Šiandien pranešimai apie pastebėtą NSO žiniasklaidoje tokie dažni, kad vargu ar dar įmanoma ką nors tuo nustebinti. Dažniausiai skraidančios lėkštės pasirodo besančios tik signalinės raketos, meteorologiniai zondai, lėktuvai arba jų pėdsakai. Tačiau to tikrai nebuvo prieš kelis amžius, kai raketos ir lėktuvai dar neegzistavo.
Rado archyvuose
Maskvos dienraštis „Komsomolskaja pravda” išspausdino dokumentą, paimtą iš asmeninių archyvų. Jame pranešama apie NSO pasirodymą virš Kremliaus 1808-aisiais.
Garsujį dokumentą rado Rusijos istorijos muziejaus Rankraščių departamento ekspertas Aleksandras Afanasjevas. Ufologija nėra jo sritis, tačiau mokslininkas ryžtingai teigia, kad rankraštyje aprašomas NSO pasirodymas. Dokumentas buvo rastas asmeniniame Maskvos senatoriaus Piotro Poludenskio archyve. Šis žmogus dirbo caro slaptojoje tarnyboje, mirė XIX amžiaus viduryje.
Dokumente „Šviesos virš Kremliaus” rašoma:
„1808-ųjų rugsėjo pirmą dieną 20 valandų 7 minutės giedrame, žvaigždėtame danguje pasirodė nepaprastas reginys, kuris kaustė dėmesį savo grožiu ir įspūdingu dydžiu. Tai nepriminė nieko, ką žmogaus akis būtų prieš tai regėjusi. Skleisdamas kerinčius garsus, objektas pakilo dangaus skliautu virš horizonto nuo 55 iki beveik 90 laipsnių. Nuskridęs tokį atstumą, jis akimirkai sustojo tiesiai virš Kremliaus. Objektas sudarė ilgos, tiesios plokštės formos įspūdį, kuri buvo 6,35 metro ilgio ir 0,35 metro storio.
Tada priekinis kraštas pasisuko į pietvakarius ir pasirodė liepsna, kurios ilgis ir plotis siekė 1,4 metro (?). Šią liepsną galima lyginti nebent su degančio fosforo švytėjimu.
Pasirodžiusi ugnis tarsi uždegė viską aplink, ir pasidarė šviesu kaip dieną. Kai liepsna užgeso ir dingo šviesa, plokštė vis dar buvo matoma dangaus skliaute. Ji pradėjo kilti vertikaliai aukštyn, pasiekė žvaigždes, dar porą minučių buvo matoma, kol pagaliau išnyko kosmoso platybėje.”
„Iš tiesų, paslaptingasis objektas labai panašus į modernius NSO. Turi tas pačias savybes: gali staiga sustoti ir vėl pajudėti, skleisti šviesą, pasižymi taisyklinga forma. A. Afanasjevas atmeta galimybę, kad rankraštis gali būti suklastotas. Argumentai tvirti: dokumentas parašytas ant autentiško popieriaus, kuris buvo pagamintas 1805-aisiais, rašybos stilius būdingas XIX amžiaus pradžiai, autorius buvo išsilavinęs, turbūt Maskvos universiteto profesorius, be to, šis universitetas yra kitoje gatvės pusėje priešais patį Kremlių.
Tyrėjai nusprendė prašyti astronomų pagalbos tam, kad suprastų, ką iš tiesų rankraščio autorius regėjo, ir netikėtai pagalba jiems buvo suteikta – rankraščio autorius identifikuotas.
Palaikė meteoru
Astronomijos universiteto ekspertė Galina Pomornajova atskleidžia paslaptį: 1808-aisiais Maskvos gamtininkų draugijos suvažiavime 24 metų Maskvos universiteto chemijos profesorius Andrejus Čebotariovas perskaitė pranešimą apie meteorą, kurį jis teigė pats matęs. G. Pomornajova paaiškina, kad tai negalėjo būti meteoras, tačiau tuo laikotarpiu visi objektai, pamatyti danguje, buvo identifikuojami būtent taip.
Prie rankraščio pridėtas raštelis, kuriame aprašoma įvykių eiga:
1. 1808-ieji rugsėjo 13 (?) 20:07 val. būdamas Maskvos universitete, Čebotariovas išgirdo keistą garsą ir pro langą pamatė 6,35 metro ilgio ir 0,35 metro pločio stačiakampį objektą, kylantį dangaus skliautu.
2. Objektas sustojo virš Kremliaus maždaug 2-3 kilometrų aukštyje. Šoninėje dalyje pasirodė platus liepsnos kamuolys, kurio įstrižainė siekė apie 1,5 metro, švytėjimas truko penkias sekundes.
3. Kai švytėjimas liovėsi, objektas kilo vertikaliai aukštyn ir dar buvo matomas dvi minutes.
Laikraščiai nespausdino
Radus šią skiautę, manyta, kad medžiaga ruošta spaudai, tačiau nei Maskvos universiteto laikraštis, nei koks kitas to neišspausdino.
Čhebotariovas galėjo ruošti straipsnį Maskvos gamtininkų draugijos leidiniams, tačiau dėl nežinomos priežasties medžiaga niekada viešai nepasirodė ir dulkėjo archyvuose, kol P. Poludenskis ją atrado.
Pagaliau paslaptingasis rankraštis išvydo dienos šviesą, ir plačioji auditorija gali su juo susipažinti.