Nedalyvavimas žiemos olimpinėse žaidynėse – ne išeitis siekiant išvengti kritikos dėl nesėkmių. Tai prilygtų mirties nuosprendžiui žiemos sportui.
Tačiau ateityje reikalavimų kartelė pretendentams į žiemos olimpiečius turėtų būti aukštesnė.
Taip „Lietuvos rytui” tvirtino šalies Tautinio olimpinio komiteto prezidentas Artūras Poviliūnas, kalbėdamas apie Turino žaidynių pamokas.
* * *
– Po Lietuvos olimpiečių nesėkmių Turine pasigirdo kalbų, kad žiemos žaidynėse mūsų šalies atstovams visai neverta dalyvauti.
– Esu įsitikinęs, kad reikia. Suprantu nusivylimą dėl kai kurių rezultatų, bet negalima pasiduoti pesimizmui, emocijoms. Reikia galvoti šaltu protu.
Pažiūrėkime į medalių lentelę – kiek šalių iš dalyvavusiųjų nepelnė medalių?
Tad kas būtų, jei visos jos nutartų nedalyvauti žiemos žaidynėse?
Juk renkamės į sporto kongresus, numatome prioritetus, o vienas jų ir yra dalyvavimas olimpiadose. Ar galime lengva ranka tai nubraukti? Nedalyvavimas tik pablogintų padėtį, visai užmuštų žiemos sportą.
Jau išvykdami į Turiną nežadėjome didelių laimėjimų. Mėginome atkreipti dėmesį, jog dauguma sportininkų labai jauni, jie dar negali nuversti kalnų, reikia daug dirbti, kentėti.
Bet sutinku, kad reikia pakelti kartelę, reikalauti, kad prieš žaidynes atitinkami rezultatai būtų pasiekiami slidinėjimo ir biatlono pasaulio taurės varžybose.
– Ar pagal žaidynių rezultatus yra prielaidų daryti kokius nors radikalius sprendimus – atleisti, pakeisti, atsistatydinti?
– Radikaliausias būtų tas, kurį minėjote, – visai nedalyvauti. Bet aš nesu toks radikalas – reikia mąstyti blaiviai, analizuoti.
Pirmiausia būtina gerai pagalvoti apie reikalavimus sportininkams. Dabar buvome nusprendę vežti į Turiną visus, kurie iškovojo teisę. Tačiau juk į vasaros žaidynes vyksta ne visi, kurie tik galėtų.
Sportininkai rengėsi žaidynėms užsienyje, nematėme jų, todėl gal pritrūko kontrolės. Turėjome tikėti tuo, ką jie sakė, bet gal ne viskas buvo objektyvu, situaciją norėjosi parodyti geresnę nei yra iš tikrųjų.
Turime dvi jaunas sportininkes, kurios yra savo šakų lyderės Lietuvoje ir turi perspektyvų (biatlonininkė Diana Rasimovičiūtė bei slidininkė Irina Terentjeva. – Red.).
Bet šalia jų turi būti ne vienas ar du žmonės, o bent 3-4. Reikia ir fiziologo, ir psichologo, kad susidarytų komanda, kaip kitose šalyse. Reikia padėti joms geriau pasirengti Vankuverio žaidynėms.
Po nesėkmių visuomet ieškoma kaltų. Bet kai iškovojamos pergalės, laimi visi – sportininkai, treneriai, miestai, rajonai, klubai, federacijos.
Pagrindinės LTOK funkcijos buvo užtikrinti delegacijos dalyvavimą žaidynėse, aprengti, nuvežti.
Manau, kad tai padarėme.
– Kaip surikiuotumėte septynis mūsų šalies sportininkus pagal tai, ką jie Turine galėjo pasiekti ir ką pasiekė?
– Pirmąją vietą skirčiau biatlonininkei D.Rasimovičiūtei. Ji iškovojo 18-ąją ir 27-ąją vietas, kurių nesitikėjome. Tai tikrai aukštas rezultatas, teikiantis vilčių ateičiai.
Po to rikiuočiau čiuožėjus Margaritą Drobiazko ir Povilą Vanagą.
Į trečiąją poziciją turbūt įrašyčiau I.Terentjevą.
Tiesa, šį kartą jai nepavyko pasiekti planuotos vietos trisdešimtuke – sprinte finišavo 37-ta.
Bet nereikia kaltinti vien sportininkės ir jos nurašyti. Manau, kad klaidų padarė Slidinėjimo federacija ir treneriai – reikėjo taip nesusitelkti ties pasaulio jaunimo čempionatu, kur I.Terentjeva buvo 8-ta.
Pats kalbėjau su ja po pirmojo starto Turine, mačiau, kad buvo problemų dėl sveikatos.
Toliau rikiuočiau kalnų slidininką Vitalijų Rumiancevą. Ir už drąsą, ir už ryžtą kovoti iki galo.
Paskutinės vietos lieka biatlonininkui Karoliui Zlatkauskui ir slidininkui Aleksejui Novoselskiui.
Nors jie debiutavo olimpiadoje, bet pasigedau jaunatviškų ambicijų. Jaunimas turi veržtis į kovą, o ne likti paskutiniai ar pasitraukti iš distancijos.
– Ar neatrodo keista, kad jūsų pažadėtas nusileidimas rogutėmis nuo kalno sulaukė didesnio atgarsio visuomenėje nei Turino žaidynių rezultatai? (A.Poviliūnas prieš Turino olimpiadą pajuokavo, kad jeigu ledo šokėjai nelaimės medalių, jis rogutėmis nusileis nuo kalno. – Red.)
– Jeigu dar pora rezultatų būtų kaip D.Rasimovičiūtės, nesėkmės nebūtų tokios ryškios, lengviau užsimirštų.
Aš nemėgstu tokios reklamos. Nesu politikas, kuris panašiu būdu per viešuosius ryšius vaikytųsi savo populiarumo. Bet jeigu taip jau išėjo, kad pažadėjau, turėsiu nusileisti nuo to kalno.
Bet man liūdna, kai pramogos nusveria rimtąją dalį. Sportas nėra humoras. Norint dalyvauti olimpiadoje, tenka įdėti daug darbo, o rezultatai – pagal kiekvieno išgales.
Vis dėlto sakiau ir sakysiu: bet kokia kritika geriau negu visiškas abejingumas.