Politinių partijų finansavimas tampa viena iš opiausių valstybės problemų. Iš dalies šio klausimo paaštrėjimas yra susijęs su artėjančiais rinkimais, tačiau esama ir „gilesnio sluoksnio”.
Šiandieninėje situacijoje „investavus” palyginti nedidelę pinigų sumą galima pasiekti stebėtinų rezultatų politikoje, todėl priešiškų vidaus ar išorės jėgų įvykdomas valstybės užvaldymas arba, paprasčiau šnekant, jos nupirkimas, yra realus ateities variantas, o ne tik teisėsaugos vadovų naktinis košmaras.
Šią krizę lemia keletas priežasčių. Pirmiausia akivaizdu, kad beveik šešiolikos nepriklausomybės metų nepakako valstybei visiškai atkurti ir stabilizuoti. Nors jau daug esame pasiekę, vis dar išgyvename pereinamąjį laikotarpį. Politikai dažnai mėgsta (ypač artėjant rinkimams) naudoti šį argumentą vieni prieš kitus ir kaltinti tą ar kitą vyriausybę neveiklumu, tačiau tai nėra teisinga. Net palankiausiomis sąlygomis keliolikos metų laikotarpio nepakanka politiškai ir ekonomiškai stipriai ir stabiliai valstybei sukurti. O Lietuvos sąlygų anaiptol negalima vadinti palankiomis.
Mūsų geopolitinė padėtis yra, švelniai tariant, nepavydėtina ir visuomet tokia buvo. Lietuvos užsienio politikos istorija – tai nuolatinis laviravimas tarp didelių ir nedraugiškų kaimynų interesų.
Tvirtinti, kad šiandien padėtis yra principingai pasikeitusi, būtų arba naivu, arba melaginga. Taip, šiandien jau esame įstoję į Europos Sąjungą ir NATO ir turime sąjungininkų, kurie mus visokeriopai remia. Tačiau, matyt, nereikia nė vardinti tų nedemokratiškų, nedraugiškų ir keistų kompleksų kamuojamų valstybių, kurios akivaizdžiai turi interesų, iš esmės priešingų Lietuvos siekiams. Todėl parduoti valstybę varžytinėse būtų pražūtinga. Pirmiausia neaišku, ar jas laimėtų mums parankus pirkėjas, o, antra, net ir turėdami labai gerus šeimininkus nebūtume laisvi.
Rinkos ekonomika, atnešusi valstybei, o ne vienam iš mūsų ir asmeniškai, neginčytinos naudos, vis dar yra kūdikiška. Kad ir kokio – europietiško, amerikietiško, azijietiško ar savito ir originalaus lietuviško – socialinės ir ekonominės gerovės modelio siektume, nuo jo esame dar labai toli. Nors patogiai ir saugiai gyvenančių žmonių daugėja ir procentinės turto-skurdo proporcijos palengva kinta, principinis santykis išlieka tas pats. Ekonominė padėtis vis dar yra palanki nedaugeliui ir nepalanki daugeliui. Pasekmės lengvai nuspėjamos – daugelio nepasitenkinimas.
Prie to dar prisideda ir korupcijos problemos. Viena vertus, realus korupcijos lygis yra, švelniai tariant, nemaloniai aukštas. Tačiau kur kas pavojingiau tai, kad įsivaizduojamas jis dar aukštesnis. Įvairių organizacijų periodiškai atliekamos visuomenės apklausos rodo, kad Lietuvos gyventojai smarkiai korumpuotomis nuosekliai laiko visas svarbiausias valdžios institucijas: Seimą, Vyriausybę ir teismus. Ne menkiau kliūna sveikatos apsaugos sistemai, politinėms partijoms, policijai, muitinei, priešgaisrinei apsaugai ir kitoms teisėsaugos institucijoms, taip pat ir STT.
Būtų neprotinga paversti šiuos duomenis „kompromatu”, imti jais manipuliuoti ir baksnoti vieniems kitus pirštais. Reikia suvokti, kad tai bendra visos valstybės problema. Žmonės iš principo nepasitiki bet kokia valdžia. Dar daugiau, visiškai aiški yra daugumos nuostata laikyti politiką, kuri iš tikrųjų yra labai garbinga veikla, savaime „nešvariu” ir korumpuotu užsiėmimu.
Tai, kad korupcija politikoje ir kai kuriose kitose srityse visuomenei atrodo savaime suprantama, leidžia daryti dar vieną išvadą, susijusią su, ko gero, svarbiausiu krizės faktoriumi – sistemingu moralės šalinimu iš bet kokios viešosios veiklos.
Kaip aksioma paprastai priimami teiginiai, kad visi politikai, verslininkai ir visuomenės veikėjai viena kalba viešai, o visai ką kita mano ir daro „iš tikrųjų”, kad už kiekvieno veiksmo ar nuomonės pareiškimo būtinai slypi ekonominiai ar finansiniai interesai, kad patriotizmo ir įsitikinimų į kišenę neįsidėsi, kad vadinamieji „moralės sergėtojai” laisvu nuo sergėjimo laiku patys nėra moralūs, kad, pagaliau, korupcija – tai prigimtinė valdininko būsena.
Pagaliau, tų pačių apklausų rezultatai rodo, jog, nors dauguma gyventojų laiko korupciją viena iš didžiausių problemų, patys jie pasiryžę duoti kyšį ir neduoda tik todėl, kad nesusiklosto atitinkama situacija. Todėl moralės ir mentaliteto problema yra nenuneigiama. Gal ir teisūs tie, kurie tvirtina, kad nereikia nusileisti iki nuolatinio verkšlenimo ir davatkiškumo. Iš tikrųjų, moralės, doros, sąžinės ir garbės nedera nei nuvalkioti, nei mistifikuoti. Tačiau nedera ir jų paversti tuščiais, vien neapibrėžtai viešajai erdvei skirtais žodžiais. Išdidus ir elegantiškas pragmatizmas dažniausiai slepia banalų ir trumparegišką cinizmą.
Visi šie faktoriai ir lemia tą liūdną, jau pradžioje paminėtą išvadą: valstybę beveik tiesiogine prasme galima nusipirkti. Tokioje situacijoje politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo sistemos tikslas akivaizdus: minimizuoti riziką ir siekti, kad potenciali grėsmė nevirstų realybe. Tai būtina daryti ne orientuojantis į idealų valstybės gyvenimo modelį, o realistiškai įvertinant tikrąją padėtį. Tvirta, sveika ir kultūringa demokratija Lietuvoje, deja, vis dar yra tik siekiamybė, o politinių partijų finansavimo sistema – labai tinkamas įrankis jai kurti. Laikantis tokios nuostatos nesunku suformuluoti pagrindinius sistemos uždavinius.
Pirmiausia būtina pasiekti, kad rinkimams išleisti partijos pinigai nebūtų vienintelis jos laimėjimo garantas. Tikslas šiuo atveju yra dvejopas. Pirma – kiek įmanoma sumažinti galimybę laimėti rinkimus „tuščioms” partijoms – grupuotėms, kurios pasirenka skambų pavadinimą ir išleidžia didžiules lėšas kampanijai, tačiau neturi jokios valstybės valdymo vizijos, o dalyvaudamos rinkimuose siekia visiškai kitų, paprastai su valstybės interesais nesuderinamų, tikslų.
Antra, reikia siekti, kad rinkėjai nebūtų dezorientuojami viešųjų ryšių technologijomis ir kad jie, paprastai šnekant, balsuotų ne už nemokamą alų arba saldainius, o už konkrečius valstybės ateities modelius ar bent jau geras idėjas.
Kitas svarbus uždavinys – rinkėjų aktyvumo didinimas. Tai nėra tik Lietuvos problema. Žmonių abejingumas valdžios ir politikos klausimams dažnai pasitaiko ir ilgesnes demokratijos tradicijas turinčiose valstybėse. Tačiau paprastai jį lemia įsitikinimas, kad valstybės reikalai tvarkosi patys savaime ir nėra didelio skirtumo, kuri partija ar kandidatas bus išrinkti per eilinius rinkimus.
Lietuvoje, priešingai, rinkėjų pasyvumą lemia jau aptartas principinis nepasitikėjimas politika ir valdžia. Todėl, nors išoriškai Lietuvos padėtis atrodo atitinkanti pasaulinį kontekstą, realiai ji yra išskirtinė, nes rinkėjų pasyvumas yra ne pasitikėjimo valdžia, o jos atmetimo išraiška. Tad jeigu tradicinėms demokratijoms blogiausiu atveju gresia stagnacija, tai Lietuvai – priešingai – radikalios permainos.
Siekiant skatinti politinį sąmoningumą, svarbus ir pačių politinių partijų stiprėjimas. Jos turėtų tapti ilgalaikiais ir pastoviais politiniais dariniais, o ne vieniems rinkimams sukurtomis organizacijomis. Tokius pokyčius turėtų lemti idėjų ir įsitikinimų vaidmens politinėje veikloje didėjimas, tačiau partijų finansavimo sistema gali padėti sukurti bent išoriškai stiprias, t. y. gausias partijas. Todėl svarbus tokios sistemos uždavinys yra skatinti politines partijas pritraukti kuo daugiau narių.
Dar vienas reikšmingas demokratijos aspektas, kurį turėtų užtikrinti teisinga finansavimo sistema, yra sveika ir sąžininga politinių partijų konkurencija. Kaip tik dėl to svarbu išlaikyti esminį finansavimo sistemos balansą. Partijos lėšos turi būti pakankamos išsamiai informacijai apie savo veiklą pateikti, tačiau nepakankamos tam, kad viešųjų ryšių triukais būtų įgytas politinis monopolis.
Panašiai, kaip rinkos reguliavimas draudžiant monopoliją nėra laikomas ūkinės veiklos laisvės varžymu, taip ir „politinės rinkos” reguliavimas nereiškia politinės veiklos ribojimo. Jis yra tik priemonė, padedanti užtikrinti ir skatinti politinį sąžinigumą.
Atsižvelgiant į šiuos kriterijus būtina pasirinkti tokį politinių partijų finansavimo būdą, kuris maksimaliai atitiktų valstybės tikslus. Tam nebūtina kurti ką nors naujo. Pasaulinėje praktikoje gerai žinomi keturi finansavimo modeliai: iš valstybės biudžeto, kai partijos negali turėti jokių pajamų iš privačių rėmėjų; vien privatus finansavimas, valstybei nedalyvaujant; mišrus modelis, kai partijos finansuojamos ir valstybės biudžeto, ir rėmėjų lėšomis; ir finansavimas per biudžetą, kai rėmėjai moka lėšas į specialų fondą, iš kurio parama paskirstoma partijoms, atsižvelgiant į balsų skaičių, gautą per paskutinius rinkimus.
Pirmieji du modeliai yra tam tikri kraštutinumai. Finansavimas vien iš biudžeto labiausiai tinka pereinamojo laikotarpio valstybėms, nes leidžia užtikrinti partijoms tenkančių lėšų skaidrumą.
Tokią būtinybę nulemia tai, kad nestabilių valstybių versle visuomet sukasi daug nusikalstamu būdu įgytų pinigų, kurių poveikis politikai galėtų būti pražūtingas.
Priešingai, finansavimas valstybei nedalyvaujant įmanomas tik egzistuojant ilgalaikei demokratinei tradicijai. Tokiam modeliui taikyti būtinas labai aukštas partijas finansuojančių rėmėjų politinis sąmoningumas ir nusistovėjusios partinės sistemos stabilumas. Nė vienas iš šių modelių Lietuvai netinka. Viena vertus, per beveik šešiolika nepriklausomybės metų ji jau yra įveikusi didžiąją dalį pereinamojo laikotarpio problemų, tačiau, kita vertus, demokratinė sistema vis dar yra per daug trapi, kad partijų finansavimą būtų galima perleisti vien privatiems rėmėjams.
Finansavimas per biudžetą yra tarpinis variantas, leidžiantis suderinti abu kraštutinius modelius. Tokiu atveju yra sukuriamas specialus fondas, į kurį rėmėjai gali mokėti neriboto dydžio įmokas, šitaip sudarant verslo atstovams galimybę dalyvauti politikoje.
Kita vertus, fondo lėšų paskirstymas leidžia valstybei vykdyti finansavimo kontrolę ir taip užtikrinti jo skaidrumą. Tačiau šis modelis turi vieną esminį trūkumą, dėl kurio vargiai gali būti įgyvendintas. Lėšų mokėjimas į bendrą fondą panaikina asmeninės paramos konkrečiai partijai galimybę. Tokia padėtis sukeltų ir rėmėjų, ir politikų nepasitenkinimą, nes iš dalies apribotų teisėto lobizmo galimybes. Be to, labai tikėtina, kad į bendrą fondą rėmėjai mokėtų gerokai mažesnes sumas, negu remdami konkrečias partijas. Dėl šių galimų sunkumų tokio modelio taip pat reikėtų atsisakyti.
Lieka vienintelis galimas variantas – mišrus partijų finansavimas, kai dalis lėšų yra skiriama iš valstybės biudžeto, o kitą dalį partijos gali gauti iš savo rėmėjų. Tačiau renkantis šį modelį svarbu tinkamai pritaikyti apribojimus, kad būtų minimizuota piktnaudžiavimo galimybė. Visų pirma, būtina nustatyti maksimalią sumą pinigų, kurią visos partijos galėtų išleisti rinkimams. Taip galėtų būti užtikrintas svarbiausias politinių partijų finansavimo sistemos principas – kad vien didelė pinigų suma nenulems rinkimų rezultatų.
Ne mažiau svarbu teisingai nustatyti procentinę iš valstybės gaunamų lėšų ir privačių rėmėjų įmokų proporciją kiekvienos partijos biudžeto viduje. Tai – kertinė visos sistemos balanso tarp valstybės reguliavimo ir „politinės rinkos” laisvės išraiška. Šia prasme procentinės proporcijos nustatymas yra ne tik techninis, bet ir politinis sprendimas, nes jis atskleidžia įstatymų leidėjo požiūrį į demokratijos stabilumą Lietuvoje.
Juo didesnis privačių rėmėjų indėlis yra leidžiamas, juo didesnį pasitikėjimą veikiančia sistema demonstruoja įstatymų leidėjas. Todėl su laiku procentinė proporcija gali keistis. Valstybei stabilizuojantis ir demokratinėms tradicijoms stiprėjant, lėšų, skiriamų partijoms iš valstybės biudžeto, dalis gali būti mažinama, palaipsniui pereinant prie visiškai privataus politinės veiklos finansavimo.
Valstybės skiriamų dotacijų srityje reikšmingiausias sprendimas būtų minimali parama, teikiama visoms partijoms, nepriklausomai nuo to, ar jos pateko į Seimą per paskutiniuosius rinkimus. Norinčios gauti tokią paramą partijos privalėtų turėti tam tikrą skaičių narių, mokančių nario mokestį. Svarbu, kad minimalus nario mokesčio dydis taip pat turėtų būti nustatytas įstatymu.
Tai užkirstų kelią fiktyvioms partijoms kurti, nes neleistų vienam ar keletui žmonių nusistatyti simbolinį nario mokestį, investuoti nedidelę pinigų sumą, surinkti „partijos narių” parašus ir gauti minimalų finansavimą. Greta minimalios paramos, parlamentinės partijos dar gautų ir išmokas, proporcingas per paskutiniuosius rinkimus surinktam balsų skaičiui.
Kalbant apie privatų partijų finansavimą, reikia pažymėti, kad jam taip pat reikėtų taikyti tam tikrus apribojimus. Itin griežtai turėtų būti reguliuojamos fizinių asmenų įmokos. Jie galėtų remti politikus tik pildydami pajamų deklaracijas ir paskirdami partijoms dalį sumokėtų mokesčių. Tokia nuostata neleistų dangstyti neteisėtos juridinių asmenų paramos fizinių asmenų įmokomis. Juridinių asmenų paramai taikomi apribojimai būtų švelnesni, tačiau tokios lėšos taip pat neturėtų viršyti nustatytos partijos biudžeto dalies.
Nesunku suprasti, kad siekiant efektyvaus partijų finansavimo sistemos veikimo nepakaktų vien nustatyti apribojimus. Realiai jie galėtų būti įgyvendinami tik efektyviai veikiant šio proceso kontrolės mechanizmui.
Pastarajam svarbūs du aspektai. Kontrolės sistema negali būti sudaryta vien iš valstybės tarnautojų. Į ją turėtų būti įtraukti ir, svarbiausia, realiai, o ne vien formaliai, joje veikti nevyriausybinių organizacijų ir visuomenės atstovai – žmonės, kuriems partijos negalėtų daryti jokio atviro ar slapto politinio spaudimo. Be to, tokia kontrolė turėtų veikti visiškai viešai. Informacija apie partijų finansavimą ir jo pažeidimus privalo būti visiems prieinama.
Antras svarbus kontrolės aspektas – galimybė taikyti politinėms partijoms ar atskiriems atsakingiems asmenims realias sankcijas už finansavimo pažeidimus.
Priklausomai nuo pažeidimo pobūdžio ir jo sunkumo tai galėtų būti administracinės ar finansinės nuobaudos, o atskirais atvejais – ir baudžiamoji atsakomybė. Teisė taikyti bent dalį šių sankcijų turėtų būti suteikta pačioms partijų finansavimą kontroliuojančioms institucijoms. Joms taip pat turėtų būti sudaryta galimybė kreiptis į teismą ir inicijuoti teisėsaugos struktūrų tyrimus. Be to, labai svarbu, kad politinių partijų finansavimo pažeidimų bylos būtų išnagrinėjamos per kuo trumpesnį laiką, taip išvengiant užsitęsusių procesų ir neaiškios padėties politinėje sistemoje. Todėl būtų tikslinga, kad klausimai dėl finansavimo pažeidimų (išskyrus atvejus, kai pradedamas ikiteisminis tyrimas pagal baudžiamojo proceso kodeksą) teismuose būtų sprendžiami specialia tvarka, kaip ir rinkimų įstatymų pažeidimų bylos.
Jeigu toks politinių partijų finansavimo modelis būtų priimtas ir pradėtų realiai veikti, jis leistų pasiekti didžiąją dalį pradžioje aptartų tikslų. Viena vertus, neparlamentinės partijos, gavusios minimalų finansavimą kaip „startinį kapitalą” turėtų realias galimybes sudaryti atsvarą nusistovėjusiai Seimo partinei struktūrai. Jos galėtų pritraukti daugiau narių, taip padidindamos surenkamų nario mokesčių sumą, įgyti rėmėjų ir rinkėjų pasitikėjimą ir patekti į parlamentą.
Ši aplinkybė savaime skatintų į Seimą jau patekusių partijų aktyvumą ir leistų susidaryti normaliam pozicijos ir opozicijos balansui. Kita vertus, apribojimai užkirstų kelią politikams piktnaudžiauti dalies rinkėjų naivumu ir juos, užuot įtikinėjus, maitinti, girdyti bei linksminti.
Tačiau tam, kad finansavimo sistema galėtų veikti, reikalinga tvirta ir aiški politinė valia. Čia svarbus pirmiausia pačių partijų sąmoningumas. Nors ir liūdna, bet tenka pripažinti, kad šiuo metu politinė konkurencija primena karą, kuriame, kaip ir meilėje, vis dar tinkamos visos priemonės. Siekti reikėtų, kad veikimas politinėje arenoje labiau primintų sportą su aiškiomis taisyklėmis ir net smulkiausių pažeidimų fiksavimu.
Kaip patys sportininkai yra suinteresuoti, kad varžybos vyktų sąžiningai, taip ir politinės partijos turėtų būti suinteresuotos kultūringa konkurencija ir aiškia finansavimo sistema, o ne galvoti, kaip, pasinaudojus jos reforma, apgauti potencialius oponentus.
Vis dėlto, kad ir kaip pakryptų politinių partijų finansavimo modelio kūrimas, visi žinome, kur yra esmė. Rinkėjas – demokratijos alfa ir omega. Kad ir kokia tobula būtų sistema, visada atsiras ir būdas ją apeiti, ir pakankamai piktavalių, norinčių tai padaryti. Todėl tikrai esminių pasikeitimų sunku tikėtis tol, kol dešra rinkėjams atrodys svarus argumentas.
Kai partijos finansinis neskaidrumas ar nesąžiningumas bus skandalas, užkertantis tokiai partijai kelią į parlamentą, tada ir apribojimai galės būti švelnesni, ir griežtos kontrolės poreikis sumažės.
Tačiau tai – jau mentaliteto problemos, kurių neįmanoma išspręsti, priimant kokį nors vieną teisės aktą, ir kurių sprendimo terminai skaičiuojami dešimtmečiais. Čia pasiekiamas tas pats akligatvis, kaip ir kalbant apie daugelį kitų Lietuvos politikos problemų. Išskyrus kantrybę, komentatoriui nebelieka ko pasiūlyti.