Dėl kieno teisių šiuo metu Lietuvoje kilusios didžiausios aistros?
Ne dėl žmogaus teisių. Ne dėl moterų ir vaikų. Ne dėl seksualinių, tautinių ar religinių mažumų. Net ne dėl iškirtinių, mokesčių mokėtojus piktinančių valdžios žmonių teisių, kurios vadinamos privilegijomis.
Visa tai – niekai, palyginti su teise skirstyti Europos Sąjungos milijardus.
Aktualiausias Vyriausybės darbotvarkės klausimas: kas administruos ES paramą? Tai nuolatinis knietulys, kuris apkartino valdančiosios koalicijos gyvenimą.
Todėl niekas nenustebo, kai praėjusią savaitę koalicijos partneriai stipriai apsitalžė dėl pinigų skirstymo.
Juk kas kitas šitą koaliciją gali sugriauti, jeigu ne pinigai.
Mat šią koaliciją sulipdė ne idėjos, ne programos, o pinigai. Labai dideli pinigai. Kartais net kyla įtarimų, kad Darbo partija ir buvo specialiai įkurta ES paramai paimti. Partija kaip verslo agentūra ar bendrovė, kurios kontrolinis akcijų paketas priklauso jos vadovui.
Šis partijos – bendrovės vadovas, tapęs ūkio ministru, iš pradžių sukėlė koalicijos viduje įtampą, užblokavęs du svarbiausius Socialdemokratų partijos – Šiaulių ir Druskininkų pramogų parkų projektus, finansuojamus ES struktūrinių fondų.
Neseniai jis mėgino atsiriekti europietiško pyrago gabalą, prisidengdamas naujos 14-osios — Informacinės visuomenės ministerijos steigimo poreikiu. Kai ministerijos V.Uspaskichas negavo, politikas verslininkas pradėjo reikalauti savo dalies jau be užuolankų.
Kodėl suįžūlėjusio Darbo partijos vedlio niekas negali sudrausminti? Gal todėl, kad ir visi kiti – ne geresni.
Ar Socialdemokratų partija nėra virtusi verslo bendrove, kurios akcijų kontrolinį paketą yra įsigijusi A.M.Brazausko ir K. Brazauskienės šeima?
Net nepasivarginęs dalyvauti Seimo rinkimuose, premjeras tapo amžinuoju politinio biuro nariu ar — naujoviškai kalbant– socialdemokratų ajatola, kuris nepriklauso nuo rinkėjų valios ir jiems neatsiskaito.
Opoziciją Socialdemokratų partijoje sudaro tik vienas gerbiamas profesorius B.Genzelis.
Ir kitose Lietuvos partijose naujų lyderių atranka ir rotacija yra visiškai netikusi. Jų vadovybės išsigimė į uždarą, atitrūkusią nuo visuomenės nomenklatūrą, įsitaisiusią savo postuose iki gyvos galvos.
Bandymas pakeisti vadovą – įprasta rinkimų procedūra demokratinėje partijoje ir visuomenėje – prilygsta sąmokslui ar net pačiai revoliucijai (premjeras revoliucija pavadino planus nuversti Vilniaus savivaldybės tarybai vadovaujantį Abonentą). O visus sąmokslus ir revoliucijas būtina malšinti jėga. Todėl ir V.Uspaskichas, ir A.Zuokas savo partijose nepakenčia opozicijos, visus kritikus spiria lauk.
Tačiau tokiose nedemokratiškai tvirtos rankos valdomose partijose kaip tik ir verda nuožmiausia kova dėl valdžios, be perstojo rezgami sąmokslai.
Sunku įsivaizduoti, koks likimas ištiktų ne tik valdančiąją koaliciją, bet ir pačią Socialdemokratų partiją, jeigu išsekus visoms politinės „Viagra” atsargoms, pasitrauktų A.M.Brazauskas, kokios intrigos čia įsisuktų, kiekvienai grupei siekiant įpėdinio sosto?
Ar ne kruviniems Kremliaus sąmokslams prilygsta ir kova dėl mero posto Vilniaus savivaldybės taryboje. Vidury baltos dienos dingstantys ir vėl pasirodantys vaiduokliai, Nerimi plaukiantys liberalų lavonai.
Lietuva tikrai zuoktelėjo. Šis naujadaras (skamba kaip „kuoktelėjo”) atspindi bendrą visuomenės nuotaiką ir moralinę atmosferą, kai cinizmui ir pinigų valdžiai jau nebereikia nė parlamentinės demokratijos „lako”.
Prieš pora metų pirmąsyk aikštėn iškilus slaptajai juodajajai „Rubicon” buhalterijai, trys susigėdę Seimo nariai bemat atsistatydino.
Dabar Vilniaus savivaldybės taryboje jau atvirai perkami balsai ir skelbiamas politikų kainoraštis. „Rubicon” veikėjai grasina Kauno savivaldybės tarybai teismais, verslininkas V.Uspaskichas grūmoja prezidentui V. Adamkui.
„Juodoji buhalterija” jau nebe slapta — ji išlindo į šviesą.
Zuoktelėjusioje – sergančioje, praradusioje pusiausvyrą ir orientyrus, demoralizuotoje – Lietuvoje kitokią prasmę įgyja ir rietenos dėl teisės skirstyti ES paramą. Tai grumtynės ne tik dėl „otkato” (grąžos), galimybės nukreipti pinigų srautus saviems.
Tai dar ne pati didžiausia blogybė. Kur kas šiurpesni būtų politiniai padariniai.
Politinė grupuotė, užgrobusi privilegiją skirstyti 20 mlrd. litų, gaunamų iš ES, nuo 2007 iki 2013 metų įgytų ekonominę galią, kurios neatsvertų nei silpnos politinės ir valstybinės institucijos, nei korumpuota teisėsauga.
Dauguma mūsų taptų priklausomi nuo vienos malones dalijančios rankos, nelyg „Vikondos” koncerno darbuotojai ar Vilniaus savivaldybės tarybos nariai.
V.Uspaskichas žino, dėl ko kovoja.