Pasitikėjimas Seimu ir politinėmis partijomis smuko žemiau kritinės ribos, nors būtent šios institucijos yra demokratijos pamatas. Priežastis lyg ir aiški: demokratinių tradicijų stokojame, o partijoms vis nepavyksta išsiveržti iš UAB vaidmens.
Dėl to mūsų šalyje nesukurta normali teisėtvarkos sistema, o asmenys, nuo kurių priklauso padėties normalizavimas ir kurie iki šiol buvo pelnę daugiausia pagarbos, griauna ne tik pasitikėjimą savimi, bet ir valstybe…
Žmonės pasitikėjo prezidentu, Konstituciniu Teismu. Tačiau ir šie panoro neišsiskirti. Mūsų Konstitucija suteikia prezidentui daugiau teisių, negu jomis naudojasi, o kartais pasinaudoja taip, kad geriausių norų kupinas negali suprasti jo veiksmų logikos. Demokratinės šalys nuo autokratinių skiriasi tuo, kad jose nėra nekritikuotinų asmenų. Labiausiai gerbiamų asmenų klaidų nutylėjimas veda šalį į nuosmukį.
Aukščiausiųjų pareigūnų autoritetas priklauso pirmiausia nuo sugebėjimo suburti gerą patarėjų komandą. Nežinau, kas įdiegė prezidentui pasitikėjimą ponia Toma Birmontiene. Gal imponavo tai, kad ji iš Rolando Pakso šalininkės virto jo kritike. Patikėkime, kad žmogaus pažiūros gali pasikeisti nuo gautos informacijos. Bet kai Seimas nepritarė prezidento teikimui skirti Birmontienę Konstitucinio Teismo teisėja, argumentai buvo svarūs.
Seimo nariai ir žiniasklaida atkreipė dėmesį į tai, kad tada, kai šalis pakilo į kovą už nepriklausomybę, Birmontienė rašė disertaciją apie stribų didvyriškumą. Suprantama, kad tokios disertacijos neišdrįso ginti Lietuvoje (Seime aiškinosi, esą pati netikėjusi tuo, ką rašiusi). Deja, ir aneksuotoje Lietuvoje niekas prievarta nevertė rašyti disertacijų. Nebuvo aišku, už kokius nuopelnus ji be habilitacijos ir rimtų mokslo darbų gavo profesorės vardą. Tačiau prezidentas, pasitelkęs savo galias, pakartotinai pasiūlė jos kandidatūrą. Galima būtų visa tai pamiršti, jeigu ji pati apie save nebūtų priminusi.
Mūsų įstatymai įpareigoja Konstitucinį Teismą Seimo kreipimąsi svarstyti be eilės, tačiau p. Birmontienė, gavusi pavedimą rengti bylą, nusprendė atsiklausti Česlovo Juršėno, kaip jai elgtis. Ginčo objektas – Seimo statuto straipsnis, numatantis, kad opozicijos siūloma komisija turi būti sudaryta, jeigu surenkamas atitinkamas skaičius parašų. Seimo dauguma pažeidė savo priimtą Statutą. Vėliau sukruto, ar šis Statuto straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo. O Juršėnas patarė Birmontienei neskubėti. Jis tikriausiai pamiršo, kad lazdą turi du galus…
Kaip jis jausis, kai rinkėjai nuvarys į opoziciją? Tai – viena, o antra – niekas nesuteikė teisės Seimo pirmininko pavaduotojui kvestionuoti Seimo nutarimą ir patarinėti Konstituciniam Teismui, kaip šis turėtų elgtis. Taip griaunamas pasitikėjimas Konstituciniu Teismu, pamirštant, kad demokratinėse šalyse opozicijos teisės įtvirtinamos įstatymais.
Tarkime, Konstitucinis Teismas priims nepalankų opozicijai sprendimą. Vadinasi, piliečiai galės padaryti ir tokią išvadą: Konstitucinis Teismas – valdančiųjų įrankis. Keistai šioje istorijoje atrodo ir prezidentas, ir Konstitucinio Teismo pirmininkas.
Vis mąsčiau, ar rašyti šį komentarą. Laukiau prezidento, Seimo pirmininko, Konstitucinio Teismo pirmininko vertinimų. Norėjosi išgirsti, ar prezidentas nesigaili spaudęs Seimą patvirtinti Birmontienę Konstitucinio Teismo teisėja. Kodėl Konstitucinio Teismo pirmininkas tyli dėl tokio jos elgesio ir kodėl teisininkas Seimo pirmininkas praleidžia pro ausis savo pavaduotojo kalbas? Kodėl?