pačių žvejų nuožiūra. Lietuvos priekrantės žvejai vis tiek žvejoja valtyse būdami po du, nors tai jiems daryti ir draudžiama.

Beje, tarpukario Lietuvoje priekrantės žvejai savo valtimis plaukdavo 10 km nutoldami nuo kranto. „Dabar Vidaus vandenų laivybos inspekcija leidžia nuplaukti tik 5 km. Bet menkės yra aštuntame ar dešimtame kilometre, tai ką mums daryti? Įstojome į ES, o žvejys nuo kranto nuplaukęs 500 metrų turi turėti pasą arba asmens dokumentą. Jeigu neturi, iš karto baudžiamas. Eidamas į jūrą visų dokumentų nesusiimsi“, – sako Palangos filialo direktorius.

Praktiškai žvejai ir tą reikalavimą pažeidžia, tačiau baiminasi, kad pasieniečiai pradės juos persekioti. V. Butavičius sako, kad skęstama ne toli jūroje, kur visai kitokios bangos, o kaip tik pakrantėje.

Priversti „prirašinėti“

Žvejai dėl per šalto oro, dėl audrų, dėl to, kad žuvys pasitraukia nuo kranto, nežvejoja. Tačiau, pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus, įmonės savininkas ir tuo metu savo samdomiems žvejams turi mokėti atlyginimus. „Man vis tiek reikia pildyti tabelį darbuotojui, nors jis nedirba, sėdi namuose, ir sumokėti ne mažiau kaip pusę atlyginimo. Paskui pagal tuos „prirašinėjimus“ mokame „Sodrai“ ir kitus mokesčius. Šiemet mano vyrai sausį dirbo 6, o vasarį – 7 dienas“,- guodėsi V. Butavičius.

Paklaustas, o ką daryti eiliniui samdomam žvejui, kaip jam išgyventi, kai nėra žvejybos, V. Butavičius atsakė, jog jis atsigriebia, kai prasideda žvejyba tada uždirbdamas daugiau.

Išeitis būtų samdyti žvejus, turinčius verslo liudijimus, tada nebereikėtų „prirašinėti“. „Esame verčiami klastoti dokumentus. Kodėl negalima atsižvelgti į mūsų darbo sąlygas? O dabar įstatymai sako vienaip, o mes darom kitaip. Aš sutinku sumokėti už savo žvejų verslo liudijimus, skirti sumą jų bazinei pensijai, bet kad tik nereikėtų iš piršto laužti sudarinėjant darbo grafikus“,- tikino V. Butavičius.

Neatitinka veterinarijos gairių

V. Butavičius priekrantės žvejų problemas kelia jau kelerius metus. Situacija iš esmės nesikeičia. Iki šiol jie nėra gavę nė lito iš kokių nors fondų, kad galėtų investuoti į infrastruktūrą.

ES reikalalauja gerinti produkcijos kokybę, žvejų darbo, sanitarijos sąlygas. Pasak Viktoro, negaudami jokios paramos laivelių savininkai neturi iš ko visko gerinti. Priekrantės žvejai laivų, kurių ilgis iki 12 metrų, neatidavė į metalo laužą, negavo ir ES kompensacijų už laivų supjaustymą. Neturi jie ir uostelio, kuriame būtų išvystyta infrastruktūra. Šventosios uostas, kurį ketinama atstatyti, lyg ir priklauso Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai. Tačiau pastaroji dėl užsitęsusių teisminių ginčų dar nėra oficialiai jo perėmusi ir kol kas jame nieko daryti negali.

Paklaustas, ar priekrantės žvejai negali palaukti kelerių metų, kol bus atstatytas Šventosios uostas, tada jie turės normalias sąlygas, V. Butavičius atsakė: „Tai kad jau dabar visa mūsų veikla neatitinta ES veterinarinių gairių. Kol mūsų niekas nejudina, mes šiaip taip verčiamės. Bet jeigu pradės reikalauti laikytis tų gairių, nežinau, kas bus. Mes neturime žuvų iškrovimui skirtų vietų, pirminio surinkimo vietų, pirminio pardavimo sąlygų, patalpų tinklams kratyti, šaldytuvų, ledo. Mes nieko neturime“.

Iniciatyva sužlugo

Paklaustas, kodėl priekrantės žvejai patys nieko nedaro, laukia, kad jiems kas nors viską duotų, Palangos filialo direktorius atsakė: „Rodžiau iniciatyvą. Buvau sumanęs pusiaukelėje tarp Palangos ir Šventosios pastatyti būtinus infrastruktūros objektus, pavyzdžiui, tinklų kratymo patalpas, pastatą dėžėms plauti, ledui laikyti ir t. t. Tačiau man buvo paskelbtas šachas dėl šių statybų. Aš neįsivaizduoju, kaip galima gerinti darbo sąlygas nepastačius pastatų. Kur kitur žmonės gali pasislėpti nuo šalčio, nuo vėjo, nuo saulės?

Anksčiau buvo laikomasi gairių, kad reikia sudaryti ekonominį vienetą iš ne mažiau kaip trijų įmonių, t. y. įsteigti ar uždarąją akcinę bendrovę, ar kooperatinę bendrovę, kuri parengtų projektą ir gautų jam įgyvendinti pinigų. V. Butavičius buvo įsteigęs UAB „Mūris“. Ilgą laiką jis ruošėsi pastatų statyboms, kol vieną gražią dieną kaip perkūno iš giedro dangaus sulaukė žinios iš Žuvininkystės departamento prie Žemės ūkio ministerijos, kad „Mūris“ negali to daryti, kad šio reikalo imtis gali tik Lietuvos žuvininkystės produktų gamintojų asociacija. Ir paraišką ES paramai gauti turinti parengti ji.

Beje, pakrantėje žemės sklypai yra labai brangūs. Dabar V. Butavičiaus sklypas, kuriame jis žadėjo statyti infrastruktūros objektus, kainuoja apie 600 tūkst. Lt, o paramos galima tikėtis tik 500 tūkst. Lt.

Jeigu asociacija turi kreiptis dėl paramos gavimo ir vadovauti visoms žvejams reikalingų objektų statyboms, ji turi turėti ir kontrolinį akcijų paketą, o V. Butavičius, atiduodamas 600 tūkst. Lt vertės sklypą, bijo netekti į jį jokių teisių. „Koks kvailys sutiktų taip elgis?“- klausia jis.

Paklaustas, o kaip jie iki šiol išsivertė be tų būtinų pastatų, V. Butavičius atsakė: „Projektą aš parodžiau Palangos veterinarijos gydytojui, jis, matyt, tikėjo, kad visa tai bus padaryta, kad tai laiko klausimas. Pagal mūsų įstatymus, jeigu jau rengiamas projektas, kai kurių reikalavimų vykdymas atidedamas“.

Kultūros paveldas

V. Butavičius baiminasi, kad paaiškėjus tikrajai situacijai, priekrantės žvejyba Palangoje, Šventoje gali būti tiesiog uždrausta, ir viskas.

Liūdnai pajuokavus, jog didelio čia daikto, kad bus uždrausta žvejoti 30 Palangos individualių žvejybos įmonių, juk kai žlugo Lietuvos valstybinė žvejybos laivyno įmonė „Jūra“ darbo neteko tūkstančiai žmonių, o Lietuva išgyveno, V. Butavičius atsakė: „Aš dėl savęs mažiausiai jaudinuosi. Įsigysiu dar vieną laivą ir žuvis priduosiu supirkėjams Klaipėdoje. Bet man gaila kolegų, kurie liks be duonos kąsnio. Normalių laivų įsigyti jie negali, transporto išgabenti žuviai neturi, jiems visai blogai“.

Papriekaištavus, kad priekrantės žvejų problemas reikėtų vertinti visos Lietuvos mastu, kad, deja, rinka diktuoja savo sąlygas, vieni išlieka, kiti ne, Palangos filialo direktorius metė paskutinį kozirį: „O kodėl Vyriausybė rūpinasi tuo, kad išliktų puodžiai, kalviai, audėjai? Tai kultūros paveldas. Priekrantės žvejyba – taip pat kultūros paveldas, ir jo sergėtojai yra priekrantės žvejai. Ką mes paliksime ateityje savo vaikams? Ir taip šį amatą vos pasisekė atgaivinti, sovietmečiu buvo benykstąs“.

Beje, priekrantės žvejai patys riša tinklus. „Mano tinklai geriau žuvis gaudo 30-40 procentų nei pramoniniai. Pažiūrėkite, didžiuosiuose laivuose retai kas moka surišti jūrinį mazgą. Priekrantės žvejai žino, kada galima eiti į jūrą, kada ne, kada reikia skubėti grįžti į krantą, kokiems požymiams esant žuvys pakrantėje eina ir t. t. Kiekvienas žvejys turi savo paslapčių. Čia visas mokslas, nėra taip paprasta, kaip jums atrodo. Ir visa tai norima paimti ir vienu brūkšniu nubraukti. Tai nusikaltimas ateinančių kartų atžvilgiu“,- sako V. Butavičius.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Ekonomika su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.