XVIII a. – moterų amžius.
Tai ypač pastebima dailėje. Gausybė moterų portretų, šalin nustumti monarchai, kardinolai, princai, mokslo vyrai, filosofai bei avantiūristai, kuriais garsėjo šis amžius. Visur karaliauja moteris – Ievos duktė. Žavi, su pergalinga šypsena lūpose.
Išsilaisvinusi iš inkvizicijos baimės Europos moteris pirmąkart suprato, kad jos priedermė – ne tik vaikus gimdyti ir tarnauti vyrui. Ji ir pati gali būti valdovė, gali bausti ir suteikti malonę, apipilti turtais ir paversti elgeta.
Žana Antuanetė Puason panoro karaliaus
Panelės Puason kilmė tebėra neaiški. Galbūt ji gimė valstiečio šeimoje, galbūt buvo apsivogusio, metusio šeimą ir pabėgusio į užsienį vieno Paryžiaus firmos tarnautojo duktė. Neatmetama galimybė, kad madam Puason dukrelę padovanojo žymus to meto finansininkas Normanas de Turmenas, juk jis taip rūpinosi 1721 metais gimusia mažyle!
Mažoji Žana Antuanetė buvo be galo gabi: jos nuostabus balsas. Grojo klavesinu ir liutnia, gerai piešė, galėjo tapti nuostabia balerina ar dramos aktore.
Vos sulaukusi 15, ji ištekėjo už Normano Etiolio, savo motinos meilužio sūnėno. Jaunikis buvo mažas, negražus, bet turtingas ir labai įsimylėjęs. Antuanetei ši santuoka tapo tik kelio į karaliaus rūmus pradžia. O kad ten paklius ir bus karaliaus favoritė, jai dar vaikystėje išbūrė būrėja. Jaunoji ponia Etiol buvo labai dorovinga. ,,Tik su karalium galėčiau būti neištikima savo vyrui”, – pareiškė sykį.
Deja, vyrai neįsiklauso į žmonų žodžius, o gimus mažajai Aleksandrai, ponas Etiolis ir visai patikėjo šeimynine laime, juolab kad žmona labai rūpinosi dukrele.
Kas vienoms moterims pabaiga, kitoms – pradžia
Antuanetė nusprendė, jog ji su kaupu atsilygino savo vyrui, tad vėl ėmė siekti išsvajotojo tikslo.
Tolimas madam Etiol giminaitis tarnavo karaliaus rūmuose. To užteko, kad madam žinotų karaliaus išvykų vietas ir laiką. Ryto aušros šviesoje įgudusi karaliaus akis iškart pastebėjo nepažįstamą amazonę su sakalu rankose. Kitą kartą iš girios tankmės išniro fajetonas, kurį važnyčiojo nuostabi šviesiaplaukė.
Liudvikas, ilgokai nepasidavęs miško kerėtojai, susvyravo. Juo labiau kad viena rūmų dama pasakė, kad jam pavyko užkariauti net paslaptingosios miško nimfos širdį. Tuometinė karaliaus favoritė, hercogienė de Šatoru, taip užmynė nesusipratėlei ant kojos, jog dama vos neapalpo, o ,,grobio” medžiotojai leido suprasti, kad laikytųsi kuo toliau nuo karališkųjų kelių.
Antuanetė pritilo. Bet netikėta hercogienės de Šatoru mirtis vėl jos atakas paskatino. Tuo metu gražuolei jau buvo 24-eri.
Karaliaus sūnaus sužadėtuvių proga Paryžiuje vyko priėmimas. Prisidengusi Dianos medžiotojos kauke, nepažįstamoji nenuilstamai akimis sekė karaliaus veido išraišką. Karalius aiškiai nuobodžiavo. Paslaptingoji dama pradėjo šmaikštauti, kaipmat nuvijo jį apėmusį mieguistumą. Pokalbis buvo nepanašus į taip įkyrėjusius karaliaus damų tauškalus. Suintriguotas jau siekė pažvelgti, kas slepiasi po kauke, bet nepažįstamoji per pusę žodžio nutraukusi kalbą dingo taip pat staigiai, kaip ir atsirado.
Po kelių dienų madam Etiol italų operos spektaklio metu įsitaisė labai arti karališkosios ložės. Liudvikas pažino tą juoką, sužavėjusį jį per priėmimą rūmuose. Madam Etiol buvo perspėta, kad karalius nori su ja pavakarieniauti. Vakarienei pateikti triufeliai, reikia manyti, nedomino nei vieno, nei kito…
Tai buvo pirma Antuanetės pergalė. Bet vis dar pavojų buvo apstu. Ištikimi žmonės perdavė karaliaus įspūdžius: dama išties labai pikantiška, bet atrodo esanti labai racionali ir valdinga, be to, nepakankamai švelni – taip nesielgia iš tiesų įsimylėjusios.
Antuanetę apėmė siaubas, savaitė vijo savaitę, o karalius tylėjo. Antuanetė apsisprendė. Ir štai Liudviką pasiekė gandai, jog, nepaisant stiprios aistros karaliui, tapusi neištikima savo vyrui madam Etiol galvoja apie mirtį.
Tai buvo netikėta. Tai buvo įdomu. Tokia nekaltybė! Ir madam Etiol gauna antrą audienciją. Apsipylusi ašaromis, madam tikino karalių, kad jos apsilankymas čia tolygus mirčiai – vyras užmuš. Sujaudintas karalius leido nelaimingajai pasislėpti už Versalio rūmų sienų.
Liudvikui išvykus į karo žygį, Antuanetė nedarė buvusių favoričių klaidos. Liko rūmuose. Nusprendė, jog karaliaus širdyje įžiebta nedidelė aistros kibirkštėlė įsiliepsnos kaip didelis laužas. Ji buvo teisi. Karalius nuolat teiravosi apie madam Etiol sveikatą. Malonu būdavo sužinoti, kad madam gyvena kaip tikra atsiskyrėlė, kad vienintelis jos užsiėmimas – kasdieniai aplaistyti ašaromis laiškai karaliui. Kaip dar labiau sujaudinsi rūsčią kareivio širdį?
Netrukus Antuanetė gavo raštą, kur ji jau vadinama markize de Pompadur. Grįžęs iš žygio, karalius viešai paskelbė ją esant oficialią favoritę. Tokią ją pristatė ir rūmams. Užimdama buvusių favoričių menes, Antuanetė suprato, jog ir čia ji galinti būti tik laikina gyventoja.
Įsikurti Versalyje ir valdyti jį – du skirtingi dalykai. Antuanetė troško valdyti.
Grožis – dar ne garantija
Liudviką išpaikino gražios moterys. Viena daugiau, kita mažiau – koks skirtumas? Ir gražiausi rūmai, ir skaniausi valgiai kartą gali pabosti. Antuanetė tai puikiai suprato. Jos nuostabios akys, šviesūs plaukai, žavi figūra. Bet…argi tai svarbiausia?
Markizė naudojo ginklą, kurio iki jos neišbandė nė viena rūmų dama. Antuanetė atvėrė karaliaus rūmų duris aktoriams, dramaturgams, dainininkams, kompozitoriams. Dukart per savaitę jos salone rinkosi ne tik pripažinti menininkai, bet ir naujokai. Antuanetė nuoširdžiai mėgo literatūrą, meną. Jos biografiją puošė Monteskjė, Bušardono, Fragonaro, Vernė ir kitų vardai. Markizė aktyviai dalyvavo pokalbiuose pratindama ir karalių prie neįprastos kompanijos.
Kadaise Etiolio pilyje ji kūrė spektaklius ir vaidino juose. Dabar nusprendė įkurti tikrą teatrą. Pagal markizės projektus ir piešinius jį pastatė architektas Gabrielis. Žinoma, teatro vadovė ir pirmoji aktorė buvo pati markizė. Diduomenė, iš pradžių šokiruota Antuanetės pomėgio, netrukus ėmė laikyti garbe vaidinti jos teatre, kur, beje, savo scenos talentą aptiko ir hercogas Rišeljė.
Valandos, praleistos scenoje, ko gero, buvo pačios laimingiausios markizės gyvenime. Čia galėjo išnaudoti tai, dėl ko galų gale karalius pametė galvą: Antuanetė visąlaik buvo ta pati… ir vis kita.
Jis, kaip ir visi, sėdėdavo ant paprastos medinės kėdės. Kaip ir visi – juokdavosi. Tarp keturiasdešimties žiūrovų jis buvo Jo Didenybės Meno pavaldinys.
Tokios naujovės karaliui patiko. Jos jaudino. Atėjo laikas, kai karalius ištarė markizei: ,,Jūs pati žaviausia Prancūzijos moteris!”
Svarbiausia – neprarasti galvos
Karaliaus komplimentas paskatino Antuanetę. Bijodama, kad karalius nepradėtų nuobodžiauti, ji ėmė organizuoti išvykas į įvairias karalystės vietoves. Karalius susipažino su naujais miestais, pradėjo žavėtis širdingais pavaldinių priėmimais. Žinoma, jam nė į galvą netoptelėjo, jog šių kelionių organizatorė nori valdyti ne tik jo širdį, bet ir visą Prancūziją.
Tuo tarpu markizė mezgė pažintis su įtakingais karalystės žmonėmis stengdamasi nustatyti, kas yra kas politikos šachmatų lentoje. Markizė nesnaudė. Jau atstatydintas finansų ministras, išvytas iš Paryžiaus karaliaus numylėtinis valstybės sekretorius grafas Morenas. Ir nors dėl favoritės Vokietija, sudariusi sąjungą su Prancūzija, įtraukia pastarąją į nevykusį Septynmetį karą, net tai nesumažina Antuanetės įtakos karaliui.
Atrodytų, markizė gyveno kaip vienadienė plaštakė dienas leisdama vien tik ieškodama malonumų. Žodžiu, lengvabūdžio karaliaus, kurio mėgstamas posakis buvo ,,Po mūsų – nors ir tvanas”, verta draugė. Tačiau iš tikrųjų markizė Pompadur buvo visai kitokia. Ji negalėjo būti neveikli. Pagal jos projektą įkurta karo mokykla. Statybos darbus kontroliavo pati. Versalyje įrengė spaustuvę, ten spausdinti Kornelio ir Voltero raštai.
Markizė, buvusi didelių meno kolekcijų iniciatorė, prieš mirtį pasirūpino jų saugumu.
Madam Pompadur surinko dideles Sevro porceliano – prancūzų meno pasididžiavimo – kolekcijas. Jos iniciatyva 1756 m. Sevre pastatyti du nuostabūs pastatai menininkams ir fabriko darbininkams. Madam dažnai ten lankėsi, padėjo dailininkams rinktis spalvas bei formas. Nuostabią rusvą, išgautą jai dalyvaujant, pavadino ,,Rose Pompadur”. Pompadur rūpinosi, kad Sevro gaminiai būtų parduodami Prancūzijoje, rengė Versalyje fabriko gaminių parodas, pati prekiavo jose ir sugebėjo gerai reklamuoti prekes.
Remdama talentus, markizė ir pati neleido laiko vėjais: dirbo oforto technika, užsiėmė grafika bei akmens raižyba. Gal jos darbai ir nėra aukšto meninio lygio, bet vis dėlto laikomi įdomiais kūriniais.
Likimo smūgiai baisūs savo netikėtumais
Antuanetės duktė buvo panaši į motiną ir išvaizda, ir charakteriu. Markizė rengė ją gražiai ateičiai, rūpinosi, kad dukrą, kaip ir karališkosios šeimos atstovus, vadintų tik vardu – Aleksandra. Ir štai sveika, linksma dešimtmetė mergaitė staiga mirė. Nevilties apimta motina įtarė, kad tai – priešų kėslai, bet skrodimo metu nuodų neaptikta.
Pati markizė gyveno nuolatinėje baimėje, kad ją nunuodys, todėl nieko pirma nevalgydavo. Ji nepasitikėjo net savo artimaisiais. Ir ne veltui. Jos giminaitė ir artimiausia draugė, pasirodo, buvo aršiausio priešo meilužė ir sumaniai rezgė intrigas. Regis, tokios skausmingos patirties markizė turėjo nemažai, nes yra rašiusi: ,,Be laimės, kad esu su karaliumi (tai, be abejo, mane džiugina), visa kita – tik pykčio ir neapykantos raizginys. Visų tų nuodėmių, kurios būdingos žmonijai. Tai nuostabus penas mąstyti, ypač tokiems žmonėms kaip aš – filosofuojantiems”. Dar keletas Antuanetės minčių: ,,Visur, kur yra žmonių, jūs atrasite ir visas jiems būdingas nuodėmes. Gyventi vienatvėje būtų labai liūdna, todėl reikia pakęsti jų trūkumus ir apsimesti, kad jų nepastebi”.
Taip ji ir darė. Stengėsi nepastebėti, kad karalius jai neištikimas. Dar daugiau: bijodama varžovės, kuri apsuktų karalių aplink pirštą, madam Pompadur ryžosi poelgiui, dėl kurio ji pagarsėjo kaip visiškai nedorovinga moteris. Versalio parko gilumoje ji įkūrė kažką panašaus į pasimatymų namus. Ten atvesdavo gražių jaunų provincijos merginų, niekuomet nemačiusių Liudviko, todėl nenumanančių, su kuo leidžia naktį. Markizės negąsdino kuklios mergaitės. ,,Man reikalinga jo širdis”, – sakydavo ji apie karalių.
Iš tiesų karališkoji aistra retsykiais užsidegdavo, bet neilgam. Veidrodžiai, kuriuos taip mėgo markizė, deja, nenumaldomai rodė, kad už jokį auksą negalima nupirkti to, ką turėjo bet kuri jaunutė prasčiokė – jaunystės.
Viskam ateina pabaiga
Markizė Pompadur savo noru užleido intymias karaliaus menes, kuriose viešpatavo penkerius metus, kad dar daugiau kaip dešimt metų liktų jo drauge ir patarėja. Lyg dėdama tašką, markizė liepė pavaizduoti ją Draugystės dieve ir pastatyti skulptūrą parko alėjoje, kurioje viskas priminė praėjusią meilę.
Bet pančiai, kuriais Antuanetė kadaise prikaustė prie savęs karalių, buvo stiprūs. Liudvikas dar ilgai negalėjo iš jų išsilaisvinti…
Bėgo metai. Jis susitikinėjo su senstančia drauge ir toliau dėmesingai klausydavosi jos nuomonės ir patarimų. Šiems pasimatymams Antuanetė rengdavosi labai rūpestingai. Karalius neturėjo matyti, kaip negailestinga liga naikino jos grožį ir žavesį.
1764 metais, kai markizė ėjo 44-uosius, jėgos ją galutinai apleido. Paskutinėmis dienomis ji ilsėjosi rūmuose, kuriuose pagal etiketą numirti galėjo tik kraujo princai. Jausdama artėjantį galą, markizė liepė ją aprengti vienuolės drabužiais. Ją užplūdo ramybė, kurios savo gyvenime niekuomet neturėjo. Bet ar galima kovoti su mirtimi? Vis dėlto paskutinio malonumo markizė neatsisakė. Ją pasodino lovoje, apkamšė pagalvėmis, davė popieriaus, plunksną. Paskutinėmis gyvenimo minutėmis Antuanetė piešė Šv. Magdalenos bažnyčios fasadą. Tos pačios Magdalenos, kurią norėjo užmėtyti akmenimis už paleistuvystes. O Kristus ją išgelbėjo tardamas, kad akmenį mesti gali tik tas, kuris pats be nuodėmės…
Diena, kai laidojo markizę Pompadur, pasitaikė lietinga, šalta ir vėjuota. Nuo Versalio rūmų balkono stebėdamas laidotuvių procesiją, Liudvikas XV tarė: ,,Kokį bjaurų orą pasivaikščioti jūs pasirinkote, madam!” Kamerdineris Šamplostas regėjo karaliaus akyse ašaras. Vėjas nurimo, ir tarnas padavė karaliui skrybėlę. Šis atstūmė jo ranką sakydamas: ,,Tik taip aš galiu ją pagerbti”.
Atrodo, šie žodžiai sklido iš pačių širdies gelmių.