Praėjusį ketvirtadienį Oskaro Koršunovo teatro spektaklyje „Meistras ir Margarita” žiūrovai jau neišvydo Azazelo vaidmenį atliekančio aktoriaus Sauliaus Mykolaičio. Toje scenoje, kur turėjo vaidinti aktorius, jo balsas skambėjo iš įrašo.
Šis O.Koršunovo režisuotas spektaklis buvo skirtas nebūtį pasirinkusiam Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriui ir režisieriui, kompozitoriui S.Mykolaičiui atminti. Po spektaklio buvo parodyta vaizdajuostė iš teatro kasdienybės – repeticijų, gastrolių ir premjerų. Aktorius S.Mykolaitis švytėjo gyvenimo džiaugsmu, daugelyje kadrų buvo šmaikštus ir linksmas.
Jis net po sunkios traumos neatsisakė vaidinti savo režisuotame spektaklyje „Miestas”, kuriame atliko Sergejaus vaidmenį ir už kurį pernai dramos aktoriaus kategorijoje buvo nominuotas Auksiniam scenos kryžiui. Tuomet jis buvo susilaužęs koją, tačiau net įtvaras nekaustė aktoriaus, priešingai, suteikė naują atspalvį jo vaidmeniui. Kiti įamžinti kadrai – su tuo pačiu kojos įtvaru režisieriaus O.Koršunovo spektaklyje „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija”. Šio spektaklio yra labai savita choreografija, aktoriai vaidina plastiškai, lyg atlikdami šokio judesius. Aktoriaus S.Mykolaičio Benvolijus buvo itin išraiškingas, daugelyje kadrų tarsi mosikuoja gipsuota koja. Humoro ir saviironijos menininkas niekada nestokojo, tokiomis emocijomis užkrėsdamas kolegas. Tokį S.Mykolaitį prisiminė teatro žmonės ir bičiuliai, praėjusį trečiadienį susirinkę išlydėti į paskutinę kelionę. Net laidotuvėse norėjosi ištarti: „Liūdesy, bėk šalin”. Viename paskutinių interviu aktorius sakė: „Noriu žiūrėti į priekį – tegul aš svajonėse kuriuosi savo teatrą, tegul kiekvienas žmogus svajonėse susikuria savo teatrą”.
2005-ieji teatro menininkui S.Mykolaičiui buvo itin kūrybingi. O.Koršunovo teatre pastatė spektaklį „Miestas”, kuriame sukūrė Sergejaus vaidmenį. Nusifilmavo režisieriaus Algimanto Puipos filme „Dievų miškas”. Išleido autorinių dainų albumą „Nieko nepasakyta”.
Praėjusieji aktoriui buvo reikšmingi dar ir tuo, kad su gyvenimo drauge aktore Rūta Papartyte susilaukė sūnaus Adomo. Iš pirmos santuokos su aktore Inga Šalkauskaite augino dvylikametę dukrą Justiną. Aktorius ja nuolat rūpinosi.
Aktorius viename interviu neslėpė džiaugsmo gyvenimo permaina: „Vaiko gimimas – stebuklas, įžiebiantis norą stengtis, kad pasaulis būtų švaresnis. Tas noras neišvengimai atsispindi mano kūryboje”.
Jis užsiminė: „Vienas mano gyvenimo etapas baigėsi, prasidėjo kitas, tad norėjau apsitvarkyti namus, savo vidų”.
Vienam talentingiausių vidurinės kartos teatro aktorių šių metų sausio 15 dieną sukako 40 metų. Kaip dovaną sau režisierius šiais metais publikai pristatė seniai svajonėse puoselėtą Antoine’o de Saint-Exupery „Mažąjį princą”. Šis spektaklis itin lankomas žiūrovų, nors menininkas taip ir nesulaukė teatro kritikų atsiliepimų apie talentingai sukurtą scenos kūrinį. Daugelio kolegų nuomone, tai galėjo traumuoti jautrios sielos menininką, kuriam vis dėlto buvo svarbi viešoji nuomonė.
Iš Lietuvos Nacionalinio dramos teatro scenos išlydėdama į paskutinę kelionę gyvenimo draugą aktorė Rūta Papartytė ilgai ir susikaupusi stovėjo prie karsto. Skausmo tyloje moteris, pakėlusi galvą, žvelgė į jo besišypsančią nuotrauką. Sunėrusi rankas ji tramdė begalinį sielvartą. Tik po to, kai ji persižegnojo, veide kažkas lyg nurimo, bet laikinai. Aktorė ramiai pasitraukė nuo karsto, trumpu žvilgsniu palydėjusi mylimą žmogų ir savo sūnaus tėvą. Tai buvo tokia tragiška realybė, prieš kurią bejėgė net pati stipriausia gyvenimo jėga – meilė.
Ta meilė dabar šeimoje virto netekties skausmu. Aktorės R.Papartytės pirmieji „Ekstrai” pasakyti žodžiai buvo kupini vilties ir stiprybės: „Sūnelis yra mano gyvenimo paguoda. Jis neleidžia man paskęsti skausme – vaikas reikalauja daug dėmesio, dabar juo reikės rūpintis man vienai. Sūnus dar per mažas, kad pajustų, kokia nelaimė mus ištiko”.
Jauna moteris suabejojo, ar dabar ji pajėgs ką nors daugiau pasakyti apie savo gyvenimo draugą. Ji keletą kartų pakartojo, jog dar per anksti kalbėti apie Saulių, kuris jai buvo pats brangiausias žmogus.
„Su Sauliumi buvome priėmę savotišką priesaiką, kad niekada neviešinsime savo privataus gyvenimo. Šio susitarimo norėčiau laikytis iš didelės pagarbos jam”, – ramiai sakė jauna moteris. Ji nutilo ir ta tyla buvo dar iškalbingesnė. Žodžiai buvo bejėgiai ne tik perteikti sielvartą – jie buvo bejėgiai ir pareikšti užuojautą dėl tokios nepelnytai ir netikėtai šią puikią moterį užgriuvusios nelaimės. Su aktoriumi ir režisieriumi S.Mykolaičiu aktorę R.Papartytę siejo ne tik bendras gyvenimas, šilti jausmai vienas kitam. Jie abu kūrė vaidmenis scenoje, svajojo apie savo teatrą.
2002 metais Nacionaliniame dramos teatre R.Papartytė sukūrė Saros vaidmenį savo gyvenimo draugo režisuotame spektaklyje „Ivanovas”. Tai buvo vienas ryškiausių jos vaidmenų. „Ivanovo” teatro repertuare jau nebėra.
Aktorė bandė prisiminti, kodėl Saulius būtent jai pasiūlė pagrindinį vaidmenį, kokią jis įsivaizdavo mylinčią Sarą. „Net ir apie Sauliaus kūrybą man dabar sunku kalbėti. Dar ne laikas”, – tepasakė R.Papartytė.
Staiga išėjusį aktorių bei režisierių scena taip pat siejo ir su pirmąja žmona aktore Inga Šalkauskaite. 1988-1992 metais jie kartu studijavo aktoriaus meistriškumą tuometėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Kurso vadovė buvo žinoma režisierė Dalia Tamulevičiūtė. Aktorė R.Papartytė irgi buvo šios teatro pedagogės studentė.
Dėl sušlubavusios sveikatos režisierė ir pedagogė negalėjo dalyvauti savo studento laidotuvėse. Ji gavo telefono žinutę iš auklėtinių, kad Domininkonų bažnyčioje bus laikomos mišios. Tą kartą ji nuėjo į maldos namus.
„Tas pats kunigas toje pačioje bažnyčioje krikštijo Sauliaus sūnų Adomą. Dvasininkas pasakė, kad ceremonijos metu pirmą kartą matė taip graudžiai pravirkusį tėvą. Ir dar vienas faktas. Sauliaus pasitraukimo į nebūtį diena ypatinga – vasario 18-ąją gimė jo duktė iš pirmos santuokos. Tai buvo pirmas kartas, kai jis nepasveikino Justinos”, – pasakojo dėstytoja.
Režisierė daugeliui savo auklėtinių aktorių buvo kaip antroji motina. S.Mykolaitis, studijuodamas konservatorijoje, jau buvo netekęs tėvų. Tai žinodama, pedagogė buvo itin atidi talentingam studentui.
Daugeliui aktoriaus artimųjų sunku suvokti, kodėl talentingas žmogus, sukūręs daug vaidmenų teatre, kine ir televizijoje, pasitraukė iš gyvenimo. S.Mykolaitis pabrėždavo, kad kai esi niekam neįsipareigojęs, tuomet esi laisvas daryti viską. „Matyt, kaip tik laisvė ir yra svarbiausias dalykas kūryboje. Kai prasideda komercija, reklama ir vadyba, tuomet šie dalykai praranda pirmapradį žavesį”, – viename iš paskutinių interviu sakė aktorius.
„Šis įvykis yra pernelyg skaudus. Sunku patikėti, kad nebėra vieno mano mokinių, – kalbėjo D.Tamulevičiūtė. – Kurse buvo trys skirtingų amplua būsimieji aktoriai – Andrius Belobžeskis, Alvydas Šlepikas ir Saulius Mykolaitis. Jie buvo tarsi branduolys”.
Pasak pedagogės, Saulius buvo gana uždaro charakterio, nuolat stebėdavo tirdamas aplinką ir kitus žmones lyg nepasitikėdamas jais. Kai pajusdavo melą, užsisklęsdavo savyje kaip sraigė. Savo nuoširdumą slėpdavo po rūstumo kauke.
„Tokiu pat žvilgsniu jis stebėdavo ir mane. Kai įsitikindavo, kad noriu jam padėti, jo darbštumui nebuvo lygių. Jis pateikdavo man tūkstančius klausimų, jo santykis su kūryba buvo pernelyg rimtas, su didele atsakomybe lipdavo į sceną. Saulius buvo talentingas studentas”, – prisiminė kurso vadovė. D.Tamulevičiūtė užsiminė, jog būsimam aktoriui buvo gana svarbi kitų nuomonė apie jo kūrybą, nors to atvirai nerodydavo.
„Saulius sau buvo labai reiklus ir tada, kai jau dirbo teatre. Kai susitikdavau, Saulius kartodavo, jog ateičiau dar kartą pažiūrėti jo spektaklio ar sukurto vaidmens, nes tai bus jau kitas variantas. Jis nuolat ieškojo”, – pasakojo menininkė.
Pedagogei auklėtinio paskutinis režisuotas spektaklis „Mažasis princas” buvo didelis atradimas.
„Man buvo džiugu išvysti visiškai kitokį Sauliaus darbą – šviesų, džiugų ir šiltą. Girdėjau gerus atsiliepimus iš vienos mokyklos pedagogės. Mokiniai parašė puikius rašinėlius apie spektaklį. Po to, kas įvyko, labai rimtai pagalvojau apie menininkų ir kritikų santykius. Pastarieji gana dažnai nejaučia atsakomybės prieš kūrėją, kuris visada laukia atgarsio apie savo darbą. Saulius kaip tik tokio atsiliepimo nesulaukė. Esame įpratę sakyti gerus žodžius apie menininką, kai jo jau nėra”, – užsiminė D.Tamulevičiūtė.
S.Mykolaitis negalėjo nedirbti, nors ne taip lengvai sekėsi artėti pripažinimo link. Savęs ieškojo įvairiose kūrybos srityse: kūrė dainas ir pats dainavo, statė spektaklius, vaidino.
„Prisimenu režisieriaus Oskaro Koršunovo džiugesį, jog statydamas spektaklį „Roberto Zucco” atrado nuostabų aktorių. Režisierius man padėkojo už tokį talentingą mokinį. Tą kartą džiaugiausi ir aš: toks pagyrimas man buvo itin malonus”, – pasakojo pedagogė.
1996 metais režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Meilė ir mirtis Veronoje” S.Mykolaitis vaidino Merkucijų. Šis spektaklis taip pat nevaidinamas. Prisimenu jo Merkucijų: aktorius labai jautriai atskleidė išėjimo iš šio pasaulio skausmą ir kartu – stiprų norą gyventi. Norėdamas palengvinti Merkucijaus kančias režisierius uždėjo jam didelius beprotiškus saulės akinius. Aktorius herojaus lūpomis paprastai, bet svariai paskutinįkart ištarė „sudie”.