Ne vieną mūsų valstybės sferą reikia pertvarkyti iš pamatų, pritaikant ją naujoms – eurointegracinio – gyvenimo sąlygoms. Tačiau kai pasirodo koks nors konkretus pasiūlymas, visi urmu puola įrodinėti, koks jis neįgyvendinamas.
Antai Lietuvos centro partija, atsikūrusi vietoj kažkada galingos Lietuvos centro sąjungos, pasiūlė, kaip partijas išvaduoti iš verslo priklausomybės ir perduoti mokesčių mokėtojų, t. y. tiesioginei rinkėjų, kontrolei. Tai buvo tikrai revoliucinis siūlymas, tapęs galimas, kai Lietuva 2004 metais apsisprendė, kad iš biudžeto galima ir reikia skirti šiek tiek pinigų Lietuvos politinei sistemai tobulinti.
Ir ką gi? Lietuvos centro partija buvo išjuokta: girdi, kad pradėtum rūpintis teisingu partijų finansavimo sutvarkymu, turi nepatekti į Seimą. Pašaipa teisinga: su buvusių centristų pagalba partijų finansavimas kažkada buvo įstatymiškai susietas su partijos išrinkimu į Seimą. Tai reiškė: jei nežinia kieno pinigais grįstais keliais atėjai į Seimą, būsi ir valstybės remiamas, o jei ne, ir toliau ieškok globėjų verslo koridoriuose.
Tačiau jeigu partija savo kailiu patiria, kokios neteisingos buvo ankstesnės jos pozicijos, gal verta įsiklausyti, ką sako nauja jos patirtis?
O ji sako štai ką.
Kai Teisingumo ministerija partiją registruoja, leisdama jai veikti kaip valstybės politinės sistemos narei, partija turi įgyti teisę ir į „palaikomąjį finansavimą” – tam tikrą išmoką, leidžiančią savo fiziniam egzistavimui (dokumentams, paštui, telefonui, centrinei būstinei) lėšų neieškoti verslo sluoksniuose. Tai esminė nuostata, suteikianti galimybę partijai išlikti sąžiningai. Tačiau oponentai šiurpsta: kaip galima! Šitaip prisisteigs visokiausių – pradedant alaus gėrėjų, baigiant Marso užkariautojų – partijų! Tik tada, esą kai partijai pasitikėjimą parodys rinkėjai, galima kalbėti apie kokią nors ir valstybės paramą.
Kontrargumentai, jog į partiją buriasi politiškai aktyvūs rinkėjai, kad Teisingumo ministerija yra rimta valstybės įstaiga, ir ji gali neregistruoti humoristų arba kokių nors smurtininkų, jiems nė motais.
Valstybei geranoriškai sutinkant naujų politinių organizacijų su naujomis idėjomis kūrimąsi, partijos neturėtų rūstauti dėl galimos griežtesnės kontrolės: Seimo rinkimuose nedalyvavusi partija galėtų netekti finansavimo, o per antrus rinkimus nelaimėjusi mandatų – privalėtų pasinaikinti.
Dabar, kol partija surenka nustatytą rinkėjų pasitikėjimo procentą, ji būna jau kam nors „įsipareigojusi”.
Dar svarbesnis yra siūlomas partijoms finansuoti skirtų biudžeto pinigų teisingo panaudojimo principas: kiekvieną už partiją atiduotą rinkėjo balsą įvertinti konkrečia pinigų suma – atiduodamas balsą rinkėjas jau žino, kad su juo partijai skiria litą (2 arba 5 litus – tai priklauso nuo nustatytos sumos). Taip administruojanti, draudimais paremta partijų valstybinė kontrolė būtų papildoma pozityvia, gera valia paremta rinkėjo kontrole – balsavimas tampa pasitikėjimo sulaukusios partijos finansine parama. Gal tada sparčiau bei ryškiau keistųsi ir rinkėjų santykis su partijomis – iš priešiško taptų kritiškas, iš kritiško – bendradarbiaujantis. Gal šitaip partijose sparčiau bręstų rinkėjų lūkesčius išreiškiančios naujos idėjos, sudarydamos konkurenciją valdančiosioms ar parlamentinės opozicijos partijoms.
Sudėję viską kartu – partijos nario mokestį, pradinę valstybės paramą, kuri leidžia partijoms išlikti nepriklausomoms nuo verslo pinigų, ir tiesioginę piliečių rinkėjų paramą per rinkimus, leidžiančią partijoms augti ir bręsti kartu su rinkėjais – turėtume projektą, ryžtingai koreguojantį padėtį partijų padangėje.
Klausimas vienas: ar to reikia tiems, kurie yra įgalioti šiandien spręsti už rinkėjus?