„Kai iškovoji pergalę – jausmas nepakartojamas, tarsi įvairiausiomis spalvomis nušvinta pasaulis, tuomet net širdis spurda iš džiaugsmo. Tą akimirką sielą užplūdusios būsenos žodžiais apsakyti tiesiog neįmanoma. Reikia tai patirti pačiam”, – savo jausmais dalinosi daugkartinis Lietuvos sambo imtynių nugalėtojas, Europos jaunimo bei pasaulio studentų čempionatų prizininkas Marius Rudnickas.
20-metis atletas teigė, jog įvairių čempionatų bei varžybų dėka yra lankęsis ne tik įvairiuose Lietuvos miestuose, bet ir apkeliavęs beveik visas Europos šalis. Tačiau prisipažino, jog iš šio sporto užsidirbti kalnus pinigų praktiškai neįmanoma. „Kaip bebūtų apmaudu, sambo nėra olimpinė sporto šaka, tad jai lėšų yra skiriama labai mažai. Yra tekę net pačiam iš savo asmeninių pinigų vykti į varžybas. Tačiau nieko nepakeisi, aš tiesiog darau tai, ką mėgstu – ant imtynių kilimo jaučiuosi lyg žuvis vandenyje”, – sakė 90 kilogramų sveriantis čempionas.
Vaikinas neslėpė, jog visų iškovotų titulų net nėra skaičiavęs, tačiau teigė, kad medalių jo lentynoje yra daugiau nei 50. „Visi iškovoti titulai man yra vienodai svarbūs, kadangi kiekvienai pergalei skyriau daug laiko ir pastangų, galima sakyti, paaukojau dalelę savęs. Manau, man pasiekti pergalių padeda tai, kad aš visada gerbiu ir vertinu savo priešininką. Niekada negalima atsipalaiduoti ir iš anksto teigti, kad tu esi pranašesnis. Būtent išankstinis nusistatymas pergalei daugelį ir sužlugdo”, – samprotavo net 13 metų kovų patirties turintis M.Rudnickas.
Sulaužė varžovui ranką
– Kas paskatino domėtis sambo imtynėmis?
– Tas domėjimasis atsirado tiesiog atsitiktinai, galima sakyti, pats likimas mane suvedė su šiuo sportu. Kažkas iš kiemo draugų sugalvojo treniruotis ir mes nuėjome į kažkokią sporto salę. Tik po to paaiškėjo, kad tai sambo imtynės. Taip pat sportuoti skatino ir tėvai, kadangi norėjo, jog jų sūnus būtų atletiškas, nesišlaistytų gatvėmis bei turėtų naudingą užsiėmimą. O kai 13-os metų tapau jaunučių čempionu, atsirado stimulas išplaukti į platesnius vandenis.
– Kiek valandų per dieną daugiausiai esi treniravęsis?
– Ne kartą treniruočių salėje yra tekę lieti prakaitą net po penkias valandas.
– O kaip atsipalaiduoji po tokio krūvio?
– Pirtis ir geras miegas mane visada atpalaiduoja ir suteikia naujų jėgų.
– Kokių traumų kovodamas esi patyręs?
– Tikrai ne kartą yra tekę pajusti kojų patempimo, įvairių sutrenkimų ir sumušimų skausmus.
– O kaip priešininką labiausiai esi traumavęs?
– Pamenu, kartą atlikdamas skausmingą laužimo veiksmą sulaužiau priešininkui ranką. O šiaip nedidelių traumų priešininkams esu pridaręs daugybę.
Moka ir pralaimėti
– Esi kovojęs daugelyje šalių. Su kokios valstybės atstovais sunkiausiai kovoti?
– Kiek teko susidurti, pajėgiausi priešininkai Artimųjų ir Tolimųjų Rytų kovotojai – rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, gruzinai ir kazachstaniečiai. Su jais kovojant visada iškyla įvairių problemų.
– Gal varžybose yra nutikę kokių nepamirštamų įvykių?
– Pamenu, vieną kartą teko patirti neapsakomą skausmą. Varžovas pačiupęs mano ranką ėmė ją stipriai laužti, jau visi manė, kad aš pasiduosiu, tačiau aš net veriamas stipraus skausmo kaliau sau į galvą, kad pasiduoti nevalia, ir sugebėjau kontratakavęs išplėšti pergalę. Tada net mintyse sau dėkojau už ryžtą ir užsispyrimą.
– O kokios mintys sukasi galvoje, jei pralaimi kovą?
– Be abejo, jei padarau klaidų, kartais pykstu ant savęs, bet dažniausiai su tuo ramiai susitaikau. Aš visada sakau: „Jei moki laimėti, mokėk ir pralaimėti”. Juk bet kurio čempiono kelyje pralaimėjimai neišvengiami.
– Kaip dažniausiai iškovoji pergalę?
– Maždaug 80 procentų kovų laimiu skausmingais veiksmais, o ne taškais.
– Kokios Tavo stipriosios ir silpnosios pusės?
– Stiprioji mano pusė – per daugelį metų išugdytas tvirtas charakteris, o silpnoji – laiko trūkumas, tiesiog kartais net nerandu laiko susitikti su draugais.
Draugė supranta
– Tu Klaipėdos universitete studijuoji uosto technologiją. Kodėl, pvz., nepasirinkai kūno kultūros specialybės, kaip tai daro dauguma sportininkų?
– Tiesiog visada mane žavėjo jūra, laivai bei uostas, todėl ir nutariau išmėginti save šioje srityje, o ar kas iš to gausis – pamatysime ateityje. Beje, neapleidžia mintis ateityje siekti ir trenerio darbo. Tiesiog visų pirma nusprendžiau įgyti rimtesnę specialybę.
– Kaip suderini sportą ir mokslus? Ar mokslai nenukenčia?
– Viskas pavyksta natūraliai. Tiesiog stengiuosi neapleisti nė vieno iš šių svarbių mano gyvenime dalykų. Be to, visada mielu noru įvairiose pasaulinio lygio varžybose ginu ir savo universiteto garbę. Praėjusiais metais pavyko tarp viso pasaulio studentų užkopti į antrąją poziciją.
– O ar lieka laiko pramogoms? Kaip leidi laisvalaikį?
– Tiesą pasakius, laisvalaikio turiu labai mažai. O leidžiu jį kaip ir daugelis jaunų žmonių – plaukioju baseine, žaidžiu boulingą ar biliardą. Be to, kartais nuvykstu į Vilnių ar Kauną stebėti bušido varžybų. Tačiau didžiąją dalį laisvalaikio praleidžiu su drauge.
– O ji neprieštarauja dėl nuolatinių varžybų?
– Na, ji mane palaiko visur ir visada, tiesiog supranta, kad sportas man – svarbus. Taip pat kartais vyksta su manim į varžybas ir karštai už mane serga.
Alkoholio nevartoja
– Ar gatvėje kada pravertė treniruočių įgūdžiai?
– Esu ramus žmogus, ir manau, kad ne visada viską galima išspręsti kumščiais ar kova.
Manau, būtent sportas ir išugdo tokį charakterį. O kumščiais dažniausiai sklaidosi vadinamieji „kieminiai” ar nuo alkoholio apsvaigę asmenys.
– O kiek bokalų alaus Tave palaužtų?
– Alkoholio stengiuosi nevartoti.
– Ko visada galima rasti Tavo šaldytuve?
– Nieko tokio išskirtinio… Tiesiog stengiuosi nevalgyti labai riebaus maisto.
– Kiek cepelinų vienu sykiu sukirstum?
– Aštuonis – devynis drąsiai. Šiaip rekordas – vienuolika cepelinų.
Teko ir teisėjauti
– Neseniai per Lietuvos jaunių čempionatą Tau teko teisėjauti? Pačiam maloniau teisėjauti ar imtis?
– Tai buvo tik antras kartas, šioje srityje dar nesu labai patyręs, esu pripratęs, kai man teisėjauja. Man teisėjauti taip pat malonu, kaip ir imtis. Manau, man tai taps hobiu tada, kai pasieksiu tą amžiaus ribą, kai pačiam ant kilimo imtis jau bus sudėtinga.
– O kaip save nuteiki kovai arba kaip save ramini po skaudaus pralaimėjimo?
– Mano treneris Dmitrijus Čelpanovas visada sugeba parinkti tokius žodžius, kad dingsta jaudulys ar apmaudas. Kartais net stebiuosi tokiais jo sugebėjimais. Tiesiog psichologiškai visada nuteikia teigiama linkme.
– Kokios varžybos Tavęs laukia artimiausiu metu?
– Jau šį ketvirtadienį išvykstu į atvirą Baltarusijos suaugusiųjų čempionatą, kuriame varžysis atletai iš įvairių pasaulio šalių.
Šios varžybos beveik prilygsta pasaulio čempionatui. Tai bus puikus pasiruošimas prieš pavasario pradžioje vyksiantį Lietuvos čempionatą. Taip pat stengsiuosi kuo geriau atstovauti ir Klaipėdos universitetui tarptautinėse studentų varžybose.