Išvažiuoti? Ar likti Lietuvoje? Tokie klausimai kasdien kirba tūkstančių Lietuvos piliečių galvose. Panašią dilemą sprendžia chirurgas, anesteziologas, pradedantis statybininkas, studentas, bedarbis. Atgimimo laikais mažai kas galėjo tai nuspėti.
Tikėjome, jog Europos gyvenimo lygis ir stilius kone savaime ateis pas mus. Tačiau taip atsitiko, kad mes išeiname į Europą. Jau 400 tūkst. išėjo, o dar tiek pat, jei teisūs specialistai, paliks Lietuvą 2006-2030 metais. Jeigu nieko esmingo nepasikeis.
Kas kaltas? Gyvenimo lygio ir kokybės skirtumai.
Ką daryti?..
Viena, juos mažinti. Pamažu tai vyksta. (Galima tik spėti, koks būtų emigrantų skaičius, jei ekonomika pastaruosius kelerius metus ristųsi žemyn.)
Antra, valstybei derėtų imtis veiksmų, skatinančių dvejojančius piliečius likti Tėvynėje, o jau išvykusius – svarstyti, kada sugrįžti namo. Reikia civilizuotomis priemonėmis pastatyti gerovės užtvanką prie srauniausios mūsų upės – Emigracijos. Gracijos joje mažai, nes iš Lietuvos išsruvena gyvybingosios jėgos.
Todėl gerai, kad nuo šių metų sausio 1-osios į Lietuvą sugrįžtantys piliečiai nebemokės skirtumo tarp pajamų mokesčių mūsų valstybėje ir toje šalyje, kurioje jie užsidirbo. Tačiau turime žengti toliau. Kol gerovės užtvanka nepastatyta, per Emigracijos upę tieskime tiltus į išeiviją. Štai kur nacionalinė televizija ir jos vadovai gali pademonstruoti viziją.
Džiugu, kad jie tai jau daro. Išgirdome siūlymą įsigyti palydovinį televizijos kanalą – išeivijai. Telieka sukaupti politinę valią ir perskirstant biudžetą rasti vieną kitą milijoną šiam tikslui. Galbūt ne iš karto, galbūt šiais metais tik paklojant minėto sprendimo pamatus.
Tegul televizija atlieka savo funkciją – matyti (ir rodyti) iš toli. Tegul išeivija mato Lietuvą. Kas tie keli milijonai litų, kai mūsų pačių telieka keli milijonai? Šiuo metu antrąją nacionalinės televizijos programą mato tik šiaurinėje Europos dalyje gyvenantys lietuviai. Naują palydovinį kanalą matytų visa Europa ir visa Šiaurės Amerika. Tada netektų pavydėti ukrainiečiams, kurie, gyvendami Airijoje, gali mėgautis net šešiais kanalais gimtąja kalba.
Kas išėjo – išeiviai, kas liko – likeiviai, kas sugrįš – grįžeiviai. Kas ateis iš svetur – ateiviai. Tokių bus, nes stigs darbo jėgos. Turime dar ir paliktukų – vaikų, kuriuos paliko išeiviai. (Vien Klaipėdos mokymo ir ugdymo įstaigose jų – per 500.) Kai kurie išeiviai negrįš. Tai Lietuvos duoklė jos didenybei Globalizacijai. Juk ne pirmą amžių mokame.
Tačiau padarykime tai, kas nuo mūsų priklauso. Parodykime išeiviams ir likeiviams valstybės viziją, kad kiekvienas galėtų apsispręsti, ar ji tenkina juos. Pats laikas palikti užmarštyje skandalų liūną ir prabilti – viešai ir sutartinai – apie tikruosius valstybės interesus, išklausant ir išeivijos balsą. Tai būtų dar vienas motyvas užsienio lietuviams savo kalendoriuje pasižymėti Sugrįžimo dieną.