Kojų pėdų bei nagų grybelinės infekcijos tebesiaučia ir mūsų civilizuotame, higienos normas puikiai išmanančios visuomenės gyvenime. Viena svarbiausių profilaktikos priemonių, siekiant neužsikrėsti grybeliu, – lankantis dušuose, pirtyse, plaukimo baseinuose, sporto salėse avėti tik savo guminėmis šlepetėmis ar sportiniais batais, jų niekam niekada neskolinti. Nusiprausus ir sausai nusišluosčius individualiu rankšluosčiu pėdų odą reikia išpurkšti profilaktinėmis priemonėmis nuo grybelio.
Grybeliu galima užsikrėsti ir svečiuose pas sergantįjį, basomis kojomis įsispyrus jo paslaugiai pasiūlytas šlepetes.
Išplitusi visoje Europoje
Grybelinė infekcija – viena iš dažniausių pėdos ligų. Onichomikoze – grybeline nagų infekcija dažniausiai suserga vyresni, 50-65 metų žmonės, kuriuos ši liga kamuoja 12 – 18 kartų dažniau nei jaunus. Tinea pedis – grybeline pėdų infekcija dažniausiai užsikrečia jauni žmonės ir vaikai.
Kauno visuomenės sveikatos centro duomenimis, 2004 m. kauniečių sergamumo grybelinėmis infekcijomis rodiklis gerokai viršijo apskrities bendrąjį rodiklį. Kaune grybelinėmis infekcijomis sirgo 1708 gyventojai, iš kurių 114 (6,7 proc.) – vaikai iki 18 metų. Kauniečių sergamumo rodiklis – 45,7 iš 10 tūkst. gyventojų. Beveik 80 proc. sirgusiųjų – 50 metų ir vyresni žmonės. Kauno apskrityje praėjusiais metais grybelinėmis infekcijomis sirgo 2384 gyventojai, iš kurių 9,8 proc. (234) vaikai.
Grybelinė pėdų infekcija išplitusi visoje Europoje. Epidemiologinių tyrimų rezultatai parodė, kad net 60 proc. visų Europos gyventojų kenčia nuo šios ligos, o tarp sergančiųjų cukriniu diabetu šis skaičius siekia 82 proc.
Rizikos faktoriai
Specialistai sako, kad grybeliu kur kas greičiau užsikrečia asmenys, patyrę traumą, turintys odos pažeidimų. Didesnė rizika užsikrėsti grybeline infekcija gresia sergantiesiems kraujagyslių ligomis, cukriniu diabetu, nutukusiems, aktyviai sportuojantiems arba nusilpus imuninei sistemai.
Pasak specialistų, nagų grybelio pradžią nesunku pažinti: ant jų atsiranda baltų ar gelsvų išilginių juostų, kurios plinta per visą nagą. Nors ligonis ilgai nesiskundžia sveikata, nagai gali suplonėti, atšokti nuo nago guolio arba sustorėti. Tuomet po nagu kaupsis raginė masė, jie taps gelsvai pilkšvi, iš šonų pradės trupėti. Kojų grybelis gali persimesti į rankų nagus, plaštakas, išprovokuoti tromboflebitą, antrinę bakterinę odos infekciją, sukelti diskomfortą, lėtinį skausmą, pastebimus kosmetinius defektus.
Pasitaiko atvejų, kai žmogus, užsikrėtęs pėdų ar nagų grybeliu, kartais net keletą metų nejaučia jokių ligos požymių. Į gydytoją kreipiasi, kai liga jau įsisenėjusi.
Priemonių yra daug
Kauno visuomenės sveikatos centro užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės skyriaus dezinfektologo Jono Miliūno teigimu grybelinės infekcijos plitimas dar sumažėtų, jei sergantieji laiku kreiptųsi į gydytoją, laikytųsi profilaktinių reikalavimų: naudotų atskirą patalynę, rankšluostį, avalynę, šukas, kitus higienos reikmenis. Ligonio dėvėtą patalynę, avalynę, kojines bei pirštines būtina nukenksminti arba išmesti.
Nagus reikia kirpti reguliariai, kampučių neapvalinti. Uždaros ir ankštos avalynės patartina vengti, nes gausus prakaitavimas – vienas iš grybelio rizikos faktorių. Geriau mūvėti natūralaus pluošto, puikiai drėgmę sugeriančias puskojines.
Avalynė dezinfekuojama įdėjus į ją vatos tamponą, suvilgytą 25 proc. formalino ar 40 proc. acto rūgšties tirpalu. Drabužius, patalynę, baldų uždangalus, medvilnines kojines ar puskojines reikia 15 minučių virinti 2 proc. sodos ar skalbimo miltelių (20 g sodos ar skalbimo miltelių 1 l vandens) tirpale.
Sergančiojo naudotas žirkles ir kitus metalinius instrumentus bei prausimosi kempines patariama virinti ne trumpiau kaip 15 minučių, praustuvus, vonią ar vonios kilimėlius plauti karštu vandeniu su dezinfekuojamomis medžiagomis, minkštus baldus valyti dulkių siurbliu. Patalpas pravartu šluostyti naudojant dezinfekcines priemones.