Jei būtų išsipildžiusios visos 1875 metais tuometiniame Memelyje gyvenusių žmonių vizijos, dabar Klaipėdoje važinėtų 500 arkliais traukiamų karietų, Kuršių nerijoje stovėtų 60 fabrikų, o Jono kalnelio ir piliavietės nebebūtų nė kvapo.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Zita Genienė praėjusią savaitę Mokslo akademijos bibliotekoje aptiko nuo 1849 metų Memelyje leisto laikraščio „Memeler Dampfboot” (iš vokiečių kalbos – „Memelio garlaivis”. – Aut. past.) 1875-ųjų šventinį naujametį numerį, kuriame, be kita ko, spausdinamas straipsnis apie tai, kaip klaipėdiečiai įsivaizduoja savo miestą po 100 metų.
„Keista tai, jog kai kurios anuomet laikraštyje dirbusių žmonių vizijos iš dalies išsipildė, tačiau, žinoma, yra ir tokių, kurios šiandien atrodo juokingai”, – sakė Z. Genienė.
Autorius – nežinomas
„Memeler Dampfboot” laikraštyje išspausdintas straipsnis, pasak Z. Genienės, kol kas vienintelė atrasta XIX a. Klaipėdoje gyvenusių žmonių vizija apie tolimą ateitį.
Tiesa, kol kas nėra aišku, kas šio straipsnio autorius, nes po juo parašytos tik dvi raidės. Tik svarstoma, kad tai galėjusios būti laikraščio redaktoriaus mintys.
„Straipsnis pradedamas nuo geležinkelio stoties, kuri tuo metu dar nefunkcionavo, tačiau buvo tarsi centrinė ašis. Kadangi automobilių tuomet dar niekas net neįsivaizdavo, nes pirmasis automobilis lyg stebuklas Klaipėdoje pasirodė tik 1901-aisiais metais, tad buvo svarstoma, kad pagrindinė transporto priemonė mieste išliks arkliais traukiamos karietos. Tik esą jų bus kur kas daugiau. Jei tuo metu mieste važinėjo 40 karietų, buvo manoma, kad po 100 metų jų jau bus 500”, – šypsojosi Z. Genienė.
Kuršių nerijoje – pramonė
Buvo svarstoma, kad Klaipėdos ateitis – pramonė, todėl ir vizijose piešiamas industrinis miestas. 1875 metais Memelyje dar nebuvo fabrikų, buvo tik mažos įmonėlės, tačiau buvo įsivaizduojama, kad po 100 metų čia veiks geležies fabrikas, popieriaus fabrikas (XIX a. pabaigoje iš tiesų buvo pastatytas celiuliozės fabrikas. – Aut. past.), cemento, dujų fabrikai, mašinų gamyklos.
„Įdomu tai, kad tuomet žmonės visai kitaip įsivaizdavo Kuršių neriją. Straipsnyje rašoma, kad būtent Smiltynėje veiks 60 įvairių fabrikų, čia bus gaminamas cementas. Beje, yra užuominų, kad cementui gaminti gali būti naudojamas dabar unikaliu laikomas kopų smėlis”, – pasakojo Mažosios Lietuvos muziejaus darbuotoja.
Taip pat buvo įsivaizduojama, kad vietoje dabartinio Klaipėdos universiteto miestelio įsikurs didžiulis darbininkų gyvenamasis kvartalas, kurį pastatys akcinė bendrovė. Anot Z. Genienės, akcinės bendrovės 1875 metais buvo retas dalykas.
„Pabrėžiama, kad darbininkų kvartale gatvės bus plačios, apšviestos ir net su šaligatviais, kurių tuo metu dar nebuvo”, – pastebėjo Z. Genienė.
Vietoje kapinių – zoologijos sodas
Žinia, dabartiniame Skulptūrų parke XIX amžiuje tebebuvo kapinės, kurios oficialiai buvo atidarytos 1820 metais, tačiau straipsnio autorius jau tuomet įsivaizdavo, kad po 100 metų vietoje kapinių bus įkurtas zoologijos ir botanikos sodas, veiks dvi kavinės, žiemos sodas, kuriame augs palmės. Buvo įsivaizduojama, kad tai bus pats gražiausias miesto parkas.
„Be to, rašoma, kad kapinėse stovės tik vienas paminklas Vyneriui. Tai mes matome ir dabar. Žinia, 2002 metais Skulptūrų parke buvo atstatytas paminklas Vyneriui”, – pastebėjo Z. Genienė.
Įžvalgiai straipsnio autorius numatė ir kito paminklo atsiradimą. Šalia Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dabar esančioje Kristijono Donelaičio aikštėje XIX a. buvo gimnastikos aikštė. Straipsnyje rašoma, kad minint šimtąsias 1870-1871 metų karo su Prancūzija metines toje vietoje bus pastatytas obeliskas.
„Įdomu tai, kad paminklas Kristijonui Donelaičiui toje vietoje buvo pastatytas 1974 metais. Nors keliais metais vėliau ir ne karui atminti, tačiau straipsnio autoriaus įžvalgumas vis tiek stebėtinas”, – akcentavo Z. Genienė
Jei būtų išsipildžiusios visos straipsnio vizijos, kapinių Klaipėdoje iš viso nebebūtų. Straipsnyje rašoma, kad po 100 metų visi vietiniai gyventojai bus sudeginami krematoriume, kurį išlaikys Savivaldybė. Ši paslauga esą bus nebrangi, net surašyti įkainiai.
Ką saugome – atrodė nevertinga
XIX amžiaus pabaigoje gyvenę klaipėdiečiai Klaipėdą įsivaizdavo kaip modernų miestą, tad į senovės palikimą buvo žiūrima be sentimentų. Straipsnio autoriaus teigimu, tik tuomet šiaurinėje miesto dalyje stovėjęs plytinės kaminas buvo laikomas vertybe ir buvo manoma, kad jis turėtų išlikti kaip paminklas.
„Kone visa tai, ką mes dabar stengiamės atstatyti ir išsaugoti, XIX amžiaus gyventojams trukdė ir atrodė nevertinga. Jono kalnelis, piliavietė trukdė miesto plėtrai ir buvo norima jų atsikratyti. Todėl nenuostabu, kad straipsnyje rašoma, jog vietoje Jono kalnelio po 100 metų stovės moderniausias Klaipėdos viešbutis, šalia kurio bus įrengta moderni turgaus aikštė. O Turgaus gatvė esą bus praplatinta, dalis namų – nugriauta. Piliavietės jau neturėtų būti nė kvapo, tad Turgaus gatvė tęsis iki pat Marių ir galbūt ten bus tiltas per marias, kuriuo bus galima patekti tiesiai į Smiltynę”, – straipsnį atpasakojo Z. Genienė.
Kadangi tuo metu mieste buvo tik 2 tiltai, buvo manoma, kad jų mieste turės būti kur kas daugiau.
Pasak Z. Genienės, tuo metu, kai buvo rašomas straipsnis, Liepų gatvė buvo prestižinė, joje gyveno turtingi pirkliai, tačiau buvo svarstoma, kad po 100 metų ji bus tik šalutinė nereikšminga gatvelė.
Pirklys skelbė ieškantis žmonos
Pasak Z. Genienės, nors anuometiniuose laikraščiuose vietinėms aktualijoms buvo skiriama labai mažai vietos, tačiau iš mažų žinučių galima šiek tiek atkurti, kaip XIX amžiuje gyveno klaipėdiečiai.
„Daugiausiai laikraštyje buvo spausdinamos oficialios ataskaitos, įvairūs politiniai pranešimai. Laisvalaikio skaitiniams buvo spausdinamos romanų ištraukos. Jei laikraštis buvo 6 puslapių, tai vietinėms žinioms buvo skiriama vos pusė puslapio”, – pasakojo muziejaus darbuotoja.
Įdomu tai, kad ir XIX amžiuje laikraštyje buvo spausdinama nemažai reklaminių skelbimų – parduotuvės skelbdavo apie išpardavimus, kavinės viliodavo pas save klientus. Pavyzdžiui, kuri nors miesto kavinė skelbdavo, kurią dieną bus kepami bulviniai blynai. Taip pat buvo skelbiami kultūriniai renginiai – kada atvažiuos cirkas, gatvės muzikantai. Ypač daug dėmesio buvo skiriama teatrui.
„Jau ir tuomet pasitaikydavo, kad antrosios pusės klaipėdiečiai ieškodavosi neįprastais būdais. Viename laikraščio numeryje teko matyti skelbimą, kur pirklys ieško nuotakos ir nurodo, kad ji turėtų būti evangelikė ir turėti nemažą kraitį. Kadangi tuomet Klaipėdoje gyveno tik 20 tūkst. gyventojų, laikraštyje buvo fiksuojama kiekvieno žmogaus mirtis ir gimimas. Nusipirkęs laikraštį galėjai sužinoti, kam gimė sūnus, o kam – duktė.
Be to, buvo skelbiamos visų žmonių pavardė ir profesijos, kurie apsigyveno viešbutyje. Tuomet buvo tokia tvarka – visų viešbutyje apsigyvenusių žmonių duomenis buvo perduodami policijai, kuri savo ruožtu šią informaciją perduodavo laikraščiui”, – pasakojo Z. Genienė.
Ji apgailestavo, kad išlikusius laikraščius gali studijuoti tik priebėgom, laisvalaikiu nuvykusi į Vilnių. Mat visi išlikę XIX amžiaus laikraščiai yra saugomi Vilniuje, Mokslų akademijos bibliotekoje.
Pasak Z. Genienės, iš XIX amžiaus yra išlikę tik 6 metų laikraščio komplektai. Tiesa, šis leidinys buvo leidžiamas ir XX a., o dabar jį kartą per mėnesį išleidžia išeiviai, gyvenantys Vokietijoje.
„Tenka apgailestauti, kad kol kas negalime turėti šio laikraščio kopijų Klaipėdoje. Mūsų miestui tai būtų didžiulė vertybė. Tačiau bibliotekos irgi turi savo taisykles, kadangi laikraščiai surišti, juos nelengva nukopijuoti. Bet jei atsiras lėšų, būtinai stengsimės tai padaryti”, – sakė Z. Genienė.