„Tik po tėvo mirties supratau, kiek daug neištaisomų klaidų padarėme. O juk galėjome bendrauti kitaip – ne kaip priešai, o kaip tėvas ir sūnus.
Vis svarstau, kad jis dar ir dabar gyventų, jei dvejus metus mūsų nebūtų skyrę kvaili principai”, – savo širdgėlą liejo Vilniaus krepšinio klubo „Lietuvos rytas” žaidėjas Simas Jasaitis.
Po Eurolygos rungtynių Lenkijoje į Vilnių grįžusį 23 metų krepšininką netrukus užgriuvo tragiška žinia – jo penkiasdešimtmečiam tėvui Pranui Jasaičiui sustojo širdis.
Kai S.Jasaitis suvokė, kad jis daugiau niekada nebepasikalbės su tėvu, jauną vyrą prislėgė kaltės jausmas. Krepšininko mintys nuklydo į praeitį – pro akis prabėgo nerūpestinga vaikystė, paauglystė, vedybos su žmona Vaida.
Per vestuvių puotą Simas paskutinį kartą matė savo tėvą.
Jaunavedžiai susilaukė sūnaus Deimano. P.Jasaitis nepamatė anūko – per pusantrų metų Simas ir jo tėvas nesugebėjo susitaikyti.
Dvejus metus trukusio tėvo ir sūnaus principų karo nelaimėjo nė vienas – jį nutraukė mirtis.
Teko greitai grįžti į areną
Po P.Jasaičio mirties jo sūnus nepasirodė treniruotėse.
Vėliau lengvasis puolėjas vėl įsitraukė į įtemptą treniruočių ir varžybų grafiką.
Šio pirmadienio vakarą „Lietuvos ryto” komandos treniruotė Vilniaus „Siemens” arenoje užtruko kaip niekada ilgai – daugiau negu tris valandas.
202 centimetrų ūgio S.Jasaitis vieną po kito į krepšinio lanką metė taiklius tritaškius. Kartkartėmis šią Simo sėkmę rankos paspaudimu įvertindavo komandos kapitonas Robertas Javtokas.
„Kuo jums galiu padėti?” – manęs angliškai pasiteiravo Vilniaus klubo treneris Nevenas Spahija.
Šiam strategui nepatinka, kai krepšinio treniruotėse komandos žaidėjų dėmesį blaško pašaliniai. Išgirdęs, kad laukiu susitikimo su S.Jasaičiu, N.Spahija iš karto perspėjo: „Tik po treniruotės”.
„Lietuvos rytas”, – nuaidi į būrį susirinkusių žaidėjų skardus šūkis. Treniruotė baigėsi. Visas šlapias po įtemptos kovos S.Jasaitis apie savo tėvą panoro papasakoti čia pat, krepšinio arenoje.
Baiminosi dėl sūnaus sveikatos
„Tėvas baiminosi dėl mano sveikatos. Sutrikęs širdies ritmas – tokia buvo jo ligos diagnozė.
Mano tėvas manė, kad galėjau iš jo paveldėti šį širdies sutrikimą”, – kalbėjo S.Jasaitis.
Sportininko tėvas anksčiau taip pat aktyviai žaidė krepšinį, kasdien nubėgdavo ilgas distancijas.
Tačiau vieną dieną, prieš dešimt metų, P.Jasaičiui gydytojai paliepė nutraukti organizmą apkraunančias treniruotes.
Sportininko tėvui sutriko širdies ritmas. P.Jasaičiui buvo įdėtas širdies stimuliatorius. Prieš pusantrų metų vyrui šis širdies prietaisas buvo pakeistas nauju.
Tėvo baimė, kad širdies liga gali ateityje kankinti ir sūnų, Simo nepaveikė. Krepšininkas nuolat tikrinasi sveikatą, bet dar nė karto iš medikų nesulaukė jokių pavojaus signalų.
„Bijau, kad po tėvo mirties medikai man gali skirti daugiau dėmesio nei kitiems krepšininkams. Gyvenime nepatyriau didelių traumų, nesirgau rimtomis ligomis. Svarbu, kad dabar aplinkiniai neišsigąstų ligos, kuri pakirto mano tėvą”, – savo baimes atskleidė S.Jasaitis.
Bendravo tiktai telefonu
S.Jasaitis puikiai pamena dieną, kai tėvas jį atvedė į pirmąją krepšinio treniruotę.
Baigusiam Šarūno Marčiulionio krepšinio mokyklą ir patirties įgijusiam Vilniaus „Sakalų” komandoje S.Jasaičiui duris pravėrė du Lietuvos krepšinio klubai – Kauno „Žalgiris” ir Vilniaus „Lietuvos rytas”. Tėvo paskatintas Simas pasirinko pastarąją komandą.
Žaidėjo tėvas savo sūnui juokais sakydavo: „Simai, aš galėčiau būti tavo agentas, o pinigus mes pasidalytume”. Šiuos tėvo žodžius S.Jasaitis nuleisdavo negirdomis.
„Mano sesuo Aistė nuolat bendravo su tėvu. Aš su juo paskutinį kartą mačiausi prieš dvejus metus – per savo vestuves. Po vedybų maniau, kad daugiau dėmesio reikia skirti savo šeimai – žmonai Vaidai ir sūnui Deimanui.
Prieš dvejus metus susipykau su tėvu. Abu laikėmės savo principų. Kvaili principai mus ir išskyrė”, – liūdnu balsu, į šoną nudelbęs akis dėstė krepšininkas.
Jaunas vyras patikino, kad jam šis šaltasis karas neatrodė labai baisus – jiedu su tėvu kartais pasikalbėdavo telefonu. Vis dėlto draugiškas ryšys buvo nutrūkęs.
Pykosi tartum vaikai
„Aistė bendravo su tėvu, o aš – su motina. Ji dažnai viešėdavo mano namuose, ateidavo prižiūrėti sūnaus Deimano. Motina su džiaugsmu mums padeda auginti mažylį”, – pasakojo Simas.
Modeliu dirbanti S.Jasaičio sesuo Aistė daugiausia laiko praleisdavo užsienyje. Sugrįžusi į Lietuvą mergina skambindavo tėvui ir lėkdavo su juo pasimatyti. Apie šiuos susitikimus A.Jasaitytė pasakodavo ir savo broliui bei nepamiršdavo nuo tėvo jam perduoti linkėjimų.
S.Jasaičio žmona Vaida buvo savo vyro pusėje. Jauna moteris nebandė taikyti dviejų suaugusiųjų, kurie pykosi tarsi vaikai.
„Tėvas gimęs po Mergelės ženklu, o aš – Avinas. Kuris iš mudviejų buvome labiau užsispyręs? Manau, kad abu. Su tėvu kalbėdamas telefonu jo vis paprašydavau: „Ateik į svečius, savo anūką pamatysi”.
Tačiau jis vis delsdavo. Negalėjau suprasti, ko jis iš tikrųjų norėjo – jaučiau, kad jis širdyje laikė kažkokį pyktį. Nieko negalėjau jam padaryti – tarp mūsų buvo trintis”, – atvirai pasakojo S.Jasaitis.
Tikrino kraupią žinią
Krepšininkas puikiai pamena ir paskutinį savo ir tėvo pokalbį telefonu šį sausį.
P.Jasaitis sūnaus teiravosi, kaip jam sekasi, ir norėjo su juo susitikti. Abu tarėsi, kada Simas bus laisvesnis, kada baigsis įtemptas varžybų maratonas.
Po vasario 9-ąją vykusių varžybų Lenkijoje S.Jasaitis į Vilnių grįžo maždaug trečią valandą nakties. Vasario 10-osios rytą jam paskambino tėvo brolis ir pranešė tragišką žinią.
Iš pradžių ne tik Simas, bet ir jo artimieji negalėjo patikėti apie energingo, 50-mečio vyro mirtį.
Daug girdėję apie sukčius, kurie iš žmonių bando pasipelnyti telefonu pranešdami blogas žinias, krepšininko giminės kraupią informaciją patikrino paskambinę pagalbos telefonu 112.
Artimieji darsyk išgirdo oficialų patvirtinimą apie P.Jasaičio mirtį.
„Paskutinėmis savo gyvenimo minutėmis mano tėvas turbūt pasijuto labai blogai ir išsikvietė greitąją medicinos pagalbą. Bet į jo namus atvykę medikai tėvą rado jau mirusį”, – atsiduso Simas.
P.Jasaitis buvo seniai išsiskyręs su savo žmona Regina. Pastaruosius dvylika metų vyras gyveno su savo širdies drauge Irena.
Susikaupė labai daug ašarų
Tėvo laidotuvių dieną S.Jasaitis vieną po kitos gėrė raminamųjų tabletes. Medikamentais pasirūpino krepšininko draugai.
„Vaistai tikrai padėjo. Stovėdamas prie tėvo karsto šarvojimo salėje norėjau verkti, bet negalėjau. Viduje susikaupė labai daug ašarų, tik jos neprasiveržė”, – kalbėjo S.Jasaitis.
Laidotuvių dieną Simas užsivilko juodą kostiumą ir juodus marškinius. Ši spalva dar labiau pabrėžė jauno vyro veido blyškumą.
„Ta diena man buvo neįtikėtina, kraupi. Kai išeidavau iš šarvojimo salės pakvėpuoti grynu oru, atrodydavo, kad baigėsi košmaras – mano gyvenime nieko baisaus neįvyko ir niekas nevyksta.
Stovėdamas prie tėvo karsto labai blogai jaučiausi. Atrodė, kad aš kažko nesuprantu – tėvas kažkur išvažiavo, bet nemirė”, – ši mintis iki šiol kankina S.Jasaitį.
Aukštaūgis žaidėjas vaikystėje yra laidojęs savo prosenelę. Šis kartas jam buvo skaudesnis – suaugęs vyras stipriau suvokė netektį.
Persekioja baimės šešėliai
Krepšininkui kelios dienos iki ir po tėvo laidotuvių buvo itin sunkios.
„Prie tėvo kapo galvojau apie savo vaikystę. Ji prabėgo labai smagiai, nors netrūko ašarų ir diržo. Pamaniau, kad tėvas labiau mylėjo seserį Aistę, o aš – motinos vaikas. Nors pagal išvaizdą visi sakė, kad aš esu tikra tėvo kopija”, – liūdnai nusišypsojęs dėstė S.Jasaitis.
Sportininkas įsitikinęs, kad tėvo netektį jis suvoks tik po kurio laiko.
Po laidotuvių S.Jasaitis rūpinosi tėvo nebaigtais darbo reikalais, tvarkė jo butą.
„Dėliodamas tėvo drabužius dar kartą išgyvenau šoką, buvo labai baisu. Dabar dažnai išgirstu kažką vaikštant, bėgiojant laiptais – tada tampa labai nejauku, per nugarą nubėga šaltukas”, – savo baimes atskleidė pašnekovas.
Pasižadėjo nekartoti klaidos
Dabar S.Jasaičio viduje – jausmų sumaištis. Jis graužiasi, jog per mažai bendravo su tėvu.
Krepšininkas norėtų atsukti laiką atgal, ateiti pas savo tėvą ir nutraukti dvejus metus trukusį karą.
Krepšininkas puikiai suvokia, kad laiko neįmanoma atsukti atgal, todėl pažadėjo sau ateityje nebekartoti tokios klaidos.
„Ateityje tokių klaidų, kokias aš padariau nebendraudamas su tėvu, nekartosiu su savo sūnumi. Savo širdyje daugiau nebekurstysiu kvailų principų. Net ir tėvas man prikišdavo: „Pažiūrėsiu, kaip tu su savo sūnumi bendrausi”, – savo užsispyrimą kaltino S.Jasaitis.
Kovingos dvasios krepšininkas neketina slėptis ir užsidaryti vienas su savo mintimis – jo laukia svarbios Eurolygos varžybos.
„Kartais jaučiu, kad treniruotėse užsimirštu. Tai labai gerai, nes prieš svarbias krepšinio varžybas negaliu atsipalaiduoti ir gedėti.
Suvokiu, kokios permainos įvyko ir kokią pamoką išmokau: draugystėje nėra vietos principams”, – ryžtingai pokalbį apie jį prislėgusią širdgėlą baigė S.Jasaitis.
uzuojauta