Priešistorė, arba vieną kartą Paryžiuj
Taigi vieną kartą Paryžiuj, mes pietavom graikiškame restorane. Jauni aukšti dievaičiai ilgais baltais marškiniais ir ilgais juodais plaukais daužė mums į galvas lėkštes ir šoko Sirtakį. Aš neprisimenu, ką ten valgiau ir net nežinau, kur tiksliai tas restoranas, bet prisimenu, kad iš jo išėjusi sau pažadėjau nuvažiuoti į Graikiją.
Prologas: apsnigtas Akropolis
Velnias, pirmą kartą važiuoju į Graikiją, o ten pranašauja dvylika laipsnių žemiau nulio. Visi guodžia, kad vis tiek atsidursiu net dvidešimčia laipsnių šiltesniame klimate ir kad turėsiu unikalią progą pamatyti sniege skendintį Akropolį. Labai jau sunki našta tas unikalumas. Taip norisi pabūti paprastu žmogum, kuriam paprasčiausiai reikia saulės per atostogas.
Ačiū Dievui, tiksliau, graikiškiems dievams, žiaurios meteorologinės pranašystės neišsipildė ir mus visą laiką lepino pavasariški plius dešimt. Pasirodo, kažkokia nežymi deivė Alkeonidė kadaise išprašė Dzeuso, kad šis sausio pabaigoje ir vasario pradžioje kelioms savaitėms nutrauktų žiemą ir leistų jai šiltai išperėti vaikus, mat iki tol, dėl savo keisto žiemą aplankančio vaisingumo ji buvo bevaikė. Taigi, sėkmingai pataikius į mitinių būtybių perėjimo piką, teko paaukoti įspūdingą snieguotų kolonų vaizdą. Bet ir ačiū Dievui, vėl atsiprašau – dievams.
Gidė
Šįkart ne graikiškiems dievams, o visuotinei lietuvių studentų migracijai į užsienį mes buvome dėkingi, kad turėjome Indrę. Indrė Graikijoje iš pradžių mokėsi pagal studentų mainų programą, o dabar dar kelis mėnesius sugalvojo padirbėti kažkokioj knaipėj gerokai už Atėnų, kur vakarais kaimelio seniai susirenka pagurkšnoti rakės. Ji puikiai kalba graikiškai ir žino Graikiją tokią, kokios būdamas turistas tikrai nepamatytum. Graikai nekalba angliškai ir žodis „ne” graikiškai reiškia „taip”, turguje su jais privalu derėtis, o Atėnuose kasdien vyksta koks nors streikas ar šiaip nedidelė katastrofa. Beje, nepamirškit, kad graikų raidynas – ne lotyniškas. Vienu žodžiu, be graikiškos lietuvės būtume kaip be rankų. Tad pirmyn – mūsų storos didelės graikiškos atostogos prasideda.
Tas Akropolis…
Kai nieko nesitiki, tai negali nusivilti. Mano istorijos mokytoja kadaise labai man gadino gyvenimą blogais pažymiais bandydama mane ko nors išmokyti. Bet patį pirmą vakarą Atėnuose, kai nuo tokio kalnelio juokingu pavadinimu „Filopapu” aš pamačiau Akropolį, supratau, kad ta mano mokytoja ne tik nėra jo mačiusi, bet dargi ir nelabai ką apie jį skaičiusi. Na, bet pamirškim tas senas mokyklines traumas.
Žodžiu, ten, priešais mus, visame gražume geltonai švytėjo Partenono kolonos ir jos atrodė per savaitę kelio nuo mūsų. Bet po dvidešimties minučių mes jau buvome Akropolio papėdėje, ir Atėnai staiga pasidarė tokie mažučiai ir jaukūs (nesvarbu, kad čia spaudžiasi trečdalis visų graikų, o tas trečdalis, beje, yra nei daug, nei mažai – kaip visa dabartinė lietuvių populiacija).
Ir šiaip keistas dalykas tas Akropolis. Tam tikra prasme tu vien dėl jo važiuoji į Graikiją. Skrendi pigiais lenkų lėktuvais, dar pigesnėm britų oro linijom, nemiegojęs, nevalgęs, nes už dyką net vandens iš krano negauni atsigerti, nakvoji kažkur ant grindų Londono oro uostuose; galiausiai slankioji aplink Jį, visą gražų ir šviečiantį naktimis, trini savo vienintelius sportinius batus į nesibaigiančius marmuro luitus, kopi, bandai užuosti ryškiai mėlyną graikišką dangų, kuriame tos išsvajotos kolonos atrodo kaip pigiai sumontuotas reklaminis plakatas, eini kuo ilgiau ratais, skaitai užrašus ant kiekvieno akmens – „čia buvo Jorgos iš Atėnų” – vis tiek skaitai, kad tik ilgiau nenueitum, kad tik ilgiau nesulauktum tos pažadėtosios akimirkos…
Nes kai pagaliau pamatai, apima didžiulis liūdesys. O kas sakė, kad, pamatęs Partenoną, tapsi laimingas? Lankstinuke taip neparašyta. Kai nieko nesitiki, tai ir nenusivili. Bet va, žiūrėk, kokiai jautresnei būtybei, tik papt, papt ašaros nuo nosies. Sėdi tada, žiūri ir galvoji, kad nežinai, apie ką galvoti. Bandai įsivaizduoti tuos žmonės, kurie čia vaikščiojo, vyrus, kuriems tikriausiai reikėdavo labai juokingai pasikelti savo ilgus apdarus, kad galėtų kopti tokiais dideliais laiptais. Ir apskritai, kažkur kopti juk užima labai daug laiko. Gal tai ir suteikdavo šventykloms didingumo. Bet juk graikai ir taip niekur neskuba. Jie gyvena xalara (chalara – lėtai, neskubant) ir tu jau beveik matai juos ant šventyklos laiptų sustojusius pakeliui atsipūsti – vartančius tarp pirštų margaspalvius karoliukų vėrinius ir lėtai vartančius šnektą – visai kaip anądien mačiau du storus ir ramius graikus taip besišnekučiuojančius prie šviesoforo, tiesiog besiilsinčius prieš pereinant gatvę. Xalara…
Kai nieko nesitiki, tai ir nenusivili. Nes man tai nebuvo liūdna pamatyti Akropolį. Buvo gražu.
Gatvė
Atėnuose valkatauja šunys. Ir tai niekam netrukdo. Šunys turi savo rajonus. Jei kuriam nors patikai, mielai palydės tave iki kokios bažnyčios kampo ir gatvės prekeiviams neleis tau įkyrėti. Indrė aiškina, kad šunimis rūpinasi valdžia. Dėl to jie tokie malonūs. Nekaulija nieko – tik trupučio dėmesio, gal kartais valiūkiškai pakviečia žaisti. Šuo neskaičiuoja tavo souvlakio (tokio graikiško kebabo) kąsnių, kaip šitas mažas juodas berniukas purvina burna, kuris jau kokią minutę viso pasaulio kalbų nuotrupom prašo išmaldos ir jokia pasaulio kalba nesupranta žodžio „ne”.
„Aš išrašysiu visą savo skausmą… ”
Į šiaurę nuo Atėnų yra sniego. Saulė labai ryškiai šviečia ir išlipus iš automobilio visai nereikia nei pirštinių, nei striukės. Kalnai migdo. Kaskart automobiliu kylant į kalną labai užgula ausis ir visi, kam nereikia vairuoti, tuoj pat sminga į labai trumpą, kietą ir saulėtą miegą. Važiuojam pamatyti Meteoros – ant uolų įsikūrusių vienuolynų. Žmonės čia virvėmis maistą vieni kitiems perduodavo. Jų tikėjimas turbūt buvo didelis ir tvirtas kaip tie nežmoniško aukščio akmenys, kurie tikrai primena iš dangaus į žemę stipriai smigusius meteoritus.
Kalnai migdo. Ir klaidina. Kokias dvi valandas bandom įveikti vos 40 km atstumą nuo vieno kaimelio iki kito. Kai ima temti, supranti, kad tų kaimelių yra tiek, jog jie patys klaidžioja vieni tarp kitų negalėdami surasti mūsų mašinos. Bet jeigu jums kada pasiseks ir tuose kalnuose jus suras kaimelis Pialia – nesipriešinkite tai pažinčiai, nes ten yra tokia taverna be pavadinimo, kur kūrenasi sena „buržuika”, o jos bendraamžis savininkas skrudina duoną, kepa mėsą, vis persimesdamas žodeliu su besirenkančiais vietiniais ar mesteldamas su jais po taurelę Tsipuro. Patikėkit manim, jūs niekur nerasite prastesnės užeigos už šitą bevardį, garažą primenantį nameliuką. Bet ir nerasite romantiškesnės vietos, kur galima išgirsti, kaip seni seni graikai dainuoja senas senas liaudies dainas ir šoka tikrą Sirtakį. Ir jūs niekur daugiau nepamatysite, kad šokantiems seniams pritariamai plotų aštuoniolikmečiai. Kad jūs matytumėt, kaip tada dega jų akys!!!
Du broliai – Panos ir Dimitri – gyvena prabangiame name Pialijoje, o jų stilinga šeimynėlė galėtų be vargo tapti „Lietuvos ryto televizijos” herojais. Bet jiedu myli liaudišką muziką ir tą pavargusią seną taverną. Jie ją vadina „Vienuolynu”. Panos su Dimitri atsineša dvi dėžes muzikos instrumentų. Panos ir Dimitri užgroja. „Jūra – mano popieriaus lapas, o mano kardas bus mano plunksna. Aš išrašysiu joje visą savo skausmą, kurį nešioju sieloje…” – drebančiu balsu uždainuoja seniausias tavernoje, kurio ūsuotas portretas nevykusiai išraižytas ant baltų užeigos sienų. Vyrai šoka draugystės šokį. Kažkas sušoka vienišo vyro šokį. Yra dar ir girto vyro šokis. Bet jis bus šokamas dar po kelių taurelių.
Žvaigždutės
„Šiaip graikai negeria „Metaxa” – tikina mane barmenas paskutinį mano vakarą Graikijoje, kai susigriebiau nė neparagavusi šio gėrimo jo paties šalyje. Negerai kažkaip. Aš visai nesu ragavusi metaxos! Barmenas irgi nelabai prisimena jos skonį. Įpila mažą taurelę. Ragaujam abu. Trijų žvaigždučių!
Paprastai čia užsisakoma rakės. Žiemą ją galima gerti karštą su karamele arba medumi. Prie maisto tinka „Ouzo” – lengvai anyžinė degtinė, kuri pabąla skiedžiama vandeniu. Populiari ir |”Tsipuro” – naminukė, kuri, priklausomai nuo regiono, gali būti labai skirtingo skonio. Pialijoje, ten kur gyvena Panos ir yra ta keista bevardė taverna, Tsipuro yra anyžinio skonio ir ją galima gerti tiesiog su ledo gabaliuku.
„Tsipuro yra Ouzo mažoji sesutė, o Ouzo yra Rakės sūnus. Kas tėvas? Tėvas greičiausiai buvo Absentas” – keldamas tostą tada juokėsi Panos. Stiprus tas tėvas, ir stiprūs jo genai, tad kas nemėgsta anyžių psieskonio, Graikijoje tegul geria Retsiną – pigų ir sausą vyną, kurį pardavinėja buteliuose ir pilstomą, o taros dydžiai paliks įspūdį net visko gėrusiems lietuviams.
Vietoj epilogo:
Dievai
Baras, kuriame mėgsta lankytis Indrė, niekuom man neprimena restorano Paryžiuje. Čia nekabo įvairiaspalvės giriliandos ir ant grindų nesimėto lėkštučių šukės. Barmenai nedėvi baltų marškinių ir čia net negroja Sirtakio. Čia renkasi nauji dievai – menininkai, aktoriai, muzikantai. Čia geriami viso pasaulio kokteiliai ir vynas didžiulėse taurėse.
Bet vakar apžiūrėtas Graikijos nacionalinis archeologijos muziejus ir ką tik išgertas kokteilis daro savo. Su manim kalbasi labai barzdotas ilgaplaukis Kanelis. Panos su mažesne barzdele drąsiai gali pretenduoti į savo bendravardžio dievaičio Pano titulą. Jo brolis už baro staiga ima panašėti į Dionizą. Tu galėtum būti Dzeusas, sakau ilgabarzdžiui ir jis griausmingai juokiasi pritardamas. Georgia bando angliškai savo vardą mums įpiršti kaip Džordžijos, o mes jai linksim – viskas gerai – lietuviškai tu mums tiesiog Jurga. Ji važinėja motociklu ir profesionaliai groja klarnetu. Ji panaši į Demetrą ir jos veidas – tobulas klasikinės graikų skulptūros pavyzdys. Ji nėra girdėjusi malonesnio koplimento.
O tu galėtum būti Apolonas, bando pasakyti man komplimentą Dzeusas. Nes tu šviesi ir truputį garbanota. O, kaip miela, sakau, kodėl ne koks nors moteriškasis jo atitikmuo, bet jis nesupranta mano užuominos. Ką gi, Graikijoje, vyrų meilė ir draugystė tikrai labiau vertinama. Gal todėl Dzeusas jau kurį laiką neatitraukia rankos nuo Apolono liemens.
„Tu niekada nesakai sudie mitui” – šviečia milžiniški plakatai artėjant prie oro uosto ir tu matai šimtus dzeusų, apolonų, demetrų, afrodičių ir dionizų skubančių savo naujais automobiliais į supermarketus ir McDonaldus, nes artėja savaitgalis. Alkeonidė jau baigia išperėti savo kiaušinius ir virš Atėnų švelniai leidžiasi snaigės.