Daugiavaikių šeimų tradicija nyksta ir dėl valdžios socialinės politikos, ir dėl nepalankaus visuomenės požiūrio. Ar reikia žūtbūt tą tradiciją palaikyti? Juolab tai nėra joks gelbėjimosi ratas nykstančiai tautai, pasižyminčiai cinišku požiūriu į šeimą apskritai. Pasak psichologo Kęstučio Ridiko, galime tapti tautine etnine mažuma Lietuvoje, kaip ja kažkada buvome Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje. „Privažiuos kitataučių, nes šventa vieta tuščia nebūna”, – ironizuoja psichologas.
Daugelio išankstinę nuostatą dėl daugiavaikių šeimų kursto pats pastarųjų statusas mūsų visuomenėje. Kas yra daugiavaikė šeima Lietuvoje: viduramžiško lytinio „švietimo” pasekmė, pašaukimas, lažas už mizerišką algą, vargdienių kankinystė ar vegetavimas užsienio filantropų ir neapdairiai valstybės iš pašalpų sukurtame rojuje?
Galime ginti ją atgalia ranka numesdami jai išmaldos tą sausą duonos kąsnį, per valstybines šventes įteikti kaip sovietmečiu krūvą beverčių medalių motinai-didvyrei, ir svilinti šalta panieka. Kita vertus, galime mėginti sukurti savivaldybių ar bendruomenių programas, suteikiančias toms šeimoms galimybę išlikti orioms, turinčioms savigarbą, pagaliau – sočioms ir laimingoms, – tai yra pačioms užsidirbti. Kad tai nėra neįgyvendinama utopija – išmokyti šeimas verslumo, amatų ir kitų naudingų dalykų, rodo Molėtų savivaldybės pavyzdys.
„Nesiremkit egzotišku pavyzdžiu…”
Socialinių tyrimų instituto direktoriaus pavaduotoja, profesorė Vlada Stankūnienė linkusi nepervertinti daugiavaikių šeimų reikšmės. Pašnekovės nuomone, tautos ateitis priklausys ne nuo jų galimos integracijos į „normalią” visuomenę, o nuo sąlygų sukūrimo jaunoms tradicinėms – dviejų vaikų – šeimoms:
– Gausių šeimų yra nedaug, ir jos niekada negelbėjo ir neišgelbės Lietuvos! Mes turime kalbėti apie normalią dviejų vaikų šeimą, ar ji turi galimybę išgyventi, ar ne, – sakė profesorė. – O daugiavaikės, na, jų toks pasirinkimas… Aišku, joms išgyventi dar sudėtingiau, bet jeigu svarstom, ar išliks mūsų valstybė, turim orientuotis ne į daugiavaikes šeimas, o į auginančias du tris vaikus.
„Jūs apgailestaujate, jog daugiavaikės padorios šeimos į užsienius išvažiuoja? Vienetai”, teigė V. Stankūnienė. „Verčiau kelkite klausimą: ar valstybė dar išgelbės jaunas šeimas, kokia čia reali padėtis? Štai ką tik dvi valandas aiškinau tai Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, kur pristačiau jaunų šeimų situaciją. Jaunimas jau atidėjo vaikų gimdymą, kai poroms buvo 20 metų. Šiuo metu akcentuočiau, jog šeimos kuriamos dešimtmečiu vėliau, ir mes turim poslinkio efektą. Daugiavaikės šeimos negauna paramos daugiau už kitas. Ir negalima tikėtis, kad kada nors paramos gaus daugiau, negu minimumą. Nes tai ir kitų šalių patyrimas: jeigu mesim dideles pašalpas, skatinsime marginalinių šeimų gausėjimą, reprodukuosim jas toliau… Ačiū Dievui, apsieiname be specialių pašalpų vienišoms motinoms; jei tik jas duotų, atsiprašant, jums, ar jūs tuoktumėtės? Mums nereikia panašių eksperimentų”, tvirtino pašnekovė.
Išeitis – bendruomenių projektai?
Seimo narės Rimos Baškienės nuomone, siekiant įveikti nedarbą, savivaldybės taip pat privalėtų pasirūpinti suteikti žmogui galimybę „užsikabint” pradžioje kad ir už menkai apmokamo darbo. Žinia, labai daug priklauso ir nuo kiekvieno žmogaus nuostatos – kaip jis pasirengęs išbristi iš neveiklumo liūno.
– Aš dideles viltis dedu į kaimo bendruomenes, kurios padeda išgyventi ir susitvarkyti rizikos šeimoms, – teigė R. Baškienė. – Kaip pirmą ir kol kas vienintelį pavyzdį išskirčiau Molėtų savivaldybės projektą – mokyti kaimo žmones verslumo, amatų, kad žmonės galėtų prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų. Turime priprasti, kad „ant lėkštutės” gerai mokamo darbo nieks neatneš, tad teks visoms šeimoms mokytis išgyvenimo patirties, štai tokiais išmintingais, racionaliais projektais su užsienio partneriais pritraukiant ES paramą.
„Molėtų rajono savivaldybės kartu su partneriais – Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacija ir VĮ „Skudutiškio akademija” – vykdomame projekte „Kompetencijų pripažinimas – šeimos ir karjeros suderinamumui” iš esmės kalba eina apie šeimos verslumą, galimybę sukurti verslą ir užsidirbti pinigų ne pas darbdavį, o savo namuose, – sakė Molėtų savivaldybės administracijos vyriausioji specialistė investicijoms Loreta Stirbienė. – Žinoma, daugiavaikių ar asocialių šeimų varu į verslą neišvarysi, tačiau įvertinus projekto tikslines grupes, manome, jog daugelis socialiai remtinų šeimų galės pradėti naują, prasmingą gyvenimą. Tarp jų ir tie, kurie neteko darbo, likus keleriems metams iki pensijos, daugiavaikės motinos, paaugliai.”
Daugiavaikių šeimų statusas pasikeistų sukūrus saugaus ir oraus gyvenimo sąlygas visiems visuomenės sluoksniams. Kai atsiras socialinis solidarumas, atsiras ir civilizuotas patriotizmas, bendros vertybės – apie tai kalba filosofai. Kuriuos visuomenės stereotipus turėtume sulaužyti, kad daugiavaikės šeimos nebūtų laikomos marginaliomis, tai yra, „pakraščių, paribių žmonėmis”? Ar įmanu sugrąžinti joms savivertės jausmą? – paklausėme psichologą Kęstutį Ridiką.
Maitintojai ligi gyvos galvos
„Nebeliko tradicinio požiūrio į šeimą, jog ji yra visuomenės vertybių pamatas”, – sako psichologas. – „Anksčiau turėjimas daug vaikų užtikrindavo tam tikrą šeimos materialinę gerovę ir klestėjimą; vaikai augo, vienas kitą paremdami. Dabar tautiečiai kur kas vėliau pradeda gimdyti vaikus, nes siekia realizuoti save socialiai, pasiekti tam tikrą padėtį, postą, užsitikrinti materialinę gerovę, žodžiu, karjera yra svarbiau. Tai verčia „atidėti vaikus”.
Gimdome vėliau, ir vaikams norime duoti kuo daugiau, ir jais rūpinamės, nebepaleidžiame ligi senatvės, ligi gyvos galvos. Ir štai jums mąstymo stereotipas: jeigu aš nesusitvarkau su vienu ar dviem vaikais, tai kaip žmonės gali išauklėti ir aprūpinti didelę šeimą? Kaip gali krūvoje augti 8-10 laimingų vaikų? Aišku, iškart formuojasi nuostata – neįmanoma. Daugiavaikė šeima – asociali, tie jų vaikai tik žiūri, ką nugvelbt; tikriausiai jiems visko stinga. Niekas nepagalvoja, kokie vaikų poreikiai tokiose šeimose: galbūt, jeigu jie gauna šokoladuką kartą per metus, tai jiems daug didesnis džiaugsmas, nei mūsiškiams nauja videosistema?”
Auga pavlikai morozovai
„Mes strimgalviais einam į Vakarus, nekritiškai perimdami jų vertybes ir normas, taip pat ir blogus dalykus. Santuoka mums nebėra vertybė. Feminizmas, individualizmas atėjo į mūsų visuomenę, kuri tam galbūt nepasiruošusi. Sociologiniai tyrimai rodo, jog nuo 25 iki 75 proc. jaunų žmonių renkasi partnerystę, nes svarbu patenkinti seksualinius poreikius, o visa kita – nereikalinga. Nusibodo – aš einu ieškoti kito partnerio. Ilgalaikių ryšių nesistengiama palaikyti, jaunų žmonių netenkina įsipareigojimai”, – sako psichologas.
Nykstant tradicinėms vertybėms dažnas gyvena, kaip išmano: negalvodamas apie santuoką, paramą šeimai, tradicinius ryšius, kad gimę vaikai jaustųsi saugiai. Mūsų vaikai žino savo teises, pareigų kaip ir nebėr. Psichologas sako, jog šeimose dabar auga pavlikai morozovai, kurie eina ir įvairioms instancijoms skundžia savo gimdytojus, neva šie juos skriaudžia. Sodina tėvus į kalėjimus arba atiduoda sutaršyti visuomenei. Šeimoje nebėra jungiančių grandžių – kiekvienas atskirai. Paaugliui rūpi kuo daugiau gauti iš kitų, jam svarbūs tik jo poreikiai, teisės, nesvarbu, kad jos gali pažeisti kitų teises ar sumažina kitų galimybes. Svarbiausia: „AŠ esu!”, – ryškiai išreikštas egocentrizmas.
Inkarai
Psichologas sako, jog žiniasklaida, televizija taip pat formuoja požiūrį: daugiausia kalbama, rodomi blogi dalykai, ir itin retai – šviesūs reportažai, gyvenimo vaizdai. Teigiamas pavyzdys taip pat „traumuoja” visuomenės egoizmą. Kažkas kažkam padėjo – kvailys. Pasirodžius straipsniui apie dorą, gausią šeimą, internete pasipila žeminami atsiliepimai – apie vislius triušius, apie tai, jog „debilai gimdo debilus”… Labai dažnai vienturtį auginantys žmonės nesusimąsto apie tai, jog užauginti jį „debilą” ar žmogžudį – lygios galimybės.
„Bręstantis vaikas suvokia esąs socialinis gyvūnas, jis ieško bendravimo už šeimos ribų, o ten paieškos baigiasi įvairiai. Nebūtinai paauglys susidės su gauja, bet yra tokia tikimybė. Augančiam gausioje šeimoje tarsi užtenka to bendravimo, ypač jeigu turi sektiną vyresnio brolio ar sesers pavyzdį. Kita vertus, kuo daugiau bandymų gimdyti, tuo didesnė tikimybė, kad gali išeiti „brokas”, – kalba K. Ridikas.
„Kuo šeimoje auga daugiau vaikų, tuo didesnė atsakomybė, – teigia psichologas. – Visgi yra saitai, kurie riša. Auginantys vieną vaiką sutuoktiniai savo nepavykusius santykius mėgina racionalizuoti; jie nusprendžia, jog vaikas bus laimingesnis, jeigu tėvai išsiskirs, ir kiekvienas vaiku rūpinsis ir mylės atskirai. Kai vaikų daugiau, jau yra sunkiau juos palikti, nes sieja emocinis ryšys – su vienu, antru, trečiu. Vaikai yra šeimos INKARAI. Be to, labai svarbus dalykas yra brolių ir seserų emocinis ryšys. Tai yra, geri išgyvenimai: broliai seserys tarpusavy dalinasi, vienas kitą užstoja, jausdami sutelktumą, bendrumą prieš tą pasaulį. Savi tarp savų. Toje šeimoje jie jaučiasi reikalingi, reikšmingi ir saugūs”.
Kodėl šaipomės iš daugiavaikių?
Asocialios šeimos tarsi priimtinos – daugeliui mūsų tie, kurie žemiau už mus, yra „nematomi”. Manoma: „Jūs prisigimdėt, jūs ir rūpinkitės! Mes tai didvyriai: galėjom prigimdyti, bet sau neleidom”.
„Tiesiog esame savimylos, egoistai, ir nenorime užsikrauti sau didesnių įsipareigojimų, rūpesčių. Aš nepasiekiau tos didelės, gražios šeimos, ir galbūt pavydžiu. Kad negraužtų sąžinė ir kaltė, jas reikia pakeisti kitu jausmu – atmetimu, panieka, priešiškumu, pykčiu”, – sako K. Ridikas. Ir nereikia manyti, jog tik nėščios moterys nesulaukia pagarbos – neįgalieji, senukai, vaikai, nes jaunimas yra egocentriškas. „Aš – pasaulio bamba!”. O ir patys jaunuoliai jaučia nepatogumą, kad neatitinka tam tikrų standartų, kuriuos mums diegia vakarietiška kultūra. Jie lieka neapsaugoti nuo nevisavertiškumo pajautos.
Psichologas tik iš dalies sutiktų su mintimi, jog ciniška pažiūra į daugiavaikę šeimą ateina iš to katilo, kuriame verda tautos išrinktieji. Nors žinia, nestabilumas, sumaištis visose gyvenimo sferose prisideda prie visuomenės stereotipų. Žmogus nėra užtikrintas, jog pagimdęs vieną, kitą, trečią vaiką, neskurs – greičiausiai jis bus išlaikytinis. Suaugusių žmonių, tarkime, kalinių reabilitacijos programoms skiriama parama, kai tuo tarpu didžiausias dėmesys turėtų būti koncentruojamas į šeimą. Juk ateities visuomenės „statybų plyta” išeina iš šeimos.