Dingę žmonės rūpi tik jų artimiesiems

Valstybinės institucijos į paiešką žiūri abejingai, veikia neoperatyviai, o užvestos bylos dulka stalčiuose

Lietuvoje kasmet dingsta be žinios keli tūkstančiai žmonių. Vis daugėja prapuolančiųjų užsienio šalyse, kur lietuviai vyksta ieškoti darbo. Dažnai jie tampa ir prekybos žmonėmis aukomis. Dingusiųjų teisėsaugos institucijos ieško vangiai, netgi nėra kompiuterizuotos valstybinės paieškos sistemos. Jų artimieji, prekybos žmonėmis aukos nesulaukia teisinės ir socialinės pagalbos.

Apie šias problemas kalbamės su Dingusių žmonių šeimų paramos centro tarybos pirmininke Ona GUSTIENE. Jos dukra dingo prieš 11 metų. Pašnekovė centrą įkūrė kartu su kitų dingusiųjų artimaisiais, nusivylusiais valstybinių institucijų abejingumu bei neoperatyvumu.

– Ar yra žinoma, kiek žmonių Lietuvoje laikomi dingusiais?

– Tiksliai niekas nežino, net valstybinės institucijos. Policijos duomenimis, kasmet dingsta nuo 1,7 tūkst. iki 1,9 tūkst. Lietuvos gyventojų. Apie 70 proc. iš jų atsiranda patys, nustatoma, kad yra mirę arba juos suranda policija. Tačiau manau, kad šie skaičiai visiškai neatspindi tikrovės ir yra gerokai didesni.

Padėtis ypač pablogėjo tada, kai atsivėrė sienos, ir lietuviai ėmė važiuoti į užsienį dirbti. Kai kurie patenka į nelegalių įdarbinimo agentūrų bei nusikalstamų grupuočių rankas, moterys – į priverstinės prostitucijos tinklą. Kaip žinoti, kas išvažiavo, kas grįžo ir kas ne, o jei ne, tai kodėl? Juk jokios išvažiuojančiųjų registracijos nėra.

Būna, ateina mama ir sako: sūnus išvažiavo dirbti į Londoną. Jau du mėnesiai, kaip neatsiliepia mobiliuoju telefonu. Draugas, kuris išvyko kartu su juo – taip pat. Kur konkrečiai jie dirbo ir gyveno, nežino. Kur ieškoti? Kaip? Tokių atvejų pasitaiko vis dažniau, įvairiose šalyse.

Ką tik mokyklą baigęs alytiškis buvo suviliotas pažadais gerai uždirbti Portugalijoje, statybose. Nuvykus tarpininkas iš jo paėmė pasą, esą reikalingą darbdaviui. O vaikiną nuvežė mandarinų skinti. Po mėnesio katorgiško darbo atlyginimo negavo. Jam paaiškino, kad ir nesitikėtų, kol neatidirbs skolos – esą jį nusipirko už didelius pinigus. Kartą leidus paskambinti į namus pokalbio metu jam pavyko duoti ženklą, kad pateko į bėdą. Jam pasisekė, buvo išlaisvintas.

Dar ir dabar paskelbta 2004 metais paslaptingai dingusio vaikino Didžiojoje Britanijoje paieška. Žinoma, kad lietuviai, ten dirbę, linksminosi, išgėrę važiavo automobiliu. Įvyko avarija, automobilis sudaužytas. Vienas avarijos dalyvių, vairuotojas, paslaptingai dingo. Svarstoma, kad gal sužeistas įkrito į ežerą ir nuskendo. O gal buvo nužudytas? Tačiau tenykštės teisėsaugos tarnybos nepersistengia ieškodamos svetimšalių, juolab kad toli gražu ne visi lietuviai turi gerą vardą, netrūksta nusikalstančiųjų.

– Kas daroma tokiu atveju?

– Jų paieška turėtų rūpintis ir mūsų policija, tačiau realiai neieško niekas. Kai žmonės kreipiasi į Lietuvos teisėsaugos institucijas, šios patikina, jog perdavė informaciją atitinkamoms užsienio tarnyboms, pavyzdžiui, Interpolui. Bet jis juk užsiima nusikaltėlių ar besislapstančių nuo teisingumo paieška. Kitų iš viso neieškoma. Aišku, tai nelengvas darbas, bet tikrai padaroma toli gražu ne viskas, kas įmanoma.

Ką kalbėti apie prapuolusius svetur, jei ir Lietuvoje išėjusio į gatvę ir nesugrįžusio asmens ieškoma formaliai. Juk pirmiausiai reikėtų surinkti apie jį kuo daugiau informacijos, vykdyti tyrimą. Dabar dažnai, deja, užvedama byla, ir ji dulka stalčiuje. Artimieji tikisi, kad policija dirba, nors taip nėra. Žmonėms labai trūksta informacijos, jie nežino, kokie faktai, duomenys svarbūs, neįtaria, kad kiekviena detalė, smulkmena gali būti naudinga, nes iš jos galima daryti išvadas, apie tai pranešus pareigūnams.

Mūsų interneto puslapyje yra gausybė klausimų, patarimų, į ką reikėtų atkreipti dėmesį. Tačiau ne visi turi kompiuterį. O policija irgi nepersistengia, abejingumo čia dar yra labai daug, nors suprantu, kad jai irgi trūksta pajėgų šiam darbui. Dar prieš kelerius metus net kompiuterių ten nebuvo, nors šitokia galybė dingusiųjų, nėra valstybinės kompiuterizuotos paieškos sistemos.

Mes aiškiname dingusiųjų artimiesiems, kad nuolatos klausinėtų, domėtųsi, kas padaryta, kodėl nepadaryta, ragintų veikti ir panašiai. Aišku, policijai tokie žmonės nepatinka. Juk neduoda ramybės. Pasitaiko, kad jie susilaukia pareigūnų keršto.

– Kaip jis pasireiškia?

– Pati tai patyriau. Mano dukra dingo prieš daugiau kaip 11 metų. (Aušra Gustaitė vasarą išvyko į kelių savaičių pažintinę kelionę į Lenkiją ir nebegrįžo. Jai buvo 28-eri metai). Nenuleidau rankų, nedaviau ramybės pareigūnams, kad ieškotų, kažką darytų. Jie keršydami po dvejų metų atvažiavo pas mane į sodą ir jį ėmė kasinėti, neva ieškodami dukters lavono, tarsi įtardami mane. Tai ne kas kita, kaip moralinis spaudimas, ir tokių metodų jie iki šiol nesibodi. O jei artimieji prapuolusiojo neieško, tai niekam jis nerūpi.

– Turite galvoje vienišus žmones, kurie neturi šeimos, giminių?

– Taip, ypač tokius, kurie kilę iš nedarnių, išgeriančių šeimų. Neseniai viena jauna mergina ėmė prieš porą metų ieškoti dingusio savo brolio. Ji buvo išvykusi dirbti į Londoną, o jis prapuolė Lietuvoje. Ir niekas nepasigedo, su tėvais nepalaikė ryšių. Grįžusi sesuo neužtiko jokių pėdsakų ir nutarė, kad galbūt brolis negyvas, palaidotas kaip neatpažintas. Ji bandė gauti šių asmenų sąrašą, tikėdamasi, kad tyrimais būtų įmanoma nustatyti jo tapatybę. Tačiau niekaip nepavyko nei jai, nei mūsų centrui. Pasirodo, net patikimos tokių žmonių registracijos nėra.

– Pastaruoju metu nemažai merginų lietuvaičių tampa prekybos žmonėmis aukomis, yra parduodamos į užsienį. Ar jų kas nors ieško?

– Dabar dedama daugiau pastangų, o dar visai neseniai pareigūnai numodavo ranka: esą, visos jos tokios, žinojo, ko važiuoja, todėl nėra nukentėjusios. Šiuo metu požiūris pasikeitęs: jei buvo parduota, nesvarbu, ar žinojo, ar ne, yra nusikaltimo auka. Didžiąją dalį parduotų merginų sudaro neturtingos, iš nedarnių šeimų, kaimų, neturinčios specialybės, jokių mokslų nebaigusios. Kur joms dėtis?

O čia atsiranda draugų. Pataria, važiuok, bus gerai, gausi darbo, pinigų. Jos lengvai patiki. Ir, žiūrėk, patenka į sutenerių rankas, verčiamos dirbti prostitutėmis. Net jei ir savo noru, žinodamos, kur važiavo, negalvojo, kad taps vergėmis. Iš jų atima dokumentus, laiko uždarytas, pinigų neduoda, sakoma, kad turi atidirbti už skolą. Perparduoda vienas kitam, mergina atsiduria užburtame rate. Bėda, kad jų dažnai niekas nepasigenda ir neieško.

– Atrodo, kad Jūsų vadovaujama organizacija dažnai lieka paskutine viltimi tiems, kurių artimieji dingo.

– Taip. Tik apie mus per mažai žino. Pasirašėme bendradarbiavimo sutartį su Vyriausiuoju policijos komisariatu. Tačiau tai tik popierius. Prašėme, kad mūsų centro koordinatės būtų paskelbtos visuose kriminalinės paieškos poskyriuose, nes į juos pirmiausiai ateina žmonės ieškoti dingusiųjų. Iš pradžių nesutiko, tik neseniai kai kur tokia informacija atsirado.

O juk esame reikalingi, tikrai galime padėti. Dingusiųjų artimiesiems labai reikia paprasčiausios psichologinės pagalbos, išklausyti, duoti išsikalbėti, paguosti. Daugiau juk jie neturi kur eiti. Tik pats tai patyręs suvoki, kokia tai yra tragedija ir kaip sunku ją išgyventi. Neseniai viena mama, kurios sūnus, išvykęs į kitą šalį neskambino keturis mėnesius, pas mus ateidavo kas antrą dieną, sėdėdavo, kalbėdavomės, palaikydavome ją kiek galėdamos.

– Minėjote, kad turite prieglaudą prekybos žmonėmis aukoms?

– Taip, tačiau jos adreso neskelbiame. Mat tų merginų dažnai ieško jas pardavę nusikaltėliai, nori vėl įtraukti į tą liūną. Joms tenka liudyti teisme. Dažnai su savo tėvais nesutaria, neturi kur dėtis. Jų psichikos būklė būna nualinta, kai kurios neturi dokumentų, daugelis – specialybės, yra nesveikos.

Įgyvendiname keletą projektų, kuriuose numatyta šioms merginoms suteikti psichologinę pagalbą, padėti integruotis į darbo rinką. Tokių globotinių šiuo metu turime apie 20. Tarp jų yra ir tokių, kurios čia Lietuvoje buvo prostitutėmis, tačiau nusprendė keisti gyvenimo būdą. Padedame ir joms sugrįžti į normalų gyvenimą.

Dirbame ir prevencijos srityje, teikiame konsultacijas bei patarimus nemokama telefono linija, dingusiųjų artimiesiems, prekybos žmonėmis aukoms, moralinę, psichologinę pagalbą. Atstovaujame jų interesams. Ir, svarbiausia, padedame prapuolusiųjų ieškoti naudodamiesi savais kontaktais su panašiomis organizacijomis užsienyje.

Buvo atvejis, kai viena mergaitė išvažiavo dirbti į Didžiąją Britaniją, o ten buvo parduota, keliavo iš vienų rankų į kitas ir nesugebėjo išsivaduoti. Kelis kartus skambino mamai į Lietuvą, todėl mūsų policija atsisakė skelbti jos paiešką. Mama atėjo pas mus. Padedant Didžiosios Britanijos žurnalistams, tarptautinėms organizacijoms pavyko merginą išvaduoti.

– Ar bendradarbiaujate su valstybinėmis institucijomis?

– Kai kuriuos projektus, programas mes vykdome kartu su Vyriausybe, ministerijomis, savivaldybėmis, gauname lėšų iš biudžeto. Tačiau pastebiu, kad dažnai valdiškų įstaigų požiūris būna gana formalus. Pavyzdžiui, trys merginos pakliuvo į prekybos žmonėmis pinkles Kretoje. Važiavo šokti, o pasirodė, kad norėta jas įdarbinti prostitutėmis. Joms pavyko pasprukti, bet pinigų neturėjo. Paskambino į mūsų centrą viena tarptautinė Bulgarijos organizacija, pranešė, kad sėdi jos kažkokiame tenykščiame oro uoste. Dviem artimieji nusiuntė pinigų, o trečiai – ne.

Kreipiausi į Užsienio reikalų ministeriją, reikėjo 1,5 tūkst. litų. Man atsakė, kad tokius klausimus sprendžia ministras, o jis savaitei išvykęs. Bet kažin, ar skirtų lėšų, nes ji nėra nukentėjusi. Mes į tai žiūrime lanksčiau, svarbiausia – padėti žmogui. Nusiunčiau centro pinigų, nors žinojau, kad nusižengiu įstatymams. Mergina sėkmingai grįžo, grąžino tą sumą. Kaip būtų jos likimas susiklostęs, jei nebūtume atskubėję į pagalbą?

– Jei jokios pastangos neduoda rezultatų, dingęs žmogus neatsiranda, jo artimieji pasmerkti visą gyvenimą truksiančiai nežinomybei. Neturi net kapo, prie kurio galėtų parymoti. Ir visai nesvarbu, kiek laiko praėjo: mėnuo, metai, treji ar visi 10. Jie nepraranda vilties, kad vieną dieną suskambės telefonas, pasigirs mylimo žmogaus balsas. O gal atsivers durys ir jis įeis. Kas geriau: žinoti tiesą ar tikėti stebuklu?

– Svarbiausia – viltis. O viltis miršta paskutinė. Man nereikia kapo. Aš tikiu, kad dukra grįš. Laukiu jos. Viskas Dievo rankose. Daugiau nebenoriu apie tai kalbėti. (Dar ir dabar, nors prabėgo jau daugiau kaip 11 metų, O.Gustienės balsas sudreba, išduodamas nepaliaujamai išgyvenamą skausmą.)

Dingusių žmonių šeimų paramos centro tinklalapyje skelbiama informacija apie daugiau kaip 40 dingusių žmonių. Kai kurių ieškoma nuo 1993 metų. Ir vis dar nenuleidžiamos rankos. Dauguma jų – jauni, sveiki, darbo ir laimės svetur išvykę ieškoti žmonės ir prapuolę pasaulio platybėse.

Londone studijavusi mergina be pėdsakų išnyko Londono oro uoste, jau su bilietais kišenėje į Lietuvą. Nuo to laiko praėjo jau daugiau kaip 10 metų. Vyras ieško žmonos, išvykusios dirbti į Italiją ir padingusios. Tėvai – sūnaus, kuris prapuolė grįždamas iš Vokietijos, su ką tik įsigytu automobiliu.

Tačiau dingusiųjų yra ir visai šalia namų. Dvylikametis berniukas 1997 metais išbėgo į kiemą pažaisti ir iki šiol jo nesulaukia tėvai. Penkiolikametė išėjo pasivaikščioti ir nesugrįžo. Jauna moteris išėjo maisto į parduotuvę nusipirkti ir jos daugiau niekas nematė. Už šių istorijų slypi neišmatuojamas artimųjų skausmas ir neviltis.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Justicija su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.