„Išjunkite šviesą”, – taip pasisveikina tapytojas Lino Lago, sutinkantis mums vakaro prieblandoje skendinčioje buto virtuvėje Klaipėdos senamiestyje. Penktus metus čia yra ispano dailininko, vedusio lietuvaitę menininkę Jurgą Karčiauskaitę, dirbtuvė.
Žvilgsnį prikausto prie sienos išdėlioti aliejinės tapybos kūriniai. Šiandien 18 val. jie bus pristatyti galerijoje „Pėda” (Turgaus g. 10 / Vežėjų g.). Lino Lago kūrybos paroda vadinasi „Apsimetinėjimai”.
Ką reiškia „Apsimetinėjimai”?
Mes visi kuo nors apsimetinėjame (Lino kalba lietuviškai, su neįprastu akcentu). Pavyzdžiu, susipažįsti su nauju žmogumi. Jis tau duoda vizitinę kortelę, kurioje parašyta „direktorius”.
Visi mes – pirmiausia direktoriai, dailininkai, žurnalistai, o tik paskui žmonės. Taip melas aplenkia tiesą. Taip pat ir mano paveiksle yra ir melo, ir tiesos.
Jūsų paveiksluose yra du dėmenys – realistinis vaizdas ir abstrakcija – vienos spalvos geometrinė figūra ar tiesiog patepliojimas. Kurioje paveikslo dalyje ieškoti tiesos?
Kiekvienas mato ir supranta skirtingai. Man svarbu, kad žiūrovas apie tai susimąstytų žiūrėdamas į mano paveikslą.
– Lino nemėgsta, kai dailininkas savo kūryba neturi ką pasakyti, kai vaizduoja visišką abstrakciją, arba realistiškai kopijuoja realybę, – į pokalbį įsiterpia Jurga. – Jis tapo realistine maniera, nes šiais laikais ne kiekvienas dailininkas tai sugeba, ne kiekvienas išmano savo amatą. Tačiau precizišką realizmą jis būtinai „sugadina” bet kokia abstrakcija. Taip jis žaidžia su žmonių emocijoms, nes žmonės dažniausiai gaili „sugadinto” paveikslo.
„Sugadintas” plotas vis plečiasi jūsų drobėse. Kodėl?
Galbūt vieną dieną jis užims visą drobės plotą ir man taps viskas aišku.
Pradėdamas paveikslą žinote, koks bus rezultatas?
Kartais pirmiausia būna idėja. Tada žinau, koks bus realistinis vaizdas, kokia dėmė. O kartais tiesiog noriu nutapyti kokį nors vaizdą, pavyzdžiui, miesto panoramą. Ją nutapęs galiu tėkšti paveikslą ant žemės, kad išsitaškytų dažai. Tada nežinau, koks bus rezultatas.
Jūsų kūryboje yra klasikinės tapybos siužetų fragmentų, urbanistinio peizažo, natiurmorto. Kokius motyvus pats mėgstate labiausiai?
Norėčiau kada nors padaryti parodą vien tik tokių paveikslų, kuriuose interpretuoju klasikinės tapybos siužetus. Bet taip pat man patinka fotografuoti miestus, kuriuose būnu, o vėliau tuos vaizdus perkelti į drobę. Man labai patinka tapyti portretus. Iš tiesų man viską patinka tapyti. Tai mano žaidimas.
Kas įtakoja, įkvepia kūrybai?
Pasaulis ir gyvenimas. (Lino pradeda dėstyti savo mintis angliškai. Jurga verčia.)
Daugelį amžių paveikslai buvo kabinami tamsiausiose kertėse, ne šviesoje. Todėl Karavadžo, Velaskeso, Gojos paveikslai labai kontrastingi, dramatiški. Jie atlikti visiškai kitokia tapybos technika. Tapyba būdavo ilgas procesas, nes ji būdavo išmąstyta, dailininkai turėdavo daug ką pasakyti. Mažos realybės dalelės nutapymas visada gali būti pavadintas tik iliustracija. O tapyba turi atspindėti pasaulį, gyvenimą, autoriaus filosofiją. Aš šiais principais vadovaujuosi. Bet juk niekas neskaitys tos filosofijos, – šypteli dailininkas.
Kodėl taip manote?
Gaila, bet tiesa yra tokia, kad jei nori turėti gerą paveikslą, pirmiausia turi įsigyti gražų namą, kuriame jį galėtum pakabinti.
Norite pasakyti, kad mes dar neužaugome iki meno?
Aš kalbu apie tradicijas. Pavyzdžiui, Kinijoje yra tradicija slėpti meną. Piešiniai ant popieriaus ten yra susukami į ritinėlį ir paslepiami dėžutėje. Galimybę įsigyti meną ir juo džiaugtis ten gali tik turtingas žmogus.
Klaipėdai nereikia meno. Dar nereikia. Čia nemoka pristatyti savo menininkų. Apskritai lietuviai labai uždari ir stebuklų meno srityje daug neturi.
O kas yra stebuklai?
Juos visi žino. Man patinka Luciano Froido, psichoanalitiko Froido anūko, gyvenančio Londone tapyba, ispanų tapytojo Antonio Lopez kūryba, labai patinka Pikaso darbai. Lietuvoje man įdomus Š. Saukos, Veiverytės, dar vieno kito dailininko menas.
Lietuvoje sutikau gal 3-4 tikrus dailininkus, tačiau beveik pusė visų sutiktųjų tvirtino, kad jie genijai. Nuo tokių aš bėgu. Jei žmogus genijus – jis gyvena prieš 200 metų. „Genijaus” terminas atsirado ir buvo aktualus tik romantizmo epochoje.
Lietuvoje menininkai galvoja, kad jie labai išskirtiniai. Man atrodo, kad kiekvienas žmogus išskirtinis, nesvarbu ar jis dailininkas, ar dirba fabrike, parduotuvėje. Dailininkas yra tik žmogus. Jis turi gyventi. Gyvenimas nėra vien darbas, turi juk ir miegoti, ir valgyti, į tualetą nueiti, ir pakalbėti su žmonėmis.
Menininkas toks pats savo darbo profesionalas kaip kompiuterių specialistas. Dabar ne genijų laikai, dabar gali būti tik geras, arba blogas menininkas.
Koks menininkas yra geras ar blogas?
Šiandieniniame pasaulyje nėra juodos ir baltos spalvos, nėra vienos tiesos. Kultūros yra persimaišiusios. Tačiau jei pasaulis sako, kad esi geras menininkas, reiškia – tu geras.
Kiek jums svarbus pripažinimas?
Nežinau. Keistas klausimas. Būdamas tokio amžiaus aš negaliu norėti būti geras menininkas. Mano mentalitetas ispaniškas, o Ispanijoje gerų menininkų jaunesnių nei 50 metų nėra. Meno kokybę ir vertę įrodo laikas.
Aš ką tik perkopiau 30-metį, savo kūrybinį kelią pradėjau 1998 m. Ispanijoje aš – jaunas menininkas. Taip, aš ieškau, kur pakabinti ir parodyti savo paveikslus. Po parodos „Pėdoje” , mano paroda bus Kopenhagoje. Šiemet bus mano personalinė paroda bus Nacionaliniame Ispanijos meno muziejuje. Tai – didelis pasiekimas. Nes jei tampi žinomu dailininku Ispanijoje – tampi žinomu ir visame pasaulyje, ir perkamu. Tavo paveikslai kainuoja tūkstančius. Mane stebina dar viena lietuvių nuostata, kad geras menininkas turi būti vargšas.
Kiek pats mokėtumėte už meno kūrinį?
Jei būčiau turtingas, mokėčiau milijonus dolerių už Pikasą.