Uostamiesčio ateities vizijas kūrę senieji klaipėdiečiai turėjo lakią fantaziją, tačiau kai kurios jų mintys šiais laikais tapo kone realios.
„Vakarų eksprese” šią savaitę publikuotam straipsniui apie tai, kaip 1875 metais Memelyje laikraštį „Memeler Dampfboot” leidę žmonės įsivaizdavo Klaipėdą po šimtą metų, sulaukus didžiulio susidomėjimo, skaitytojams pateikiame dar vieną istorinę pranašystę.
Šįsyk kartu su Mažosios Lietuvos istorijos muziejumi pristatome ko gero vienintelę išlikusią XX amžiaus pirmosios pusės klaipėdiečių viziją apie tai, kaip Klaipėda atrodys XXI šimtmetyje.
Stklinės gatvės
1936 metais dienraščio „Vakarai” velykiniame numeryje publikuotame straipsnyje Eikio Nartako slapyvardžiu pasirašęs autorius įsivaizduoja, kaip po 100 metų, 2036-aisiais, virš Klaipėdos omnibusu sklandysiantys Amerikos turistai matys uostamiestį.
Esą tuomet Klaipėda atrodys kaip Niujorkas – visur stovės vien stikliniai dangoraižiai, o lūšnų nebebus nė kvapo. Ir gatvės, ir šaligatviai taip pat būsią iš stiklo.
„Bažnyčių ir dangoraižių įvairiaspalviai bokštai sužvilga ir sudaro įspūdį, kad tas stiklinis miestas iškyla iš jūros kaip ledo kalnų aštrus, suskaldytas, sueižėjęs šelmuo”, – šitaip poetiškai piešiamas Klaipėdos vaizdas.
Galvodami apie stiklą mūsų protėviai smarkiai neprašovė. Mieste iš tiesų jau pastatyta keletas vadinamųjų stiklinių pastatų, pavyzdžiui, daugiabutis Minijos gatvėje arba „Lietuvos draudimo” pastatas. Be to, dabartiniai miesto planuotojai, kurdami piliavietės viziją, kaip vieną iš variantų siūlo pastatyti joje stiklinį bokštą.
Beje, straipsnyje yra puiki užuomina, ką reikėtų daryti su jau kurį laiką nepatraukliai atrodančiu „Viktorijos” viešbučiu. 1936 metais klaipėdiečiai įsivaizdavo, kad iki 2036-ųjų toje vietoje bus Tinginių aikštė.
Skraidys automobiliai
Šiuo metu Klaipėda teikia paraiškas Europos Sąjungos struktūriniams fondams dėl pajūrio tramvajaus projekto finansavimo. O 1936 metais gyvenę klaipėdiečiai įsivaizdavo, kad po 100 metų Klaipėda bus vienas didžiausių ne tik jūrų, bet ir oro uostų. Klaipėdoje žmonės važinės ir skraidys arba permatomais automobiliais, arba omnibusais.
„Lengvi, perregimi automobiliai tik zuja gatvėmis. Be triukšmo, be signalų. Daugelis jų gali pakilti oran ir be pavojaus, kad sušlaps, plaukti vandeniu”, – rašoma straipsnyje.
Kaip ir 1875 metais „Memeler dampfboot” publikuotame straipsnyje, 1936 metais gyvenę klaipėdiečiai kaip vienintelę galimybę sujungti Klaipėdą su Smiltyne įsivaizdavo tiltą. Rašoma, esą didžiulis plieno tiltas atsiras 1996 metais ir kadangi jis bus labai populiarus, 2036 metais virš jo bus nutiestas dar vienas tiltas.
„Smiltynėje vietoje aptriušusio kurhauzo stovi žalio stiklo operos teatras”, – rašoma straipsnyje.
Beje, aptriušęs kurhauzas ten tebestovi iki šiol, tad galbūt idėja toje vietoje pastatyti Muzikinį teatrą visai reali?, – juokavo Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Zita Genienė.
Jaunystės fabrikas
1936 metais klaipėdiečiai jau kitaip įsivaizdavo Kuršių nerijos likimą ir nebesvarstė, kad ten stovės 60 fabrikų, kaip buvo rašoma 1875 metais „Memeler dampfboot” publikuotame straipsnyje. Kuršių nerijai buvo žadama kurorto ir poilsio zonų vizija: „Nuo Kopgalio iki Juodkrantės nebėr vietos kitiems pastatams, kaip sveikatos, meilės ir linksmumo”.
Beje, kone toje pačioje vietoje, kur dabar Jūrų muziejus numato įkurti delfinų terapijos ir jūros teikiamų pramogų kompleksą, jau tada buvo numatyta vieta „geriausiam Baltijos vandens stadionui”.
Negana, to įsivaizdavo straipsnio autorius, Kopgalyje esą stovės Babelio bokštą primenantis statinys, kur bus įsikūręs jaunystės fabrikas: „Jame atjauninami visi, vienaip ar kitaip iš valstybės kelio neiškrypę piliečiai… Turime tokių, kurie jau trečią, ketvirtą jaunatvę gyvena, – amerikiečių turistams pasakoja gidas… – Ar ir Lietuvoje taip pat: juo daugiau žmogus atsijaunina, tuo daugiau savo pirmos jaunatvės kvailystes kartoja?”, – replikuoja amerikietė turistė…”
Moterys prilyginamos silkėms
Ypač daug dėmesio straipsnyje skiriama klaipėdiečių moterų grožiui. Esą amerikiečiams vyrams net akiniai nukris omnibusui atskridus virš pliažo ir pamačius vietines moteris: „Jos grakščios kaip stirnos ir gyvos kaip sardinos alyvoje… Mažutės kojos; nors ir gudrus – tradiciniu padorumu apgaubtas žvilgsnis”, – šitaip išskirtinį klaipėdiečių grožį apdainuoja straipsnio autorius.
Tačiau išryškėja ir slapta anuomet gyvenusių vyrų vizija, kokia turėtų būti ideali klaipėdietė 2036 metais: „Pasibaigęs tarptautinis madų kongresas nustatė, kad nuo šio rudens moteris turės būti apvali, 7-8 centimetrus ilgesnė, tamsiai melsvais plaukais, juodais antakiais, žalvario spalvos nagais. Vaikščioti ji turės netūpčiodama, stamantriai. Galima tuo būdu tikėti, kad sidabrinės silkės stiliaus gadynė netrukus bus atgyvena. Plokščių moterų vaizdas per daug buvo nenatūralus. Moteris vėl grįžta gamton”.
Istorikė Z. Genienė pastebėjo, kad 1936 metais Klaipėdą jau pasiekdavo Holivudo mados, tad esą galėjo būti, kad miestą buvo pasiekęs pablyškusios vyriškų formų moters idealas, kuris ir paskatino kurti priešingas tam vaizdui vizijas.
Taurelių ekspozicija
Šventoji ir Palanga 1936 metais neatrodė kurortinę ateitį turintys miestai. Buvo prognozuojama, kad 2036 metais Šventoji busianti žymus žuvies ir stiklinio betono pramonės ir eksporto miestas. O Palanga esą tuo metu bus likęs tik darbininkų sodmiestis.
„Palanga – senovės lietuvių vasaros namie sėdėjimo, girtavimo ir kortavimo pagarsinta vieta. Iš tų laikų čia užsilikęs gintaro muziejus, kur taip pat padėti sveiki išlikę degtinės bei krupniko stikliukai ir trys tikrai vartoti maudymosi kostiumai”, – šitaip pristatomas esą vienintelis iki 2036 metų išliksiantis vertingas Palangos objektas.
Pasak Z. Genienės, tuomet, kai buvo rašomas straipsnis, apie galimybę įsteigti gintaro muziejų dar nebuvo net kalbama. Tačiau, kaip matome, jis kai kurių žmonių vizijose jau buvo, nors muziejaus eksponatai ir įsivaizduojami kitokie nei yra dabar.
Kita vertus, straipsnyje kalbama apie 2036 metus, tad galbūt po 30 metų Gintaro muziejuje, be gintarų, iš tiesų bus eksponuojama ir dar kai kas daugiau?