Nesikuklinama iš mokesčių mokėtojų už atsiskaitymo lapelį imti jau net po keturis litus
Žiemos šaltukas ne be reikalo išgąsdino centralinio šildymo spąstuose atsidūrusius butų savininkus: už sausio mėnesį sąskaitos išaugo beveik trečdaliu. Žmonės jau baigia nuryti šį nemalonų siurprizą, nes su gamta nepasiginčysi. Tačiau, kaip sakoma, nelaimė viena nevaikšto. Bankų klientai, atvykę sumokėti už komunalinius patarnavimus, dabar vėl stebinami kai kur net keliskart pabrangusiais mokesčių surinkimo įkainiais.
Klientų atsikratymo būdas
Šiomis dienomis komerciniuose bankuose – tikra apgultis: skubama susimokėti mokesčius, laukiama pensijų. O kur dar kiti reikalai. Žmonės grumdosi eilėse ir vienas kito klausinėja: „Gal žinai, kur pigiau ima?” Neturtingiems žmonėms toks klausimas labai aktualus, nes mokesčių surinkimo įkainiai skiriasi nuo vieno iki keturių litų. Už kiekvieną kasininkės išduotą atsiskaitymo lapelį.
Padarėme mažą apklausą ir sužinojome, kaip nevienodai bankai gerbia savo klientus. Sausio mėnesį Kaune tik vienas „Medicinos banko” filialas neėmė mokesčių už mokesčių surinkimą, todėl jo filiale Vytauto prospekte bematant susidarė milžiniškos spūstys. Dar metų pradžioje šio filialo direktorė Dalia Užkalnienė „Kauno dienai” tvirtino, kad ir jie neliks baltomis varnomis, todėl nuo vasario mėnesio taip pat bus imamas mokestis už mokesčius. Šiuo metu „Medicinos banke” kiekvienas mokesčių lapelis kainuoja po litą, tačiau suklusti privertė filialo direktorės žodžiai „kol kas”. Pasirodo, kad nuo kovo mėnesio surinkimo mokestis padidės. Kiek? „Tiek, kiek pasakys iš centro”, – paaiškino bankininkė.
Kol kas po litą už mokesčių lapelį ima „Snoras” ir „Ūkio bankas”, dvigubai daugiau pageidauja (ir gauna) „Sampo” ir „Hansabankas”. Savotišku rekordininku šioje srityje tapo NORD/LB Lietuva, kuriame mokesčių lapelis įvertintas net keturiais litais. Šio banko Ryšių su visuomene skyriaus darbuotoja Rūta Blažytė paaiškino, kad aptarnavimo brangumas priklauso nuo … kliento lojalumo. Kuo tai pasireiškia? Na, jeigu klientas turi banke sąskaitą, jeigu mokesčiai pervedami iš šios sąskaitos, pagal šio banko mokėjimų kortelę, tai lapelio kaina – 1,5 lito. Anot šios atstovės, galima akimirksniu atsidaryti sąskaitą, tada jau mokėsi po pusantro lito. Žinoma, internetu, kaip ir kitur, mokesčiai priimami nemokamai. Neturi interneto? Tada šią procedūrą nemokamai gali atlikti infoterminale, kuris yra banko salėse.
Visi kiti „nelojalūs” NORD/LB Lietuva klientai už kiekvieną lapelį moka po keturis litus. Kartais prieinama iki absurdo. Redakciją užplūdę nelaimingi pensininkai, o ir kiti prie skurdo ribos gyvenantys suįžūlėjusių bankų klientai, pasakoja, kad paslaugos mokestis kartais būna kur kas menkesnis už jo sumokėjimo kainą. Štai Veronika Fromičienė iš M.Daukšos gatvės tvirtino, kad buvo ilgokai išvykusi, bute beveik nenaudojo vandens, todėl mokesčio susidarė vos keliasdešimt centų, bet už sumokėjimą banke pareikalavo keturių litų.
Bankininkai, nenorėję skelbti savo pavardžių, išsitarė, kad, taip nežmoniškai keliant paslaugų kainas, siekiama ne tiek pralobti, kiek atsikratyti smulkių klientų antplūdžio. Jų nepalyginsi su verslo klientais, kurie iš karto gali bankui duoti gal net šimtus tūkstančių litų pelno. Smulkiųjų apgultas bankas solidiems, milijoninius sandorius sudarantiems žmonėms gali pasirodyti nesolidus, gal kas ir numes: „Kapeikautojai”.
Didžiausia problema – Kaune
„Lietuvos paštas” vis dar nepasirašo mokesčių priėmimo sutarčių su vandens tiekėjais, šiukšlių surinkėjais, butų ūkio tvarkytojais, todėl vargšai šių mokesčių mokėtojai šiemet priversti blaškytis nuo pašto iki banko, rinktis, kur pigiau. Visai striuka kaimo gyvenviečių klientams, nes galingi bankai tose vietose nepelningų filialų jau senokai atsikratė. Paštas buvo vienintelė viltis, kuri, kaip matome, užgeso.
Kauniečiai gali tik pavydėti Vilniaus, Klaipėdos, Jonavos ir kitų miestų gyventojams, kuriems su pinigais saujoje nereikia blaškytis, nes mokesčius gali sumokėti senoviškai – pagal vieningą atsiskaitymų knygelę. O Kaune, deja, reikia mokėti už kiekvieno mokesčio atskirą lapuką.
Dėl tokių nepatogumų savo klientams bankininkai turi parengę standartinius atsakymus. Reikia išgyventi, reikia mokėti už pastatų nuomą, žinoma, jeigu jie nėra banko nuosavybė, reikia atsilyginti kasininkėms, kainuoja šviesa, šildymas, susidaro kitų išlaidų.
Klausantis tokių kalbų darosi pikta ir graudu. Pikta todėl, kad užsienio kapitalo komerciniai bankai teturi vienintelį tikslą – kuo daugiau sukaupti pinigų, todėl dėl jų surinkimo būdų nesismulkinama. Todėl finansinių metų pabaigoje skaitome apie šimtais milijonų litų sukauptą pelną, kuris, kaip įprasta, iškeliauja į užsienį. Graudu, žinoma, dėl skriaudžiamų jau ir taip nuskriaustų pensininkų, invalidų ir minimalias algas gaunančių žmogelių, kurie dėl keleto sutaupytų litų pasiryžę išmaišyti visą miestą.
Kyla logiškas klausimas: o kiekgi kainuoja komunalinių ir kitų smulkių mokesčių surinkimas? Apie tai mūsų kalbinti bankininkai sutartinai tyli. Tik praėjusiais metais vienas išdrįso pasakyti, kad mokesčių lapelio išspausdinimas, įskaičiuojant kasininkės paslaugas ir kitas išlaidas, bankui atsieina apie 15-30 centų.
Nėra teisinio pagrindo
Šalyje yra nemažai piliečių teises ginančių institucijų. Šiuo klausimu pamėginome domėtis Nacionalinės vartotojų teisių apsaugos taryboje, kurios tarnautojos viena po kitos atsisakė komentuoti situaciją. Pagaliau pavyko pakalbinti ryšių su visuomene atstovą Joną Ūsą. „Ar tokios komercinių bankų klientų aptarnavimo tvarkos negalima traktuoti, kaip vartotojų teisių pažeidimą?” – paklausėme šio atstovo. Atsakymas buvo miglotas, bet esmė tokia: ką nors įsakinėti komerciniams bankams nėra teisinio pagrindo. Tačiau J.Ūsas pripažino, kad tai yra didelė problema, su kuria ir jis pats susiduria. Šiuo klausimu, anot pašnekovo, jau įvyko daug įvairiausio lygio pasitarimų, bet apčiuopiamų rezultatų nėra.
Ne vienas kalbintas pareigūnas rodė pirštu į viršų: komerciniams bankams kontroliuoti reikia įstatymo, kurį, kaip žinia, galėtų priimti Seimas. Tačiau įstatymų kūrėjai įklimpę savitarpio ginčuose, todėl vargu ar greitai bus atkreiptas dėmesys į paprastų žmonių nepaprastus rūpesčius.