2005-aisiais metais Nacionalinė žaidimų ir lošimų verslo asociacija tikėjosi, kad Lietuvos azartinių lošimų rinka pagaliau bus pradėta orientuoti į brandžią, Vakarų Europoje veikiančią azartinių lošimų sistemą. Deja, šiuo metu Lietuvoje turime Rytų šalių pavyzdžiu veikiančią rinką su visomis jai būdingomis problemomis.
Skaudžiausios iš jų yra agresyvus ir besaikis neribotų lošimų operatorių žmonių skatinimas lošti, vis labiau didėjanti žmonių priklausomybė nuo lošimų, vis dažniau pasikartojančios situacijos, kai lošėjai pralošia labai stambias sumas (pavyzdžiui, 2006 m. sausio 19 d. spaudoje pasirodė straipsniai, kad vienos bendrovės darbuotoja pralošė per 835 tūkst. litų).
Dar viena itin svarbi problema – azartinių lošimų veiklos mokesčių kontrolės nebuvimas. Šiuo metu nepakankamai kontroliuojami legalių azartinių lošimų verslo organizatoriai turi galimybių plauti ir grobstyti stambias pinigų sumas, dėl ko į valstybės biudžetą nesumokami mokesčiai. Pavyzdžiui, šiuo metu azartinių lošimų rinkoje nelegaliai funkcionuoja apie 2000 lošimo automatų, iš kurių lošimų veiklos pajamos per metus gali siekti apie 48 mln. litų, o galima apyvarta – net apie 240 mln. litų.
Azartinių lošimų rinkos ydas įvardija ir patys nuo jų nukentėję žmonės. Per pastaruosius pusantrų metų prasilošusių asmenų prašymuose neleisti lošti kaip prasilošimo vieta kazino buvo paminėta 134 kartus, tuo tarpu žaidimo automatų salonai – tik 11 kartų, lažybų punktai – 2 kartus (kitų lošimo rūšių ir loterijų pasekmės apskritai nėra analizuojamos).
Minėtas problemas lemia azartinių lošimų rinkos struktūra. Lietuvoje neriboti lošimai užima virš 70 proc. azartinių lošimų rinkos, o riboto išlošimo lošimai kartu su loterijomis ir totalizatoriais sudaro mažiau nei trečdalį azartinių lošimų rinkos. Kalbant faktais, 10 000 gyventojų tenka tik 2,75 B kategorijos (t.y. riboto išlošimo) automatų tuo tarpu, kai nuosaikios brandžios rinkos valstybėse 10 000 gyventojų tenka nuo 23 iki 37 B kategorijos automatų, t.y. dešimt kartų daugiau nei Lietuvoje tam pačiam skaičiui gyventojų. Tuo tarpu kazino su neriboto išlošimo lošimais skaičius yra neproporcingai didesnis: kitose Europos šalyse 1 kazino yra skirtas aptarnauti nuo 0,35 mln. iki 1,2 mln. gyventojų, Lietuvoje 1 kazino skirtas aptarnauti 0,195 mln. gyventojų Lietuvoje (dar mažiau Vilniuje – 0,055 mln. gyventojų), kas patvirtina neribotų lošimų verslo segmento smulkėjimą. Azartinių lošimo namų arba kazino Lietuvoje skaičius pagal vienam žmogui tenkančių vietų skaičių yra triskart didesnis nei ES šalyse. Statistiniais duomenims, Lietuvoje daugiausiai pralošiama ten, kur žadami dideli laimėjimai ir kur galima statyti neribotas sumas.
Nacionalinė žaidimų ir lošimų verslo asociacija 2005-aisiais ir šiais metais ne kartą teikė pasiūlymus, kaip spręsti šias problemas azartinių lošimų rinką kontroliuojančioms institucijoms, tarp jų ir Valstybinei lošimų priežiūros komisijai bei Finansų ministerijai. Deja, tenka tik stebėtis minėtų institucijų pareigūnų veiklos neefektyvumu. Ypatingai reikėtų atkreipti dėmesį į darbo grupės, kuri buvo sudaryta naujos redakcijos Azartinių lošimų įstatymui parengti, suformavimo neskaidrumą bei veiklos neveiksmingumą. Kalbant konkrečiais pavyzdžiais, paminėtina, kad į Darbo grupės sudėtį yra įtraukti trys vienos interesų grupės (t.y. Lietuvos lošimų operatorių asociacijos) atstovai. Be to, Valstybinė lošimų priežiūros komisija, koordinuojanti darbo grupės veiklą, iki šiol nepateikė esminės Azartinių lošimų įstatymo naujos redakcijos koncepcijos, dirbama ties neesminėmis smulkmenomis. Diskusijos apie esminę azartinių lošimų reguliavimo reformą taip pat vengiama, rengiamas įstatymo projektas kol kas yra nepanašus į nuosaikios reguliuojamos rinkos modelį, o jame numatomais pakeitimais yra tik siekiama kovoti su veikiančio modelio pasekmėmis, o ne spręsti problemas iš esmės.