Lina prisipažįsta: „Nuo to laiko, kai aš gavau geriau apmokamą darbą, mano vyras įkyriai demonstruoja savo pranašumą prieš mane”.
Andrius – valdininkas. Lina dirba reklamos srityje. Abu dar tik pradeda savo karjerą, tačiau magistrantūrą studijuojančios Linos profesija – perspektyvesnė. Jau dabar ji uždirba beveik dvigubai daugiau nei trejais metais už ją vyresnis Andrius.
„Jis nepraleidžia progos „pastebėti” mano figūros trūkumų, klaidų vairuojant, mėgaujasi demonstruodamas savo žinias tose srityse, kuriose aš išmanau mažiau. Blogiausia – jis visa tai daro kitų akivaizdoje. Andrius ir anksčiau mėgdavo būti pranašesnis, tačiau dabar tai tapo nuolatiniu ir nepakenčiamu priekabių ieškojimu.”
Andriui nėra lengva susitaikyti su tuo, kad jis – šeimos galva – uždirba daug mažiau nei moteris. Žinoma, iš pradžių jis labai džiaugėsi žmonos sėkme, tačiau kai pati Lina kartą papriekaištavo dėl pinigų, Andrius pradėjo atsakomąjį puolimą.
„Tai kaip užburtas ratas. Jis stengiasi mane pažeminti, nes aš esu finansiškai pranašesnė. Bet kai nebegaliu kentėti jo pastabų, kartais ir pati nesusilaikau leptelėjusi: „o tu, kaip vyras, galėtum ir daugiau uždirbti”. Be to, man iš tiesų tai yra svarbu: nenoriu, kad ilgainiui jis taptų mano išlaikytiniu, o dabartiniame savo darbe jis dar greitai manęs nepasivys.”
Psichologas Gediminas Navaitis sako, kad pasikeitęs vieno iš sutuoktinių socialinis statusas visada įneša sumaišties. Nuoširdžiai besidžiaugiantys vienas kito laimėjimais sutuoktiniai – idealus santykių modelis, bet tokią idilę pasiekti pavyksta anaiptol ne visiems.
„Kai prasideda skaičiavimai, kiek kuris investavo į bendrus santykius, draugystei ateina galas: konkuruojanti pora ilgai pora neliks” – sako psichologas.
Nesvarbu, kuriam labiau sekasi – vyrui ar moteriai – tai bet kuriuo atveju gali sukelti antrosios pusės pavydą bei norą konkuruoti ar įkyriai demonstruoti tam tikrus savo pranašumus.
Tačiau psichologas atkreipia dėmesį į tai, kad ir sėkmę patyręs sutuoktinis gali jausti nepasitenkinimą: pats to nesuvokdamas jis iš naujo ima vertinti savo vyrą ar žmoną. „Kai tau sekasi darbe, norom nenorom imi galvoti, kad gal tavo partneris „nėra tavo lygio”. – sako G. Navaitis.
„Jeigu vienas pavydi sėkmės, o kitas laiko pirmąjį nevykėliu – tokiai porai jau reikia pagalbos, kad jie toliau galėtų būti kartu” – įsitikinęs psichologas. Anot jo, viską labiausiai apsunkina tai, kad žmonės įsisuka į kaltinimų ir priekaištų ratą, nesuprasdami, kodėl taip įvyko.
„Darbe mums lengviau suvokti, su kuo ir dėl ko mes konkuruojame, mes net galime tiksliai pasakyti, kurį bendradarbį trokštame aplenkti. o štai jausmų srityje susigaudyti sunkiau: nelengva vien jau pripažinti, kad pavydi partneriui didesnio atlyginimo arba, kad jautiesi esąs vertas geresnio sutuoktinio.” – aiškina G. Navaitis.
Anot psichologo, vienas svarbiausių darnios šeimos ar poros požymių yra vadinamasis „mes” jausmas. Šis jausmas skatina du žmones save identifikuoti kaip nedalomą vienetą. Tai reiškia, kad vieno sėkmė ar nelaimė vienodai veikia abu, o santykiams abu atsiduoda neskaičiuodami būsimos naudos. Tačiau taip jaučiasi tik įsimylėjėliai, besąlygiškai trokštantys kiekvieną minutę būti su savo išrinktuoju ir galintys viską dėl jo ar jos paaukoti.
Tokius besąlygiškus jausmus, anot psichologo, jaučia tėvai savo vaikams: „Juk retas tėvas pavydi savo vaikui sėkmės. Dažniausiai gimdytojai yra linkę susitapatinti su vaiko pasiekimais (gerąja prasme), todėl didžiuojasi jais. Tad idealu, jei ir dviejų žmonių pora taip sugeba.”
Pasak psichologo, dviejų žmonių santykiams įtaką daro ir tai, kiek jie apskritai yra linkę konkuruoti bei kaip moka derinti savo vaidmenis darbe ir asmeniniame gyvenime: „Gali būti, kad dėl karingos atmosferos įstaigoje, žmogus nebesugeba eiti į kompromisus su mylimąja.” G. Navaitis taip pat nepataria žavėtis šiuolaikine nuostata, kad „tinkamą” partnerį reikia paprasčiausiai surasti. Anot psichologo, ilgesniems santykiams palaikyti reikia pastangų. Reikia mokytis nesavanaudiško „mes” jausmo.