Buvimas Australijoje pamažu eina į pabaigą. Jau baigti visi koncertai bei susitikimai, turbūt smagiausias ir linksmiausias buvo Adelaidėje – visa publika dainavo kartu, juokėsi, daug klausinėjo apie Lietuvą… Ir apskritai – būnant Australijoje neapleidžia malonus jausmas, kad esi čia nesvetimas, kad atvykai tarsi pas kažkokius artimus giminaičius. Žmonės išmokę bendrauti paprastai ir natūraliai – be jokios distancijos ar pozos. Visur stebina ir žavi toks įprastas, draugiškas Australijos gyventojų gestas – jie linkę pasisveikinti su kiekvienu nepažįstamu žmogum, jį užkalbinti, pajuokauti… Jie teiraujasi, iš kur atvykai, replikuoja – o, taigi ir jūsų prezidentas neseniai čia buvo! Atsisveikindami jie linki tau sėkmės.
Vyresni žmonės pasakoja, kad Lietuvos kaime prieš karą irgi šitaip būdavo. Po karo nebe – mat karai, okupacijos daug ką sujaukia, pakeičia…
Visą šią australišką kelionę lydėjo liūdni, keisti signalai iš Lietuvos – aktoriaus Sauliaus Mykolaičio savižudybė… Ketinau jį kviestis vienam vaidmeniui spektaklyje apie partizanus, kurį rudeniop tikriausiai statysiu Nacionaliniame dramos teatre.
Pranešime spaudai praplaukė nežymus liūdnas sakinys – pastaruoju metu daug gėrė… Prieš porą metų palaidojom vieną geriausių Lietuvos rašytojų – Jurgį Kunčiną. Priežastis panaši. Kiek mūsų nuostabių menininkų neišlipa iš šios problemos? Ir ką su tuo reiškiniu daryti? Juk menininkų alkoholizmas – tai bene sunkiausia tautos dvasinio (auto)genocido forma, kai naikinasi patys gabiausi ir talentingiausi žmonės, turintys būti dvasiniais kelrodžiais. Kodėl taip vyksta?
Kas negerai teatro ir kultūros gyvenime, kad žmogus pasijunta toks vienišas, nebereikalingas? Dažnai sakoma, kad per mažai Lietuvoje meilės ir pagarbos. Tai faktas. Esame be galo kritiški ir negailestingi sau, savo artimui. Teatro kritikai – irgi „prašienauja” kartais tarsi giltinėlės su dalgelėm…
Tai vyksta ne tik kultūros pasaulyje – kai paskaitai DELFI komentarus, supranti, kad reikia itin nemažai pastangų, kad neišprotėtum, gyvendamas tokiame piktame ir pagiežingame krašte…
Kitas faktas – lengvabūdiškas valstybės požiūris į alkoholizmą ir alkoholį, atvirai bei primygtinai reklamuojamą jaunimui per visas krepšinio varžybas ir t.t. O kiek geriausių rašytojų, nacionalinių premijų laureatų romanų, poezijos knygų dvelkia pagirių nykuma, kiek dailininkų paveikslų nutapyti šios būsenos? Ir ką tie kūriniai „praneša” kultūros vartotojui? Praneša, kad Lietuvoje – „šakės”…
Galvon šauna toks kvailas juokas – gal alkoholikų kuriamą meną reikėtų uždrausti vartoti jaunimui iki 21 metų? O vėliau jį naudoti tik su prierašu – „Skaitydami šią knygą, jūs rizikuojate savo šeimos ir visuomenės sveikata”…
Regis, nuvažiavau į lankas, atsiprašant. Geriau grįžkime į Australiją… Lyginu Ameriką ir Australiją. Statistinis Australijos lietuvis labai skiriasi nuo statistinio Amerikos lietuvio. Amerikon nuvykęs labai greitai pajunti, kad atvykai į turto ir įtakų, į savotišką puikybės ir kastų kraštą, atvykai kaip vargšas „nabagėlis” iš neturtingos posovietinės erdvės. Amerikonai į tave dažnokai žiūri nors ir geranoriškai, bet truputėlį lyg ir iš aukšto. Nes jie yra Amerika, o tu – tik Lietuva…
Australijos lietuviai man pasirodė bene labiausiai lietuviški – nesusireikšminę, paprasti, draugiški. Kaip ši šalis kadaise juos greitai priėmė į savo tarpą ir laiko saviškiais, taip ir jie – yra draugiški bei geranoriški visiems kitiems atvykstantiems ar čia gyvenantiems. Jie atviri ir pagarbūs visiems tikėjimams, nuomonėms – tokią toleranciją bei piliečių santaiką norėtųsi matyti ir Lietuvoje. Gal kada nors ir mes sugrįšime į savo širdžių „Australiją”, t.y. – į taikos ir ramybės Lietuvą. Juk kažkada būta tokių mielos ir gražios Lietuvos idėjų – kunigaikščio Gedimino laiškuose, Oskaro Milašiaus pranašystėse…
Beje, apie toleranciją neseniai skaičiau kontroversišką ir prasmingą Šri Šri Ravi Šankaro mintį, kad tolerancija nėra labai geras jausmas, nes tai ne meilė, o viso labo – „neapykantos neparodymas”. Visa Europa pro sukąstus dantis bando būti tolerantiška, bet priešprieša kažkodėl vis auga. Vokiečiai nemėgsta nevokiečių, musulmonai katalikų ir atvirkščiai. Anglai neanglų ir t.t. Šri Šri Ravi Šankaras siūlo tiesiog mylėti, o ne būti tolerantišku…
Būdamas Australijoje, kasdien internete skaitau Lietuvos spaudą. Daugelis dalykų, žvelgiant iš kitos žemės pusės, atrodo sunkiai suvokiami… Tarkim, parašyta apie pavojingą Algirdo Brazausko ligą, kuri, ačiū Dievui, lyg ir pasibaigė. O komentaruose – kiek sadistinės neapykantos ir piktdžiugos! Vienas komentaras, beje, labai teisingas, skamba maždaug šitaip – komentuotojai, jūsų piktos mintys atsigręžia prieš jus pačius…
Kažkada galvojau, kad DELFI komentarai yra pozityvus dalykas, nes leidžia žmonėms išsikeikti, išsividuriuoti. Tačiau laikui bėgant nuomonę ėmiau keisti – taip įteisinamas fašistinis kalbėjimo, mąstymo būdas, propaguojamas bailių anonimų nebaudžiamumas už savo mintis, keiksmus. Australijos laikraščiai irgi pilni piktų žinučių, laiškų, komentarų apie valdžią – tačiau visi jie pasirašyti vardais ir pavardėmis. Ir su adresais… Mat jie nebijo būti savimi. Ir taip nenusižengiama įstatymams, žmogaus teisėms…
Anksčiau galvodavau, kad internetiniai komentarai jaunoje Lietuvoje yra tarsi pūliai, kurie padeda sergančiam homo sovieticus išsipūliuoti, o išsipūliavęs organizmas ims sveikti.
Tačiau dabar regiu, kad šie pūliai plinta, užkrečia ir greit gangrenuoti pradeda dar neseniai buvusios pakankamai sveikos vietos… O ta naivi pastaba, spausdinama komentarų pabaigoje – kad DELFI pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams. DELFI privalo informuoti specialiąsias Lietuvos tarnybas apie įžeidžiančių, smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokią neapykantą skatinančių komentarų autorių duomenis – jau seniai skamba kaip nesusipratimas ir absurdas.
Reikėtų specialiąsias tarnybas informuoti apie 90 procentų komentarų… Šie komentarų kontrolės įstatymai pažeidinėjami kiekvieną dieną. „Biznis yra biznis”, nieko nepadarysi.
Kartais, paskaitęs komentarus, bandau įsivaizduoti, o jeigu dabar vėl pasikartotų 1940-ieji? Kiek žydų būtų vėl iššaudyta, kiek inteligentų, politikų ir verslininkų sunaikinta. Kažkodėl niekas nekalba apie šią tylią ir nesąmoningą fašizmo propagandą internetiniuose komentaruose. Apie buką ir agresyvų lietuviškos sąmonės būvį… Iš pacifistinės Australijos tai matosi itin kraupiai – ir rašiniuose apie Algirdą Mykolą Brazauską, ir apie Šarūno Jasikevičiaus vestuvių peripetijas…
Gerai, kad yra „Bernardinai” – šiokia tokia atgaiva. Ypač Jurgos Ivanauskaitės laiškas iš ligoninės – jį čia, Australijoje, daug kas komentuoja. Melburne lietuvių bažnyčioje už Jurgos sveikatą buvo laikomos Mišios. Laikykis, Jurga – ne tik katės, bet ir kengūros, koalos bei kiti Australijos lietuviai su Tavimi…
P.S. Kai pirmąją mano kelioninių įspūdžių dalį persispausdino „Bernardinai”, vienas komentuotojas priekaištavo, kad tokiais rašiniais skatinu lietuvių emigraciją užsienin. Tikrai to nenoriu skatinti ir netgi atvirkščiai – manau, kad pirmiausia reikia susitvarkyti savo namuose ir Lietuvoje gyventi taip draugiškai bei pozityviai, kaip kokioje Australijoje.
Nėra ko bėgti svetur, namuose nesusitvarkius… O jei ir išbėgi, tai trumpam – pasimokyti, pamatyti, kaip kiti gyvena, kaip dirba. Užsidirbti lėšų savo verslui ar būstui ir grįžti namo – kurti gražios Lietuvos.
„Bernardinų” komentaruose ypač sujaudino šis nuoširdus Elenos laiškas: „Dėl vaikų… Man tai be galo skaudi tema. Vokietijoje gyvenu su savo 4 sūnumis (18-10 metų). Ir gyvenu čia lyg vien dėl jų – vienai mamai uždirbti duoną 4 vaikams Lietuvoje (nepaisant to, kad turiu aukštąjį išsilavinimą, esu filologijos magistrė, visada turėjau darbą) ir pragyventi savarankiškai, be artimųjų materialinės pagalbos, man buvo neįmanoma. O valstybės mokoma pašalpa už vaikus (tada gaudavau 164 litus už visus 4 vaikus)…
Materialiai čia lengviau, bet… Jei žmogus būtum tik mėsos ir kaulų rinkinys – tai tik aprengei, pamaitinai, pakišai po kokia pastoge, kad nešaltų ir gerai… Vaikams dar sunkiau nei man – jiems iš viso buvo sunku suvokti, kodėl juos čia atvežiau, kodėl negalėjom likti Lietuvoj. Mūsų visų tikslas vienas – kada tik kuris rasim nors kokią galimybę įsikurti Lietuvoj, taip ir darysim. Mūsų tik kūnai čia, o širdys, mintys, svajonės, ateities planai – tik Lietuvoje.
Praeitą vasarą realiai bandėm vėl įsikurti Lietuvoj, deja, nesėkmingai. Vėl kaip už šiaudo nusistvėrėm Vokietijos (šiai šaliai ir jos žmonėms visą gyvenimą jausiu didžiausią dėkingumą – ji kaip ta geraširdė pamotė priglaudė mus, kai tikrajai mamai – Lietuvai – mes tapom lyg ir nereikalingi, netinkami. Bet kokia graži, kokia turtinga ir gera bebūtų pamotė, ji normaliam vaikui tikrosios mamos niekada neatstos! Aš jaučiu didelę pareigą, kurią tikiuosi su Dievo pagalba įvykdyti – mano vaikai turi gyventi Lietuvoje! Aš pati gimiau Sibire, bet mano tėvai mus, savo ten gimusius vaikus, sugebėjo parvežti į Lietuvą. Tai turiu padaryti ir aš…”