Krizė Europoje dėl jos ateities biudžeto Lietuvai gali apsisukti nauda. Jeigu Didžiosios Britanijos premjeras Tonis Bleras bus nuoseklus ir pasieks, kad žemės ūkis gautų ne daugiau nei mokslo plėtra ir švietimas, tai jis ne tik pasirūpins, kad apsnūdusi Europa pradėtų greičiau mąstyti. Jis išgelbės visą posovietiją, o ypač Lietuvą nuo jos vadų noro Europos pinigus praėsti taip, kad net trupinys nenubyrėtų į šalį, t.y. ne valdžiai, ne valdžios rinkėjams ir ne valdžią remiantiems verslo projektams.
Lietuvai T. Blero užsispyrimas būtų išsigelbėjimas, nes dabar ji Europos pinigus leidžia taip pat, kaip ir savus: be nuovokos, kad tie pinigai yra investicija, kad Lietuvoje dar norės gyventi kartų kartos. Prie šios valdančiosios koalicijos europiniai pinigai leidžiami trimis kryptimis ir vienu tikslu – pamaitinti valstybės parazitus ir praplėsti jų ratą. Panašiai Adolfas Šleževičius nepriklausomybės pradžioje dalijo Pasaulio banko subsidijas: iš jų nesirado nė viena „Nokia”, t.y. nė vienas visai tautai pelningas verslo projektas, tačiau užtai gimė „ponas 10 procentų”.
Pirmoji europinių investicijų į Lietuvą kryptis yra dirbtinis kaimo primaitinimas. Ne iš gailesčio, kad kaimas degraduoja, kad jis yra katastrofiškai nuskurdęs ir nekonkurencingas. Ne, kaimiečiai gauna pinigų, nes tai yra tradicinis kairiųjų elektoratas. Juos per rinkimus galima susodinti į autobusus ir už butelį alaus gauti balsą.
Į kaimą investuojama pinigus tiesiog dalijant ir nelabai rūpinantis, kad iš tų pinigų kaimietis galėtų pasistatyti pamatą tolesniam savarankiškam gyvenimui. Kai subsidijos nutrūks, kaimas toliau degraduos.
Kita strateginė europinių investicijų kryptis – kelių tiesimas. Galima net įtarti, kad čia dalijamasi su tauta. Juk keliais važinėja visi, ko dar nebaugina smagiai kylančios benzino kainos. Tačiau nederėtų džiūgauti, nes kelių statyba yra kiauriausias samtis iš visų, kuriais galima semti biudžeto pinigus. Kiauresnis net už statybas.
Niekas nesuskaičiuos, kiek iš tiesų ten suvežta to žvyro, kiek vingių ištiesinta, kiek asfalto išlieta. Pagal tai, kaip ilgai, vangiai ir be entuziazmo statomi tie keliai ir kiek į tai investuojama pinigų, galima spėti, kad į kelią realiai investuojamas tik vienas litas iš dviejų skirtų. O gal net ir iš trijų. Neveltui premjeras taip brangina susisiekimo ministro postą.
Trečia europinių investicijų kryptis – „otkatas” verslininkams, kurie arba susimokėjo prieš rinkimus, arba padarys tai po to, kai gaus subsidiją savo verslui. Ūkio ministerija dalija tuos pinigus gyvos eilės principu, o į tą eilę patekti iš pašalės tik su gera idėja nėra jokių šansų. Ten stovi tik tie, kurie turi savo „abonentus”. Išimtis dar daroma savivaldybėms, kurių merai – socialdemokratai.
Galima spėti, kad panašiai Europos pinigus leidžia visa posovietija – socialiniams gaisrams gesinti ir savo politinei valdžiai sucementuoti. Juk ir pačioje Europos Sąjungoje tėra viena sėkmės istorija, kai tie pinigai buvo investuoti su protu. Tai – Airija, kuri tomis lėšomis maitino savus protus ir investavo į ateities verslus, kuriuos tie protai varo.
Dabar Europos vakariečiai sukilo. Vienas dalykas primaitinti iki padoraus dydžio Ispaniją ar Portugalija. Visai kas kita, kai tų godžių peniukšlių atsiranda beveik tiek pat, kiek ir pačių vakariečių. Tokios dalybos jau nebeatrodo protingai, todėl T. Bleras ir sako, jog reikia padaryti taip, kad tuos pinigus gautų ne godžiausi pilvai, bet imliausi protai.
Aišku, tokiai Lietuvai, kurios švietimo ir aukštojo mokslo sistema yra degradavusi, ir žiauriai, toks brito požiūris yra tas pats kaip pasakymas, jog Lietuva tų pinigų negaus. Tačiau istorinė patirtis rodo, kad ekstremalios situacijos lietuvius priverčia daryti stebuklus. Tarkime, kaimietį priverčia galvoti prieš balsuojant ir t.t. Tai gal čia ir bus ta situacija?
Rūta Grinevičiūtė
„Vakarų ekspresas”