Klaipėdos ekstremalaus sporto klubo „Stretas” riedutininkai ir riedlentininkai laukia, kada Lietuvą užplūs šilto oro banga, nutirps sniegas ir galės mėgautis, kaip patys sako, maloniu ir kraują kaitinančiu pojūčiu.
Nors kalbinti ekstremalaus klubo iniciatoriai dirba arba studijuoja, tačiau teigė, kad dėl nevaržomo plaukus draikančio vėjo lėkimo bei adrenalino laiko visada randantys. „Žiemą kartais važiuojame pasivažinėti į Gargžduose nuomojamą salę, kadangi būtina palaikyti sportinę formą. Jei, pavyzdžiui, mėnesį nesivažinėji, atpranti, tiesiog pradeda virpėti kojos ir net sunku išsilaikyti ant lentos”, – dalinosi savo patirtimi riedlentininkas Vilius.
Prabangus malonumas
– Dėl ko jus traukia šis sportas?
– Šis sportas žavi dėl to, jog nėra jokių apribojimų, standartų. Tiesiog atlikdamas triukus gali pasisemti adrenalino ir realizuoti, išreikšti save.
Vilius: Aš jau vaikystėje pamatęs, kaip aikštėje atlikinėja triukus, iškart tuo susidomėjau. Man buvo keista, kaip su „skeitu” įmanoma čiuožti ant turėklų, kai lenta nėra priklijuota prie kojų, ir panašiai.
Mindaugas: Riedlentės labai populiarios tarp jaunimo dėl to, jog labai patogu – kada nori, pasiimi po ranka, užsidedi ant kuprinės ar įsimeti į mašiną ir tiesiog užsimanęs važinėjiesi.
– O kiek kainuoja gera riedlentė ir riedučiai?
– Surinkti gerą „skeitą” kainuoja apie 700 litų, o riedučių kaina – apie 1000 Lt. Dabar dėl įsigijimo nėra jokių problemų, visko yra Lietuvoje. O anksčiau tiesiog susirašydavome, kam ko reikia, susirinkdavome pinigus ir vienas kuris nors vykdavo į užsienį apsiprekinti.
Vilius: Beje, jeigu dažnai važinėji su „skeitu”, maždaug kas mėnesį reikia keisti lentą, taip pat nusidėvi ir batai. Žodžiu, tai nepigus malonumas.
Nesutarimai su valdžia
– Kiek per sezoną būna varžybų?
– Iš tikrųjų varžybų vyksta daug, tik ne į visas važiuojame. Mes dažniausiai dalyvaujame Vilniuje, būna sezono atidarymas, o rudenį – uždarymas.
Beje, mes ir patys kiekvieną vasarą organizuojame varžybas, tik praėjusiais metais nesurengėme. O šią vasarą planuojame surengti „skeitparko”, esančio nuo praėjusių metų vasaros Jaunimo centro kiemelyje, oficialų atidarymą.
– Juk atidarymas buvo žadėtas jau praėjusiais metais. Kodėl jis užsitęsė?
– Buvo įvairių nesutarimų su valdžia. Tiesiog savivaldybė norėjo, kad tramplinus įrengtų viena lenkų firma, kuri daro totalų mėšlą. Mes nesutikome, ir viskas tuo pasibaigė. Tačiau vėliau finansuoti visa tai sutiko viena telekomunikacijos bendrovė. Ten, tiesą pasakius, taip pat buvo įvairių kazusų. Nei ši bendrovė, nei savivaldybė nenorėjo prisiimti atsakomybės dėl galimų ekstremalų traumų ir parko priežiūros. Rėmėjai norėjo, kad „skeitparke” sulaužius ką nors net penkerius metus visus nuostolius padengtų savivaldybė, tačiau realiai tiek laiko išsaugoti parką yra be galo sudėtinga. Bet svarbiausia, kad jie rado bendrą kompromisą ir pasirašė tą sutartį.
– O dabar ant valdžios pykčio nelaikote?
– Laikom iš seniau, nes kiek mes kovojome, kad jaunimas turėtų „skeitparką” ir nevaržomai galėtų mėgautis savo pomėgiu.
Susirado draugų
– O žiemą tramplinai iš „skeitparko” kur nors iškeliami?
– Ne. Būtent tai ir yra blogiausia, juk medis į oro sąlygas reaguoja. Nors tramplinai įrengti iš impregnuotos faneros, tačiau, mūsų klimato sąlygomis „atkentėję” lauke visus šalčius ir lietus, įdomu, kaip atrodys pavasarį.
– Kokių traumų dažniausiai važinėdami riedučiais ir riedlentėmis patiriate?
– Sutrenkimai, išsinarinimai, čiurnų raiščių trūkiai – dažnas reiškinys. Be abejo, pasitaiko ir kaulų lūžių.
– Kokių titulų šiame sporte esate iškovoję?
Vilius: Du kartus buvau tapęs Lietuvos čempionu ir vieną kartą tapau Baltijos šalių nugalėtoju. Be abejo, nemažai prizinių vietų esu iškovojęs įvairiuose turnyrėliuose.
Mindaugas: O aš Lietuvoje esu iškovojęs antrąją ir trečiąją vietas.
Laimis: Svarbiausia, kad per varžybas mes susiradome labai daug šio ekstremalaus sporto bendraminčių iš įvairių Europos šalių. Dar dabar palaikome ryšius – pabendraujame, pasidaliname savo patirtimi. Galima sakyti, šis sportas – įdomus ir naudingas laiko praleidimo būdas.