Jų akys liepsnojo „revoliucine” ugnimi, o skruostais riedėjo džiaugsmo ašaros. Pagaliau! Pagaliau vieninteliu rankos kilstelėjimu jie nokautuos daugelį metų profsąjungą stekenusį monstrą – su prezidentės vardu siejamą bendrovę. O gal – ir pačią prezidentę…
Liudininkai tvirtina, kad taip buvo balsuojama dėl „Solidarumui” priklausančios profsąjungų rūmų dalies išmainymo. Žmonės taip surėdyti – jiems reikia arba mesijų, arba karo vadų. Tai priklauso nuo žmonių dvasinės būsenos ir interesų…
Mainų sutartį, dar prieš balsuojant, pasirašęs Petras Grėbliauskas buvo ir mesijas, ir karo vadas – viename asmeny. Žmonės tikėjo: jei gerasis Petras „Hermio fondų valdymui” už 19 milijonų litų nebūtų perleidęs „Solidarumo” turto, „blogoji Aldona” kitiems jį atiduotų 2 milijonais pigiau.
O kur dar kirbantys įtarimai, kad tada, kai „Solidarumo” prezidentės pareigas ėjo Aldona Balsienė, profsąjungos kūnas augte apaugo jos syvus čiulpiančiais „uabais”. Daugelis tų žmonių, kurie su ašaromis ir viltimi akyse profsąjungoje darė „antiprezidentinę” revoliuciją, dar visai neseniai taip pat nuoširdžiai prezidentę kėlė ant pjedestalo.
Netikrais mesijais ir karo vadais aklai įtikintys žmonės nekalti, kad juos suklaidina.
Jie neturi laiko nusibraukti nuo akių praikaito, atsisėsti, pasidėti prieš akis Konstituciją ir perskaityti: tai jie – tikrieji profsąjungų turto šeimininkai! Ir jiems nereikia nei karo vadų, nei netikrų mesijų.
Konstitucinis Teismas 2003 metų rugsėjo 30 dieną konstatavo: „iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Lietuvoje veikusių valstybinių profesinių sąjungų valdytas turtas yra Lietuvos valstybės nuosavybė”. Pagal Konstituciją: valstybės turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai tvarkomas; o įstatymai saugo visų savininkų nuosavybės teises, taigi ir valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, nuosavybės teisę.
Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota ir tai, kad negalima valstybei nuosavybės teise priklausančio turto naudoti taip, kad „būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai ir šis turtas netarnautų viešajam interesui”.
Buvusios LTSR profsąjungoms priklausančios sanatorijos, poilsio namai, reabilitacijos ir kultūros įstaigos pagal Konstituciją yra Lietuvos valstybės, taigi visų Lietuvos žmonių. Pirmiausia – pačių profsąjungų narių. Ir niekas nesuteikė teisės netikriems pranašams tą turtą pardavinėti, mainyti, keisti ar dovanoti nei už 19 milijonų, nei dviem ar penkiais milijonais pigiau.
Kas daro priešingai nei parašyta pagrindiniame mūsų valstybės įstatyme – tas ne šiaip sau prieštarauja įstatymui. Tas griauna valstybės pamatą.
Tačiau valstybė, o tikriau mūsų visų išrinkta valdžia, iki šiol nepadarė nieko, kad Konstitucinio Teismo verdiktas taptų kūnu. Registrų centre gulintys dokumentai juodu ant balto teigia, kad kairėn dešinėn parceliuojamo profsąjungų (tai yra visų mūsų) turto savininkė yra profesinė sąjunga. Ir kol ten neatsiras kitokio įrašo arba kol paprasti profsąjungų nariai netrinktels kumščiu į stalą ir nesukels „revoliucijos” – minėtas turtas pamažu iškeliaus į kažkieno kišenes.
O gal ir gerai, kad profsąjungos nebetenka turto. Kaip sakė vienas profsąjungų narys Vytautas Bakas, kai nebeliks turto, prasidės tikrasis profsąjungų atgimimas. Netikri pranašai iškeliaus paskui savo „uabus” ir turtą. Netikriems pranašams nereikia paprastų žmonelių ir jų bėdų.