Vyrai baltais sijonais”

Gyčio Ivanausko teatras, pelnęs „Geriausio naujo teatro” apdovanojimą, ruošiasi antrajai premjerai. Jaunas, kūrybingas ir kupinas entuziazmo kolektyvas susibūrė šokio spektakliui „Vyrai baltais sijonais”, kurio premjera bus parodyta vasario 28 d. Kauno valstybiniame dramos teatre bei kovo 2 ir 3 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
Daugeliui tikriausiai iškiltų klausimas kodėl spektaklis vadinasi būtent taip.Toks pavadinimas sukelia nemažai ir gana įvairių asociacijų. „Yra situacijų, kai vyras su sijonu atrodo žymiai vyriškiau, nei kai kurios moterys atrodo moteriškai dėvėdamos mini sijonus. Tas situacijas dažnai gyvenime prabėgame. Čia jos ištrauktos į sceną, kur ir vyksta žaidimas, konkurencija. Ar škotai, apie savo ašį besisukantys turkai, samurajai, galų gale kunigai kelia kokių nors abejonių dėl savo vyriškumo? Sijonas čia tėra forma. Sprendimas.” – sako spektaklio choreografas Gytis Ivanauskas. „Kai atsiranda meilė, tampa nebesvarbu – su sijonu tu ar be jo.” Spektaklyje dalyvauja pats choreografas, režisierių „graibstomi” jauni aktoriai Edita Užaitė, Eimutis Kvosčiauskas, aktoriai-šokėjai Brigita Urbietytė ir Evaldas Taujanskis, kurie scenoje susitinka jau ne pirmąjį kartą. Šiam spektakliui šokti parinkti aktoriai, o ne šokėjai, perteikiantys mintį savaip, kartais net nešokdami. Kaip sako choreografas, šitas šokis bus kitoks. „Kitokia forma, kitoks charakteris, kitoks sprendimas.”
Galima būtų paklausti: ką veikia dvi merginos, jei spektaklis vadinasi „VYRAI baltais sijonais”? „Jeigu tų dviejų merginų nebūtų, klausimas neiškiltų, ar ne?” – šypsosi G. Ivanauskas. „Tai nėra spektaklis apie lytį. Sustingę lyčių vaidmenys ir stereotipai verčia mus kentėti. Jie yra konfliktų ir įtampos, streso ir nepasitenkinimo šaltinis. Tai – šokis apie jausmus.” Spektaklyje skambės Michael Galasso muzika, iš kino filmo „Meilės laukimas”. „Galėčiau tą spektaklį pavadinti „Meilės ieškojimas”, tačiau tai būtų pernelyg tiesmuka. Dabar man yra įdomi riba tarp teatro ir šokio. Ta ribą mes stengsimės ištrinti. Nepaisant to, kad spektaklis apibūdinamas kaip šokio, ieškome naujų formų, užduodame sau klausimus: kada judesys yra teatras, kuriuo momentu jis virsta į šokį.” Nors spektaklis ir neturi jokio konkretaus siužeto, nėra paremtas jokia literatūrine medžiaga, yra „sulipdytas” iš atskirų etiudų, visą kūrinį jungia žmonių likimai, jų „meilės ieškojimas”. Tai ir sukuria istoriją. Šilumos ir švelnumo istoriją.
Kostiumus kurianti Indrė Ivanauskaitė sako, kad tokia atsakomybė ant jos pečių krinta, ko gero, pirmą kartą. „Qhatulistiwa” – rankų darbo šilkas, atkeliavęs net iš Malaizijos. Užsimezgę glaudūs ryšiai su Malaizijos audinių kompanija leis kostiumus padaryti tikrai neįprastus.