Šiandien Kaune laurų vainiku bus išrinktas ir iškilmingai pagerbtas 41-ojo „Poezijos pavasario” laureatas. Į šį garbingą titulą drauge su vilniečiu Leonardu Gutausku ir kauniete Daiva Čepauskaite pretenduoja ir palangiškė Elena Karnauskaitė. Poetė iš pajūrio kurorto laureate nominuota už naujausią knygą „Iš smilčių”.
Rytoj P. Domšaičio galerijos kiemelyje (Liepų g. 33) įvyksiančiame Klaipėdos poezijos pavasario baigiamajame renginyje tarp žymiausių mūsų krašto poetų bei svečių iš Lietuvos ir užsienio klaipėdiečiai turės progos išvysti ir Eleną Karnauskaitę bei išgirsti naujausius jos eilėraščius.
Į „Poezijos pavasario” renginius palangiškė poetė ištrūko tiesiai iš abitūros egzaminų maratono. Elena Karnauskaitė dirba lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Palangos Jurgučio vidurinėje mokykloje.
Kaip poetei sekasi dirbti prozišką pedagogės lituanistės darbą?
Kiekvienas žmogus turi kaip nors užsidirbti duoną. Tenka dirbti prozišką pedagogės darbą. Tačiau stengiuosi savo tarnyboje įžvelgti teigiamų aspektų. Esu laisvesnė nei tarkim, buhalteris, dirbantis nuo aštuonių iki penkių. Negalėčiau ištverti banko tarnautojo pareigų, kai esi uždarytas kažkokiame narvelyje. Žinau porą žmonių, kurie bando pragyventi iš rašymo. Jie įsivelia į kitokias pinkles.
Poetinis tekstas nėra prievolė. Gali parašyti recenziją per nurodytą laiką apie kokį nors autorių arba parašyti mokslinį darbą, kai spaudžia terminas. Poezijos rašymas – kas kita.
Pati nerašote kitokių tekstų – recenzijų, esė?
Esu bandžiusi nagrinėti Miliauskaitės, Čepauskaitės, Marcinkevičiūtės, Zelčiūtės kūrybą, tačiau neturiu tam pakankamai laiko. Norėčiau kai kuriuos dabartinius Lietuvos poetus paskaityti atidžiau ir paanalizuoti jų tekstus.
Kada atrandate laiko savo kūrybai? Kokia jūsų dienotvarkė?
Nuo aštuonių iki dviejų – pamokos. O nuo dviejų – visaip. Iš tiesų mokytojo darbo laikas neriboja. Niekas neskaičiuoja pasiruošimo pamokoms laiko. Kiekvieno pedagogo asmeninis siekis būti geru specialistu. O tai reiškia nuolatinį tobulėjimą, skaitymą ir panašiai. O laikas kūrybai gali būti bet kada – popiečio ar nemigos valanda, pusvalandis, pavogtas iš sekmadienio. Manau, kad žmonės praleidžia daug laiko beprasmiams pokalbiams, kaimynų gyvenimo aptarinėjimams, o aš tą laiką panaudoju kitaip.
Jums kūrybai reikalinga vienatvė?
Be abejo. Kūryba yra vieno ir vienišo, atsiribojusio žmogaus darbas. Negali kurti, jei kas nors varsto duris ar skamba telefonas. Turi būti tu, keturios sienos (arba ne) ir tuščias popieriaus lapas.
Kokios mintys užpildo jūsų tuščią popieriaus lapą? Iš kur jos ateina?
Ką nors pamatau už šito klasės lango ar kur nors eidama. Mintys – iš gyvenimo, kartais iš skaitytų knygų, iš sutiktų žmonių. Mes kiekvienas žiūrime, stebime aplinką, tik ne visada viską pastebime, o dar rečiau apie tai pasakome. Poeto talentas – kažką pamačius ką nors pasakyti. Pasakyti kitaip, galbūt suprantamiau.
Jūs nerimuojate savo eilėraščių. Kodėl?
Mano poeziją galima pavadinti baltosiomis eilėmis. Ji nerimuota, tačiau ji turi vidinę ritmiką, kurią kiekvienas skaitytojas jaučia savaip.
Mano eilėraščiuose taip pat nėra skyrybos ženklų, retos didžiosios raidės. Tai skaitytojui suteikia daugiau laisvės. Šiuolaikinės poezijos skaitytoją aš įsivaizduoju pakankamai raštingą ir kultūringą. Skyrybos ženklai jam neturėtų būti problema. Jų nebuvimas, mano manymu, išplečia eilėraščio prasmių lauką.
Galbūt kada nors parašysiu ir tvarkingą ketureilį su visais taškais, kableliais…
Kaip sutikote žinią, jog esate nominuota „Poezijos pavasario” laureate?
Man tai buvo šiek tiek netikėta, nes mano knyga išėjo metų pabaigoje. Šventinėje sumaištyje ji liko nepastebėta, o kiekvienam rašančiam žmogui malonu būti pamatytam ir įvertintam. Niekas, kas žmogiška, man nesvetima, – juokiasi.
Minėjote, kad poezijai reikalinga vienatvė. Ką manote apie viešus poezijos skaitymus, poezijos renginius?
Manau, kad vieši poezijos skaitymai reikalingi kaip poetų ir jų skaitytojų komunikacija. Nors aš pati garsiai skaitomo teksto nesuvokiu. Jei noriu iš tiesų suprasti eilėraštį – man reikia pamatyti jo grafinį vaizdą.
Man labiau patinka kameriniai poezijos renginiai, ne masiniai. Mielai juose dalyvauju.
„Iš smilčių” – tik trečioji jūsų knyga per penkiolikos metų laikotarpį. Mažai rašote ar dedate savo eilėraščius į stalčių?
Pirmoji mano knyga „Briedė jūroje” buvo išleista 1990 m. Joje – studentiški, jaunatviški eilėraščiai. Antrąją knygą išleidau tik po dešimtmečio, nes buvau sugalvojusi, kad Lietuvoje yra ir geresnių poetų ir poečių, ir šioje srityje kelio alkūnėmis nesiskinsiu. Apskritai nieko specialiai nedariau, kad būčiau vadinama poete.
Antroji knyga „Tiltas iš pelenų” lyg savaime pasirašė, bet ir savo žemaitiško tingumo ar nepaslankumo neskubėjau jos išleisti. O trečioji knyga kažkaip gereičiau susidėliojo. Iš tiesų, susidėliojo, nes nieko per jėgą šioje srityje nedarau. Manau, kad tai, kas daroma per jėgą ar iš tuščio noro būti vadinamam poetu – labai akivaizdu. Manau, kad parašyti dvidešimt, trisdešimt knygų, ypač poezijos – nėra sveikintina.
Be to, aš esu reikli redaktorė pati sau. Jei tekstas neatitinka mano vidinio cenzoriaus, aš jo ir nerodau. Tegu dulka stalčiuje.
Koks tekstas jums yra geras?
Sunku pasakyti, jaučiu tai. Eilėraščiui reikia leisti pagulėti stalčiuje, kad galėčiau įvertinti jį kaip svetimą ir nuspręsti, ar jis tinkamas viešinti. Lietuvoje iš tiesų yra daug gerai rašančių žmonių, bendras poezijos lygmuo gana aukštas. Taigi niekur nedingsi.
Ką šiuo metu pati skaitote?
Ką tik perskaičiau paskutinę į lietuvių kalbą išverstą Irvingo knygą „Malda už Oveną Minį”. Tai vienas mėgstamiausių mano rašytojų. Kiekviena jo knyga – vis kitoks pasaulis. Knyga, kurią atsiverti ir pasijunti kitur ir kitaip – mano idealas.
Jurga Petronytė