Vasario 25 ir 26 d. 19 val. Nacionaliniame dramos teatre įvyks OKT/Vilniaus miesto teatro spektaklio „Grimo opera” premjera. Prieš pusantrų metų jo eskizas buvo pristatytas šiuolaikinės muzikos festivalyje „Gaida”. Tada opera pelnė šiuolaikinio meno centro lankytojų simpatijas, o festivalio organizatorius Remigijus Merkelys pajuokavo: „galėtų būti toks naujas žanras – „grimo opera”… Tik šiemet originaliam poetės ir aktorės Birutės Mar bei kompozitoriaus Antano Kučinsko kūriniui pavyko „persikelti” į teatrinę aplinką, kur jį globos Vilniaus miesto teatras/Oskaro Koršunovo teatras.
Šio valandą dešimt trunkančio spektaklio didysis privalumas yra jo autentiškumas. Operos libretą iš vietinio kolorito sukūrė lietuvių teatralė. Pjesės atsiradimo aplinkybės, pasak autorės Birutės Mar: „Viename knygyne su kompozitoriumi Antanu Kučinsku aptikome brošiūrą – grimo vadovėlį. Joje buvo aprašytos grimo pamokos, įvairūs patarimai, kaip grimuotis… O turinys knygelės gale tiesiog padiktavo būsimos pjesės/spektaklio struktūrą: grimo kambario ir priemonių paruošimas; vaikų grimas; jauno žmogaus grimas; charakterinis grimas; seno žmogaus grimas; grimo nuvalymas& Beveik egzistencinė žmogiškosios būties seka: visas mūsų gyvenimas – savotiškos grimo pamokos, kurių su laiku išmokstame, kol galiausiai grimas nuvalomas, išmetamos sunaudotos priemonės, ir vėl lieka tik tuščias grimo kambarys& Dar nežinojome, koks tai galėtų būti žanras, bet pavadinimą sugalvojome išsyk – „Grimo opera” (tai asocijavosi su „muilo opera”, be to, opera – tai žanras, kuriame lyg ir daugiausia sąlygiškumo, „grimo”…). Galvodama apie būsimą pjesę ar libretą, netikėtai aptikau tikrą lobį šiai grimo temai – moterų žurnalus! Perskaičiau gausybę juose publikuojamų interviu – ir „žvaigždžių”, ir „paprastų” žmonių, senų ir jaunų… Tie tekstai, pristatomi kaip herojų išpažintys ar nuoširdūs monologai apie gyvenimą, pasirodė beesą pats tikriausias „grimas”! Pamaniau, galbūt kiekvieno gyvenimas – tai tarsi vienoks ar kitoks grimas, kurį užsideda siela (šiuolaikiškai ir populiariai tai vadinama „įvaizdžio” kūrimu, kurį, jei nelabai ryškus – žurnalistai tuojau kaip įmanydami paryškina…) Tiesiog žavėjausi tais skaitiniais, tų ištarmių „perlais”. Taip po truputį atsirado pjesės apmatai: grimo pamokų seka ir trijų herojų (Dainininko, Balerinos ir Aktorės) gyvenimo istorijų fragmentai vis kitais gyvenimo tarpsniais, su vis kitu savo „įvaizdžiu”…
Kitas neginčytinas šio spektaklio privalumas yra jo originali forma. „Grimo operą” lygiavertiškai kūrė skirtingų sričių menininkai, todėl „Grimas” įgavo itin ryškių muzikinių ir vizualinių sprendinių. Dėka režisieriaus Oskaro Koršunovo šmaikštumo pirmu smuiku groja diriguojantis kompozitorius Antanas Kučinskas. Jis prakalbina „Grimo” trijulę: aktorius Birutę Mar, Rasą Samuolytę, Dainių Gavenonį. Scenografė Jūratė Paulėkaitė kuria statikos misteriją, kuri pabaigoje išardoma, nušluojamas visas grimo kambario aksesuaras lyg griūtų koks didmiestis. Neįprastu būdu šiame spektaklyje kurti vaidmenys (personažų veidus „nukelti” į didelį ekraną, žiūrovai juos matys, lyg žiūrėtų kiną) leido išeksponuoti gausybę Dimitrijaus Matvejevo fotografijų, kuriose – ištisa skirtingo amžiaus ir charakterio personažų paletė (juos aktoriams padėjo sukurti grimo dailininkių Lauros Kreivytės ir Jolantos Rimkutės kruopščiai atrinktos grimo priemonės). Tie personažai – galimi mūsų „įvaizdžiai” praeityje ar ateityje, tragiški savo neišvengiamumu ir drauge juokingi – nes tai juk tėra grimasos, grimas… Kompozitorius Antanas Kučinskas ėmėsi „balsų grimo” temos: juk balsai – lygiai toks pats grimas: intonacijos, kuriomis kiekvienas mėginame išreikšti savąją emocijų amplitudę – kalbėjimas, juokas, atodūsis, šauksmas, šnabždesys… Ir, pasibaigus „Grimo operai”, visados stojanti Tyla… „Grimo opera” demaskuoja „įvaizdžius” ir „įgarsius”.
Vilniaus miesto teatro/OKT informacija