Sąmokslo teorijos šalininkai į tokį klausimą jums lengvai atsakys, kad JAV kariuomenė slepia ateivių kūnus savo bazėse Nevados dykumoje.
Tačiau paleontologas ir Vašingtono universiteto geologijos profesorius Piteris Vordas mano, kad mokslininkai įvairių tipų ateivių gyvybės formų, tiksliau, nežemiškos kilmės mikrobų, turėtų ieškoti Žemėje. P. Vordas parašė keletą populiarių knygų apie astrobiologiją, o paskutinėje iš jų – „Gyvybė, kurios mes nepažįstame” profesorius teigia, jog neatpažintos gyvybės formos, kurių genotipas tikriausiai nėra artimas mūsų DNR, gali egzistuoti Žemėje, o mokslininkai turėtų suskubti jų ieškoti.
Netikėjo išnykimu
Visuomenėje išnykimo sąvoka neegzistavo iki devyniolikto amžiaus, kol nebuvo suprantama, kad rūšys gali vystytis, kurį laiką gyventi, o vėliau išnykti. Taip buvo, nes religija vis dar turėjo didelę įtaką išoriniam pasauliui teigdama, kad viskas, ką Dievas kada nors sukūrė Žemėje, egzistuoja…kažkur. Net kai buvo atrasti milžiniškų gyvūnų kaulai, kurie buvo visiškai nepažįstami to meto žmonėms, išliko tikėjimas, kad šie padarai vaikštinėja kažkur plačiame, mažai ištirtame pasaulyje. Pagaliau 1880-aisiais, kai didžioji planetos dalis jau buvo ištirta, baronas Džordžas Kavjeras įrodė išnykimo egzistavimą. B. D. Kavjeras, dar vadinamas lyginamosios anatomijos tėvu, rado mamuto iltis ir kaukolę, kurios aiškiai skyrėsi nuo Afrikos ir Indijos dramblių griaučių. Mokslininkas paskelbė, kad jo tiriamo gyvūno liekanos priklauso jau išnykusiai rūšiai.
Šiandien, kai pasaulyje rūšių nykimas tikrai pastebimas, malonu galvoti apie mažai ištirtą ir gyvybės pripildytą planetą. Juk dar 1900-aisiais seras Arturas Konan Doilis „Prarastame pasaulyje” aprašydamas milžiniškus roplius Amazonės regione ne vienam skaitytojui iškėlė mintį „o kodėl gi ne?”. Dabartinis pasaulis visiškai priešingas. Atrodo, kad jame nebeliko paslapčių, kad nesuskaičiuojama floros ir faunos galybė vis dėlto jau suskaičiuota ir guli stalčiuose surikiuota abėcėline tvarka, tačiau šis įspūdis gali būti pernelyg skubotas. Šį iššūkį lėmė du neseni įvykiai. Pirmiausia 2002-aisiais Vašingtono universiteto okeonografė Debė Keli Atlanto vandenyne padarė stulbinantį atradimą. Vidurio Atlanto kalnagūbryje naudodami povandenines transporto priemones ir nuotolines kameras, Debė ir jos komanda rado tikrų tikriausią prarastą pasaulį, kurį pavadino „prarastu miestu”. Tai buvo „juodųjų rūkalių” atitikmenys (hidroterminės angos, randamos Ramiajame vandenyne), tačiau šie buvo susidarę iš balto kalkakmenio, o ne iš juodojo peridotito, kaip įprasta.
Povandeniniai statiniai
Atrastos struktūros tikrai įspūdingos. Kai kurios siekia 60 metrų aukštį, tarsi milžiniški balti stalaktitai, augantys iš jūros dugno. Šie kaminai praleidžia įvairios cheminės sudėties skysčius, kurių temperatūra keičiasi nuo 40 iki 90 laipsnių. Skysčiai, išeinantys iš kaminų, yra prasodrinti metano, hidrogenų ir angliavandenių, kurie, priešingai nei metanas, yra tinkami palaikyti gyvybę. Skirtingai nei „juoduosiuose rūkaliuose” Ramiajame vandenyne, mikrobai, gyvenantys aplink baltuosius kaminus ir jų viduje, yra palaikomi ne tik karščio, ateinančio iš žemės gelmių, bet ir įvairių cheminių reakcijų. „Prarastojo miesto” hidroterminis laukas nepanašus į jokią žinomą povandeninę angų sistemą ir, pasak atradėjų, remiantis planetų chemijos istorijos supratimu, šios sąlygos gali būti artimos ankstyvajai Žemei ir ankstyvajam Marsui. Sistemos temperatūra – vidutinė, skysčiai turi aukštą pH laipsnį, čia žema metalų koncentracija ir priešingai – aukšta energijos šaltinių koncentracija. „Prarastasis miestas”, kuris gali būti mūsų didžiausia viltis, norint pamatyti ankstyvosios gyvybės Žemėje vystymąsi, nebuvo žinomas iki 2002-ųjų ir buvo aplankytas tik vieną kartą. Taigi gausybė naujų gyvybių laukia atrandamos.
Aptiko naujas bakterijas
Tačiau nauji mikrobiologijos atradimai laukia ne tik vandenyno dugne. Netrukus po „prarastojo miesto” atradimo Kreigas Venteris atkreipė dėmesį į jūras. Mokslininkas paėmė vandens pavyzdžius iš Sargaso jūros ir Atlanto vandenyno bei ištyrė juos pažangiomis genų tyrimo technologijomis. Keliuose nedideliuose vandens pavyzdžiuose jis aptiko 148 iki tol nepažintų bakterijų pavyzdžius.
Tai sukėlė šoką kitiems mikrobiologams, kurie manė, kad pakankamai žino, kas vyksta vandenų pasaulyje. Dar daugiau, K.Venteris identifikavo daugiau kaip 1 milijoną 200 tūkstančių naujų genų. Naujai atrasti mikroorganizmai buvo prijungti prie jau žinomų Žemės gyventojų skaičiaus. Iš visų gyvų organizmų, gyvenančių Žemėje, yra žinoma apie 750 tūkstančių vabzdžių rūšių, 250 tūkstančių augalų, 123 tūkstančiai artropodų (neskaitant vabzdžių), 50 tūkstančių moliuskų, 41 tūkstantį stuburinių. Visi likę organizmai yra bestuburiai, bakterijos, protistai, grybai ir virusai, kurių skaičius siekia 1,6 milijono identifikuotų ir pavadintų rūšių. Didžioji minėtųjų dauguma nepalieka jokių „įrašų” fosilijose. Galutinis organizmų skaičius nėra žinomas, nes nėra sukurta visuotinės duomenų bazės, todėl kai kurie organizmai yra užfiksuojami po kelis kartus. Taksonomistas Naidželas Storkas teigia, kad tokių atvejų skaičius gali siekti net 20 procentų.
Ar tai reiškia, kad tikrasis organizmų skaičius yra mažesnis, negu šiandien yra suskaičiuota? Greičiausiai ne. Dauguma biologų mano, kad tikrasis skaičius yra daug kartų didesnis. Patys drąsiausi apskaičiavimai teigia, kad iš tiesų Žemėje gali gyventi nuo 30 iki 50 milijonų organizmų rūšių. Tai reiškia, kad žmonėms pavyko aptikti tik ape 3 procentus visų Žemės gyventojų. Galime teigti, kad mūsų žinios apima tik dalelę visų Žemės gyvybės formų.
Mikrobai – mažai pažįstami
Atradimas demonstruoja, kad apie gyvybės paplitimą mūsų planetoje dar reikia sužinoti labai daug. Tai labai aktualu archajinių mikroorganizmų rūšiai. Šie mikrobai gali vystyti metabolinius procesus daugeliu įvairių būdų, kurie yra atrandami tik šiandien. Anksčiau buvo manoma, kad minėtieji mikrobai iš anglies gamina sau maistą, tik panaudodami anglies dioksido dujas (CO2). Dabar aišku, kad tai yra tik maža dalelė to, ką šie mikroorganizmai iš tiesų sugeba. Ši mūsų žinių spraga verčia kitaip pažvelgti į gyvybės formas, galinčias egzistuoti Saulės sistemoje, tokiose vietose, apie kurias mes net negalėjome įtarti.
Jeigu mus supa tokia daugybė iki šiol nežinomų mikroorganizmų, kas dar yra nuo mūsų paslėpta? Gal yra kažkas dar įspūdingesnio, laukiančio kada iškels į dienos šviesą? Galbūt nežemiška gyvybė? Tokia galimybė jau neatrodo labai neįtikėtina. Galų gale visai tikėtina, kad nežemiškos gyvybės formos egzistuoja mums pažįstamoje DNR biosferoje. Nors ir tvirtinama, kad Žemėje egzistuoja tik vienos prigimties gyvybės formos, to mes užtikrintai nežinome. Jei iš tiesų yra kažkokia kita gyvybės forma, greičiausiai tai yra RNR organizmai. Piteris Vordas šiuos organizmus įvardija kaip ląstelinius. Šiandien daugelis mano, kad RNR organizmai buvo pamatinis akmuo šiandieniniams DNR organizmams, tačiau išnyko. Tačiau tokios gyvos fosilijos, kaip riešapelekės žuvys koelantai ar ankstyvas moliuskas monoplakoforanas Neopilina rodo, kad išnykusiomis laikytos gyvybės formos tiesiog nėra atrastos. Galbūt taip pat yra ir su RNR gyvybės formomis. Mes žinome, kad virusai yra RNR gyvybė, kodėl negali būti, kad jų būna ir ląstelinio pavidalo.
Nežemiškos gyvybės neatpažintume
Visai tikėtina, kad, net suradę RNR organizmą, mes jo neatpažintume. Galbūt jų jau atrasta milijonai, tačiau jie klasifikuojami kaip DNR organizmai. Kodėl? Paprasčiausiai nauji mikroorganizmai yra lyginami pagal DNR ar ribosominį RNR. Tyrimas yra nukreipiamas į ribosomas. Tačiau RNR gyvybės formos paprasčiausiai neturėtų ribosomų. Tokiu atveju naujos gyvybės formos išlieka nematomos atliekamiems testams.
Tikimybė, kad RNR organizmai gyvena šalia mūsų, suintrigavo daugelį biologų. Mikrobiologas ir Nobelio premijos laureatas Jošua Lederbergas mano, kad mums derėtų ieškoti proteininių gyvybės formų. Mokslininkas siūlo patikrinti žinomus mikrobus radioaktyviu fosfatu. Žemiški mikroorganizmai sugertų nuodingą fosfatą į savo nukleorūgštis ir žūtų, o galima proteininė gyvybės forma išgyventų. Kitas metodas būtų auginti mikrobus terpėje, kurioje išvis nebūtų fosfatų. Žemiškos gyvybės formos išgyventų, kitos turėtų išnykti. J.Lederbergas paskatino savo kolegas rinkti lėšas tokiam tyrimui, kuris būtų ne tik nepaprastai sunkus, bet ir brangus.
Jošuos Lederbergo siūlomas tyrimas taip ir nebuvo įvykdytas. Labai gaila, kad SETI organizacija skiria didžiulius pinigus gyvybės paieškoms tolimose žvaigždėse, neištirtos paslaptys glūdi čia pat – mums po kojomis.