Lietuvoje – didelių permainų metas. Panašu – lietuviai atsikvėpė po sovietmečio ir nusprendė – parodys pasauliui savo balsą. Garsiai rėks – mes esame, mes turime savo įvaizdį.
Tai, jog dar nesibaigė karas tarp viešųjų ryšių bendrovių ir jau beveik metus vyksta konkursas, kas tą įvaizdį kurs – kitas reikalas.
Svarbiausia – valstybė rūpinasi. Svarbiausia – viešųjų ryšių asai (tikėkimės – ne asilai), pasibaigus rietenoms, už 800 tūkst. litų ieškos Lietuvos išskirtinumo.
Šiemet – tikrai didelių permainų metas. Anksčiau ignoravę Euroviziją garsiausi šalies muzikantai nusprendė traukti Lietuvą iš muzikinės duobės. Lietuvos įvaizdis ir Eurovizija – dalykai, atrodytų, susiję. Nė vienas reklamos specialistas nesiginčytų: šis konkursas – puiki proga pareklamuoti savo šalį.
Tik kirba toks negeras įtarimas: ar po Eurovizijos Lietuvos įvaizdžio kūrimo strategija nenueis šuniui ant uodegos. Štai lažybininkai lažybų punktuose dabar lažinasi, kad „LT United” lietuviškoje atrankoje užims pirmą vietą. Kas bus, jei tikrai laimės?
Visi sutinka – „LT United” daina – ne daina. Net lietuviškos Eurovizijos ekspertų komisija. Tačiau palaikantiems vyriškų vyrų grupę tautiečiams atrodo: apsiskelbti nugalėtojais – geras „bajeris”. Jie džiaugiasi: oi, kaip gerai iš Eurohaliucinacijos konkurso išsišaipys lietuviai. Ir tvirtina – už mus balsuos visi tie, kurie nekenčia šio popsinio renginio Tik klausimas, ar europiečiai taip pat mąsto kaip lietuviai – tai yra, žiūri tai, ko nekenčia ir balsuoja ne „už”, o „prieš” ką nors.
Apskritai ar ta daina tikrai juokinga? Įsivaizduokite: „mes esam laimėtojai laimėtojai laimėtojai Eurovizijos”, – skanduotų kokie šeši kostiumuoti bulgarai. Ar lietuviai tikrai suprastų tokį humorą? Greičiausiai statistinis mūsų tautietis nusikeiktų ir nuspręstų „dainuot nemoka, o kokie pasikėlę”.
Iš mūsų žvaigždžių kūrinio tikrai nematyti, kad kostiumuoti vyrukai išvis moka dainuoti. Bet, mes, lietuviai, žinome: moka. Kai kurie netgi kitus „Dangaus” akademijoje dainuot mokino. Iš kur turėtų tai žinoti užsieniečiai – mįslė. Kitas reikalas, jei su tokia pat daina scenoje pasirodytų, pavyzdžiui, Robbie Williamas – tuomet visi suprastų: bebalsė daina – tik pokštas.
Jei mūsų „winners” taps „loosers”, beliks guostis, kad Eurovizija praranda populiarumą. Ir galvoti – gal užsieniečiai nematė mūsų fiasko. Nes mačiusieji susidarys įspūdį – Lietuva neturinčių kuo girtis pagyrūnų kraštas. O tada jiems jau Lietuvos gamtos ir Vilniaus senamiesčio grožio reklamavimas – tuščias pinigų švaistymas. Vis tiek galvos – pagyrūnai vėl giriasi.
Akivaizdu tik tai, jog Eurovizija bus naudinga viešųjų ryšių bendrovei, kuri laimės konkursą. Mat įvaizdžio kūrimo strategija, kaip dabar teigiama, prasidės nuo tyrimų visose dvidešimt penkiose Europos Sąjungos šalyse. O dėl to jau prasideda ginčai.
Optimistai tikina: taip, įvaizdžio tyrimai būtini, kitaip nesužinosime, kaip europiečiai vertina Lietuvą. Gal jie prisimena režisierių Eimuntą Nekrošių, gal išsproginę akis seka mūsų krepšinininkų kovas? Gal jiems naktimis sapnuojasi Kuršių nerija, kurios nuotrauką kažkada netyčia užtiko internete? Gal europiečiai visai nelaiko mūsų sovietinės nostalgijos apimta prostitučių ir banditų šalimi?
Ko gero, prostitučių ir banditų šalimi mus tikrai laiko – atitartų pesimistai. Pasak jų, įvaizdžio tyrimai – pinigų metimas į balą. Pakanka perversti užsienio dienraščių puslapius – ir visas įvaizdis kaip ant delno.
Europai žinomos bent septynios rūšys lietuviškų banditų – žudikai, dėl kelių eurų žudantys psichologes, ginklų kontrabandininkai, narkotikų kontrabandininkai, puikūs eurų padirbinėtojai, vagys, vagiantys vokiškus automobilius, vagys, vagiantys prancūziškų katerių variklius, elitinių mergaičių pardavėjai. Banditiškas Lietuvos įvaizdis – nuo pat istorijos pradžios, nuo pat 1009 metų, kai šventasis Brunonas, pagonių lietuvių trenktas į galvą, iškeliavo į dangų.
O užvis baisiausia būtų sužinoti, kad Lietuvos įvaizdis Europoje yra joks. Kad apskritai nesame idomūs pasauliui net iš blogosios pusės. Būtų didžiausias košmaras, jei per tyrimus paaiškėtų – europiečio galvoje esančiame žemėlapyje mūsų šalis nudažyta tyrai balta spalva.
Štai kad taip neatsitiktų, ir stengiasi „LT United”. Jei mūsų žvaigždiškiausios žvaigždės atstovaus Lietuvą Eurovizijoje, reikia ar nereikia įvaizdžio tyrimų, jau nebereikės ginčytis. Mat Lietuva pagaliau bus pastebėta. Balta dėmė europiečio galvos žemėlapyje nusidažys kažkokiomis spalvomis. Akivaizdu – tirdami įvaizdį sužinosime kažką naujo.
Tik klausimas – ką? Kad esame pasipūtę įžūlūs bebalsiai, ar – kad geri humoristai?
Kai kas euroviziniame šurmulyje vis dėlto džiugina. Pagaliau supratome, kad savo pusiau papūgišku, pusiau lakštingaliniu giedojimu mažai ką pasieksime. Humoras – visai gera strategija, norint išsiskirti. Tik – nežinau, kaip jums, – man kur kas juokingesnė „inCulto” daina.
Žinoma, kad alaus bokalas dažnai atstoja Gedimino pilį, užsieniečiai nesupras. Tačiau turėtų suprasti, kad pas mus linksma. O jei dar kur nors išgirs, kad Lietuvoje rinkinys „Alus + Mergina” kainuoja mažiau už gero viskio butelį – turistų neatsiginsime. Jurgis nemeluoja – jis tikrai išrinko „geriausia, ką turime”.
Vienintelis „inCulto” dainos trūkumas – per mažai informacijos dainos žodžiuose. Tikrai dar būtų galima įterpti, kad Vilniuje, Katedros aikštėje yra paminklas, kuriame vaizduojamas didis Lietuvos kunigaikštis Gediminas, kuris išėjęs iš baro, ištiesęs rankas arklio ieško ir neranda. Neranda dėl to, jog alaus bokalas pas mus kainuoja tik pusantro euro. Va tada – sėkmė garantuota. Nežinau, ar Jurgiui Eurovizijoje, bet Lietuvai Europoje – tikrai.
Šiaip ar taip – ar „LT United”, ar „inCulto” – Euroviziją bus įdomu žiūrėt. Pasijuoksim. Tik reikia tikėtis – pasijuoksim ne iš savęs. Tik reikia tikėtis – kai po kokių metų išvysime Lietuvos įvaizdžio Europoje tyrimų rezultatus, sužinosime – mus laiko ne idiotų pagyrūnų, o gudria tauta.