Antradienio vakarą Kaune, ant Napoleono kalno, pūtė žvarbūs vėjai. Tačiau nepaisydami atšiauraus oro prie laužo-aukuro susirinko apie 30 žmonių: senąsias pagonių tradicijas puoselėjantys bei baltams prijaučiantys žmonės.
Undinės patekėjimą sutiko ir pusmečio Indraja
„Sutinkame Naujuosius, gamtinius, metus pagal senąsias lietuvių tradicijas, – teigė Romuvos žyniu save vadinantis baltų kultūros puoselėtojas bei tyrinėtojas Kęstutis Juškys. – Žiloje senovėje žmonės neturėjo kalendoriaus, tad gyvendavo ir naujuosius sutikdavo kartu su gamta”.
Antradienio vakarą, pagal mūsų protėvius, patekėjo Undinės, šiais laikais mums labiau žinomas Žuvų žvaigždynas, ir prasidėjo gamtiniai Naujieji metai. Šią dieną paminėjo baltų kultūros puoselėtojai įvairiose Lietuvos vietose. Jų, pasak Kęstučio, yra apie porą šimtų.
„Sakote pavasariu net nekvepia? – šyptelėjo K.Juškys. – Viskas pamažu prasideda. Iš pradžių vandens stichijoje, po to Undinė pereis į oro stichiją, ir prasidės atbudos pradžia, o beveik už mėnesio sulauksime lygiadienio”.
Gamtinio pavasario ant Napoleono kalno laukė ir keli vaikai. Baltų kultūros gerbėja Ingrida atėjo ir su pusmečio dukrele Indraja – pasak senovės lietuvių, toks buvo deivės Saulės pirmosios dukters vardas.
„Ne, jai nešalta, – rankose supdama Indrają šypsojosi mama. Tik nori miego. – O su dukra keliaujame kartu visada. Pirmą kartą, kai jai buvo daugiau nei 4 mėnesiai”.
Siūlė burtis į vieną jėgą
Krūva malkų, medinės rogės, ant jų – juoda sveikuoliška duona bei medinis kaušas alui. Visa tai parengta aukoms Kūrėjui. Kaip ir keli šimtai gramų smulkinto gintaro miltų. Sutinkant Naujuosius metus buvo atliekamas ir tradicinis virsmo ritualas – vertimasis kūliais.
„Mūsų protėviams gyvybė buvo šventas reikalas, ir nei gyvuliai, nei juolab žmonės, niekada nebuvo aukojami, – tikino Romuvos žynys. Išgirdęs, klausimą, ar seniai mini gamtinius baltų Naujuosius metus, nusijuokė. – Oi, seniai, dar prieš mano gimimą. Tai žino mūsų protėviai. Pagal senąjį baltų kalendorių netrukus sutiksime 3018-uosius metus. Tačiau į Lietuvą įžengus krikščionybei viskas pasikeitė”.
Anot baltų, ciklą sudarydavo ne 12, bet 32 metai. Senų senovėje žmonės gamtoje išgyvendavo po keturis ciklus – maždaug po 128 metus. Šiuos, Žalmargės karvės, metus pakeis Giliažinio, baltojo išminčiaus vilko metai.
„Atgaiva, žvalumas, gyvybingumas, akimirkos mąstymas, – įsiliepsnojus laužui kalbėjo K.Juškys. – Šiais metais išryškėjo kova tarp gėrio ir blogio. Joje dalyvavo ir gamtos jėgos. Kitais, Giliažinio vilko, metais išryškės susitelkimas, kova dėl savo tikslo, šeimos, artimųjų saugojimas. Linkiu, kad baltojo vilko savybės padėtų jėgas sutelkti į visumą ir pasiekti užsibrėžtą tikslą. Burkimės į vieną jėgą, nepalikime tėvynės, o gėrį kurkime ir tikslo siekime Lietuvoje…”
Kaire ranka, nuo širdies
Vėjo plaikstomą laužą apjuosė ratas vyrų, po to – moterų. Kažkam pajuokavus, kodėl šaltu oru vyrai arčiau šilumos, Kęstutis Juškys šyptelėjo ir atsakė: „Nuo seno vyras yra moteryje. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme”.
Vyrai žengė kaire, nuo širdies, koja pagal laikrodžio rodyklę, moterys kaire koja – priešinga kryptimi. Taip senovės baltai užmegzdavo kontaktą su Kūrėju.
Vėliau – romuviečių dovana – šviežias pyragas. Vėliau – aukos: į laužą, būtinai iš medinio kaušo, šliūkštelėjo alaus, kelis gabalėlius juodos duonos, gintaro miltų.
„Kaire ranka, kaire, – girdėjosi baltės aiškinimas žmonėms, kurie panoro saujelę gintaro įmesti į laužą. – Ir sugalvokite tik gerą norą!”
„Danute… Kęstuti… Algirdai… – kiekvienas žmogus ėmė kaušą alaus ir pasisukęs į kairę pusę linkėjo greta stovinčiajam paties geriausio. – … su Naujaisiais metais!”