Amerikiečių psichologai Robertas ir Merė Guldingai išplėtojo koncepciją, kad daugelį neišspręstų dvasinių problemų tėvai perduoda savo vaikams. Šis perdavimas vyksta įtaigos būdu ankstyvojoje vaikystėje.
Tėvai perduoda savo vaikams direktyvas, kaip reikia gyventi, kaip vertinti kitus žmones ir patį save. Guldingai suformulavo 12 pagrindinių direktyvų, iš kurių kiekviena gali turėti dar keletą variantų. Direktyva – tai paslėptas įsakymas, kurį tėvai netiesiogiai suformuluoja žodžiais arba veiksmais ir už kurio nevykdymą vaiko laukia bausmė.
Už direktyvos nevykdymą vaikas baudžiamas arba tiesiogiai – pėrimu, niuksais į sprandą, nesikalbėjimo šantažu, barimu, arba netiesiogiai – kaltės jausmu prieš tėvus, davusius direktyvą (tikrųjų savo kaltės priežasčių vaikas savarankiškai negali suvokti), nes tik vykdydamas direktyvą jis jaučiasi esąs „geras”.
Apžvelkime šias dvylika direktyvų paeiliui.
1. Negyvenk
Tai pirmoji ir pati griežčiausia direktyva.
Vieni tėvai stengiasi auklėti nepaklusnų vaiką kalbėdami jam apie tai, kiek daug problemų jis sukėlė atėjęs į šį pasaulį. Jie mėgsta pasakoti: „Kai tu gimei, mums buvo labai sunku; niekas mums nepadėjo tavęs auginti; privalėjome dirbti, o tave reikėjo ir maitinti, ir į darželį vedžioti”. Arba – „Jeigu nebūtum gimęs, mama būtų tapusi garsia aktore”.
Kiti tėvai, nesugebantys sustabdyti siautėjančio vaiko, meta tokias frazes: „Kad tu prasmegtum, bjaurybe”. Treti, mosuodami diržu, pro dantis košia: „Ar klausysi?! Man nereikia tokio nepaklusnaus vaiko!”
Ir pirmi, ir antri, ir treti tėvai yra visiškai bejėgiai susikalbėti su savo vaiku. Bandydami „paslėpti” nemalonius savo pykčio, skausmo ir apmaudo jausmus po šiomis frazėmis, jie įteigia vaikui direktyvą „Negyvenk”. Žinoma, nespecialiai. Tiesiog kitaip nemoka.
Kadais jų pačių tėvai išmokė juos paklusti tokiu pat būdu – įdiegiant kaltės jausmą, susijusį ne su tam tikrais poelgiais, o su pačiu vaiko egzistavimu tėvo ar motinos gyvenime. Vėliau jis pats, suaugęs ir susilaukęs vaiko, stengsis jį suvaldyti tokiais pat metodais.
Ką „girdi” vaikas, kai jo mama sako: „Dink man iš akių, su tavim vienos problemos”?
Vaikas viską priima pažodžiui. Jis nesąmoningai nutaria: „Mama manęs nenori matyti. Geriau manęs nebūtų”. Kaip galima nebebūti (numirti), vaikas dar nežino, bet mamos įsakymą vis tiek reikia vykdyti. Todėl vaikas „randa” išeitį iš šios sudėtingos padėties: jį ištinka dažnos „atsitiktinės” traumos: jis nusidaužo kelius, jam nespėja sugyti mėlynės ir įdrėskimai, ką jau kalbėti apie išsinėrimus ir lūžius.
Kadangi minėta direktyva vaikui skamba visą jo gyvenimą, paaugęs jis ras ir kitų nesąmoningo susinaikinimo būdų (pvz., alkoholis ir narkotikai).
Chroniška kaltė „Aš trukdau mamai, aš jai skolingas” priveda prie to, kad vaikas nesugeba normaliai prisitaikyti prie gyvenimo. Savo „negerumo” pojūtis, nuolatinis bandymas sau įrodyti „aš esu, aš kai ką reiškiu” stumia vaiką elgtis chuliganiškai už namų slenksčio. Namuose tokie vaikai paprastai būna tylūs.
Galimas ir kitas direktyvos „Negyvenk” vykdymo variantas. Vaiką taip slegia neaiškus kaltės prieš tėvus jausmas, kad jis nesugeba žengti nė žingsnio be jų nurodymo. Suaugęs jis taip ir nesugebės atskleisti savo gabumų, nes vaikystėje išmoko manyti, jog be mamos yra niekas, bejėgė būtybė, nes negali susidoroti su sunkumais pats.
Netiesioginį tėvų įsakymą „Negyvenk” vaikai suvokia skirtingai. Vieni – kaip „Tavo gyvenimas trukdo mano gyvenimui”, kiti – kaip „Negyvenk savo gyvenimo, gyvenk manąjį”. Bet kuriuo atveju tiesioginis šios direktyvos vykdymas yra per sunkus, todėl vaikas bando išsisukti pridėdamas dalelę „jeigu”. Tai yra „Aš galiu gyventi, jeigu nekreipsiu dėmesio į tai, ko manęs slapta prašo mama (tėvas)”. Ir čia vaikas patenka į kurios nors kitos, konkretesnės, direktyvos sritį.
Taigi po „jeigu” galima pridurti vieną iš toliau išdėstytų direktyvų.
2. Nebūk vaiku
„Atsimenu, vaikystėje aš labai didžiuodavausi, kai mama man sakydavo: „Tu jau didelė”. Ir nerimaudavau, kai man kas nors nepavykdavo, nes žinojau, kas mama bus nepatenkinta, o supykusi būtinai pasakys: „Na va, pasirodo, tu nieko pati nemoki padaryti. Laikas jau būtų tapti savarankiškai”. Aš nemėgau žaisti su kitais vaikais, sėdėdavau namie ir troškau greičiau užaugti, tapti protinga ir savarankiška. Man pavyko, tačiau ir šiandien tas vaikas, kuris gyvena manyje, bijo paprašyti ledų. Paprašyti savęs, vyro, gyvenimo…” Šiuos žodžius ištarė moteris, pasižyminti ryžtingumu, atsakomybe, nebijanti problemų, tačiau visiškai nesugebanti mėgautis gyvenimu.
Ši istorija labai aiškiai nušviečia direktyvos „Nebūk vaiku” pasireiškimą. Žmogus, gavęs iš tėvų tokį įsakymą, vaikystėje visą laiką stengiasi „paaugti”. O tapęs suaugusiu, niekaip negali išmokti atsipalaiduoti, kadangi jaučia kaltę dėl savo „vaikiškų” norų ir poreikių. Be viso to, toks žmogus laikosi distancijos nuo vaikų – tiek savų, tiek svetimų. Jis nesupranta jų poreikių. Jam paprasčiau yra įtraukti vaiką į savo, suaugusiojo, gyvenimą ir perduoti jam direktyvą „Nebūk vaiku”.
„Tu – mano vienintelis ramstis”, „Tu jau per didelė, kad taip elgtumeisi”, „Elgiesi kaip mažytis”. Nevalingai šis žmogus nupiešia vaikui „suaugėliškumo” būseną kaip kažką gera, o „vaikiškumo” būseną – kaip kažką negera, ko reikia bijoti ir vengti.
Ką daryti pastebėjus turint tokią direktyvą? Reikia mokytis leisti sau ilsėtis, tenkinti savo slapčiausius vaikiškus troškimus. Pavyzdžiui, nusipirkti pliušinį meškiuką arba lepintis gardėsiais, daryti slėptuves ir slėpti jose tai, kas brangiausia. Ir parodyti žmonai liežuvį, jeigu ji sako, kad išsikraustėte iš proto.
3. Neužauk
Tėvai dažnai nenori, kad vaikai užaugtų. Todėl, kad užaugę vaikai juos palieka. Kuo tada rūpintis, ką globoti, kaip jaustis reikalingam?
Priežastį, kodėl kadaise susituokė, tėvai jau seniai pamiršo. Vos gimė vaikai, jų gyvenimo prasmė tapo būti „geram tėvui” ir „gerai motinai”.
Dažnai tėvai, žiūrėdami į savo mažą atžalą, liūdnai sako: „Štai ji užaugs, susiras vyrą (žmoną), ir mūsų jai nebereikės…” Liūdėdami ir kalbėdami apie tokį „neteisingą likimą”, tėvai teigia vaikams direktyvą „neauk”.
„Vaikystė – pats laimingiausias gyvenimo etapas, vaikeli, neskubėk užaugti.” „Mama tavęs niekada nepaliks…” ir t.t. Girdėdamas tokius žodžius, vaikas nusprendžia visada likti bejėgis, nes to nori mama. Šis sprendimas pasireiškia net balso pakeitimu, elgesiu, judesiais, būdingais visai mažiems vaikams.
Užaugę tokie žmonės sunkiai susigaudo, kas iš tiesų jiems patinka, ko jie norėtų. Jiems svarbiausia, kad jų pasirinkimus laimintų mama ir tėtis.
Kitaip tariant, žmogus, vaikystėje gavęs direktyvą „Neužauk”, niekada ir neužauga: visą savo gyvenimą jis yra patikėjęs tėvams.
Kaip „išgyti” nuo šios direktyvos? Reikia atminti, jog ne viskas, kas patinka suaugusiam sūnui (dukrai), turi patikti ir jo (jos) tėvams. Kiekvienas žmogus turi teisę suaugti, o būti suaugusiam – tai spręsti pačiam ir prisiimti atsakomybę už savo sprendimus.