Rašytojų klube paminėtas prozininko ir dramaturgo Viktoro Miliūno devyniasdešimtmetis. Škotijoje gimęs rašytojas pirmą knygelę išleido 1933 metais Vilkaviškyje. Tai buvo du Vkt. Šešupės slapyvardžiu pasirašyti kalėdiniai vaidinimai „Kalėdų vaikas. Šešios verpėjos”.
Kurį laiką Miliūnas savo gyvenimą siejo su aktoryste ir teatru. Tuometinės kolegės Danos Rutkutės prisiminimų knygoje „Mano jaunystės teatras” jis minimas kaip „sportiškiausias „Vaidilos” teatro kavalierius”. Miliūnas studijavo Kauno ir Vilniaus universitetuose, lankė garsųjį Balio Sruogos teatro seminarą. Po karo ėmėsi Žemaitės, Petro Cvirkos kūrinių inscenizacijų. Rašė pjeses saviveiklai ir profesionalų scenai.
Dramaturgijos tyrinėtojos Aušros Martišiūtės nuomone, įdomiausi tie scenai skirti rašytojo kūriniai, kuriuose vaizduojamas miesto žmogaus inteligento gyvenimas. Ji teigė, kad išlukštenus sovietmečiu rašiusio Miliūno pjeses iš privalomųjų ideologinių luobų liktų jautrūs žmogiški santykiai, žmonių likimų dramatiškumas ir stiprus emocinis pradas, kurį literatūrologė sieja su Sruogos seminaro pamokomis. Martišiūtė ypač išskyrė pjesę „Karuselė” ir kalbėjo apie sąlyginį, bet vis dėlto įmanomą vidinį ryšį tarp jos ir šveicaro Maxo Frischo kūrinio „Biografija: vaidinimas”.
Paties rašytojo teigimu, jo didenybė Atsitiktinumas nukreipė jį į Nidą – ten jis įsigijo dalį vasarnamio. Atsidūrė gamtos prieglobstyje – vandenų, kopų ir girių krašte. Pasak jo paties, krašte, kuris ir skirtas tam, kad gimtų muzika, dailė, literatūra.