Sistemos kracho pradžia

Totalitarinis režimas pradėjo eižėti, kai prieš 50 metų N.Chruščiovas nuvainikavo J.Staliną

Tarptautinė žiniasklaida daug dėmesio skiria 50-osioms metinėms nuo tos dienos, kai Sovietų Sąjungos lyderis Nikita Chruščiovas 20-ajame kompartijos suvažiavime paskelbė vadinamąjį slaptą pranešimą, kuriame atskleidė Josifo Stalino nusikaltimus.

Kai kurie istorikai teigia, kad atgauti laisvę buvusioms komunistinėms valstybėms padėjo totalitarinės sistemos eižėjimas, kurį sukėlė pasaulį savo atvirumu šokiravęs sovietų lyderio pranešimas.

Vakarų apžvalgininkai pažymi, kad Rusijai svarbios datos paminėjimui šios šalies oficialioji žiniasklaida beveik neskyrė vietos.

Sudrebino pamatus

20-asis suvažiavimas prasidėjo 1956 metų vasario 14-ąją ir tęsėsi net vienuolika dienų. Jo pabaigoje – vasario 25-ąją – N.Chruščiovas perskaitė pranešimą apie savo buvusio šefo nusikaltimus.

N.Chruščiovo pranešimą galėjo išklausyti tik Sovietų Sąjungos piliečiai. Gausūs svečiai, atvykę iš viso pasaulio, į posėdžių salę nebuvo pakviesti.

Vadinamojo slaptojo pranešimo turinys kelias savaites buvo žinomas tik maždaug keturiems tūkstančiams suvažiavimo dalyvių. Tačiau netrukus informacija „nutekėjo“, ir slėpti nebuvo ką, nes Vakarų radijo stotys skelbė plačias dokumento ištraukas.

Iki šiol istorikai nesutaria, ko siekė N.Chruščiovas, nuvainikuodamas J.Staliną. Vieni mano, kad jis, kaip ir Michailas Gorbačiovas, siekė reformuoti totalitarinę sistemą, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, jokioms reformoms nepasiduoda.

Kiti manė, kad jis norėjo atkeršyti „tautų vadui“ už patirtus pažeminimus ir asmenines skriaudas. Vyresnysis N.Chruščiovo sūnus Leonidas Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo naciams. Kai jam buvo skirta mirties bausmė, tėvas prašė J.Stalino užtarimo. Diktatorius į sandėrius nesileido.

Po 20-ojo suvažiavimo, sudrebinusio totalitarinės sistemos pamatus, prasidėjo vadinamasis atšilimas. Kaip tik tuo metu Aleksandras Solženicynas, vėliau Nobelio premijos laureatas, paskelbė savo pirmuosius kūrinius, kuriuose atskleidė visą stalininių lagerių siaubą.

1956-aisiais iš gulagų plūstelėjo milijonai kankinių. Milijonų kitų kaulai liko dūlėti Sibiro ir Tolimųjų Rytų platybėse.

Atšilimas buvo trumpas

Vadinamasis atšilimas užtruko trumpai – aštuonerius metus. 1964-ųjų rudenį N.Chruščiovą nušalino Leonido Brežnevo vadovaujama grupuotė. Buvęs lyderis atsidūrė iš esmės namų arešte vasarnamyje, esančiame netoli Maskvos. N.Chruščiovas mirė 1971 metų rudenį.

Jungtinėse Valstijose gyvenanti buvusio sovietų lyderio proanūkė, žinoma istorikė ir publicistė Nina Chruščiova teigia, kad buvusios komunistinės valstybės atgavo laisvę tik jos prosenelio pastangomis, kai jis demaskavo J.Stalino nusikaltimus ir atskleidė komunistinės totalitarinės sistemos esmę.

Žinoma, proanūkė nutyli, kad jos prosenelis buvo vienas iš tų šulų, kurie tą sistemą kūrė ir priklausė sovietiniam elitui.

Diktatoriumi vis labiau žavimasi

N.Chruščiova praėjusią savaitę laikraštyje „Washington Post“ paskelbė straipsnį intriguojančiu pavadinimu „Kodėl Rusija vis dar dievina Staliną?“

Publikacijoje rašoma: „Jau beveik pusė amžiaus, kai mano prosenelis paverstas atpirkimo ožiu, kaltinant jį visomis pokomunistinės Rusijos „demokratinės“ visuomenės nuodėmėmis. O J.Stalinas, kurį prosenelis demaskavo, pavadindamas jį žiauriu diktatoriumi, terorizavusiu ir smaugusiu šalį, šiandien Rusijoje iš esmės yra reabilituotas. Visuomenės nuomonės apklausos rodo, koks J.Stalinas šiandien Rusijoje populiarus, ypač tarp jaunimo“.

Kai praėjusį mėnesį Europos Tarybos parlamentinė asamblėja svarstė nutarimo projektą dėl totalitarinių komunistinių režimų nusikaltimų pasmerkimo, Rusijos delegacija dokumento priėmimui įnirtingai priešinosi. Kai kurie istorikai tai įvertino kaip dar vieną požymį, jog šioje šalyje stalinizmas oficialiai reabilituojamas, nes jo nusikaltimų nenorima pripažinti, nors teroro aukomis tapo ir milijonai rusų.

Meilės anatomija

N.Chruščiova teigia, jog tuo, kad J.Stalinas atgimsta, stebėtis netenka. „Toje anarchijoje, kuri kilo 1991 metais žlugus Sovietų Sąjungai, kai demokratija tapo suirutės, nusikalstamumo, skurdo įsikūnijimu, mums, rusams, nepatiko būti laisviems. Mums norėjosi susigrąžinti savo senuosius valdovus, tuos, kurie duodavo galimybę pajusti jų nustatytos tvarkos taisykles, kurie skatino mūsų patriotinį uolumą ir tikėjimą, kad rusų tauta turi didingą praeitį.

Mes pasiilgom monumentalių, tegul ir despotiškų, lyderių, tokių kaip Josifas Stalinas ir Ivanas Žiaurusis. Taip, sutinkam, jie žudė ir grūdo į kalėjimus, bet užtat kokia buvo mūsų paradų ir pergalių didybė! Tegul ir baisus buvo tas valdymas, bet ne toks siaubingas, kaip laisvės ir asmeninio pasirinkimo laisvė, kai, demokratiją paverčiant anarchija, o kapitalizmą – korupcija, nėra ką kaltinti, išskyrus save. Štai kodėl tauta dabar susitelkė apie prezidentą Vladimirą Putiną“, – dėsto savo samprotavimus istorikė.

Kaltė dėl SSRS žlugimo

N.Chruščiovo kritikai tikina, kad jis dėl Sovietų Sąjungos žlugimo yra kaltas ne mažiau negu didysis reformatorius Michailas Gorbačiovas ir pirmasis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas.

Komunistinei sistemai patyrus krachą, atėjo demokratija, dar visai gležna. Tačiau laisvės atėjimas, nepaisant lūkesčių, nebuvo neskausmingas. Per daugiau nei dešimtmetį trukusį laikotarpį rusai nusivylė demokratija, o praradę savo nacionalinį pranašumą, atsidūrė savotiškame vakuume. Šią tuštumą po truputį vėl užpildė J.Stalinas. Kadangi jį nuvainikavo N.Chruščiovas, pastarasis paskelbtas visų Rusijos nesėkmių kaltininku, konstatuoja N.Chruščiova.

Žurnalistė Jelena Prudnikova savo knygoje „Josifo Stalino nužudymas“ apie sovietų diktatoriaus nuvainikavimą rašo apie mirties bausmės įvykdymą: „Jeigu ne tas nužudymas, nebūtume atsidūrę tokioje apgailėtinoje padėtyje. Nuo 1956 metų mūsų gyvenimas tapo visiškai beprasmiškas ir nešvarus todėl, kad J.Stalino nužudymas buvo visos tautos nužudymas. Šalis, per trumpą laiką praradusi visus savo idealus, supuvo iki šaknų“.

J.Prudnikova atspindi tas nuotaikas, kurios dabar dominuoja Rusijos valdžios olimpe. Štai kodėl oficiali šios valdžios žiniasklaida beveik nepaminėjo vadinamojo slapto pranešimo 50-mečio.

„Mano prosenelis pradėjo Rusijos išsivadavimo iš kruvinos J.Stalino praeities procesą, bet šalis nebuvo pajėgi pasmerkti diktatoriaus nusikaltimus. Gyvenimo sunkumai suskaldė Rusijos visuomenę, kuri negali pasigirti nei supervalstybės statusu, nei naujais laimėjimais kosmose. Visa tai verčia rusus ilgėtis „stiprios valstybės“, kurioje jie kažkada gyveno. Tai – užburtas ratas, kuriame Rusija dar ilgai suksis, jei ryžtingai nepažvelgs savo praeičiai į akis“, – taip savo straipsnį baigia N.Chruščiova.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Pasaulyje su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.