Daugiavaikės šeimos nesustabdys tautos nykimo

Mažėjant gimstamumui ir santuokų patvarumui, Lietuvoje išnyko gausių šeimų tradicija. Galbūt ji būtų pristabdžiusi pavojingą tendenciją: dėl didėjančios emigracijos ir ciniško požiūrio į šeimą ateityje pavirsime etnine mažuma savo šalyje. Tačiau specialistai tvirtina, kad daugiavaikių šeimų yra nedaug, tad jos niekada negelbėjo ir neišgelbės tautos nuo išnykimo.

Kur kas esą svarbiau sukurti saugaus ir oraus gyvenimo sąlygas įprastinėms dviejų vaikų šeimoms. Atsiradus galimybėms išgyventi visiems visuomenės sluoksniams, ir daugiavaikės šeimos nebesijaus atstumtos, galės susigrąžinti savivertės jausmą, išplautą valdžios pašalpų sistemos. O kol kas socialinė politika Lietuvoje ne vieną gundo rinktis asocialų gyvenimo būdą.

Kai pašalpos už vaikus didesnės už atlyginimą

Kur ir kaip ieškoti išeities iš užburto rato, idant nepadarytume daugiavaikę šeimą priklausomą nuo filantropų pagalbos? Yra pavojus, jog tokioje terpėje augantys vaikai savo skurdžią nevisaverčių piliečių padėtį išmoks suvokti iškreiptai – kaip privilegiją, labdaros rojų, kuriame nereikia dirbti. Bet neišmoks kovoti, kabintis į gyvenimą savo jėgomis, o ir ateityje, sukūrę savo šeimas, reikalaus būti išlaikomi.

Dažna probleminės gausios šeimos motina išdidžiai pareiškia gimdanti vaikus Lietuvai, tad tegu jais ir pasirūpina valstybė. Tačiau ne visos šeimos yra tokios „nepakaltinamos”, ir tos išdidžiosios mėgina pragyventi iš algų, bet nesuduria galų.

Prieš keletą metų į užsienį išvyko gyventi dvi šeimos: viena, auginanti 17-a, o kita – aštuonetą atžalų. Jos neišgalėjo susimokėti mokesčių už Savivaldybės administracijos skirtą namą arba butą. Valdininkai jau grasino jas iškeldinti iš būstų, nes įmokos už juos šeimoms pasidarė neįkandamos, augo įsiskolinimai. Abi šeimos įsikūrė Airijoje. Septyniolikos vaikų tėvas dirba fabrike, gavęs šeimai išsinuomoti būstą lengvatinėmis sąlygomis. Užsienyje jie gauna didesnes pašalpas už vaikus, kurie, be mokyklų, kuriose mokosi anglų kalba, lanko šeštadieninę lietuvišką mokyklą. Grįžti šeimos neketina: gimtinėje jos jautėsi nepageidaujamos, negerbiamos, atstumtos.

Kol kas pora emigravusių daugiavaikių šeimų, sėkmingai įleidusių šaknis svetur, tėra išimtis – dauguma liko Lietuvoje. Vienos šeimos bando kabintis į gyvenimą imdamosi visų įmanomų darbų, kitos prisitaikė prie dabartinės pašalpų ir labdaros sistemos, ugdančios išlaikytinių nuostatas.

Seimo narė, Šeimos ir vaiko komisijos pirmininkė Rima Baškienė „Vakarų ekspresui” teigė: „Žinau, kad Lietuvoje yra 17 000 šeimų, priskiriamų rizikos grupei (neprižiūri vaikų, gimdo dėl pašalpų, turi polinkį girtauti), ir tai yra mūsų skaudulys. Tačiau tos šeimos nenukrito iš Mėnulio, jos yra mūsų visuomenės dalis. Baisu, jog šiose nedarniose daugiavaikėse šeimose auga beveik 40 000 vaikų”.

Žalingas įprotis – gauti ir imti

„Iš nedarnių gausių šeimų vaikus atimti lengviausia, bet tada jie visiškai užkraunami valstybei, – sakė Virginija Kairienė, agentūros „Visos Lietuvos vaikai” Klaipėdos filialo vadovė bei koalicijos „Šeima ir vaikai” narė. – Bėda ta, kad mūsų socialiai remtini žmonės yra pripratę viską gauti, bet juk tas nuolatinis gavimas-ėmimas nėra išeitis nei pamatas savarankiškam gyvenimui”.

„Tas šeimas reikia šviesti ekonomiškai, kad jie žinotų ne vieną būdą, kaip galėtų prasigyventi. Galvokime, kaip įmanoma informatikos amžiuje rasti būdų uždirbti pinigus ne tik sau, bet ir išlaikyti šeimą.

Šiuo metu daugiavaikių šeimų mažos pajamos: jie įsidarbina, bet dirba už minimalų atlyginimą. Kai abu tėvai į rankas gauna 800 litų per mėnesį, tuo pačiu netekdami dalies pašalpų, pradeda skaičiuoti, ar iš tikrųjų verta dirbti, ar įmanoma visiems sočiau pavalgyti iš vaikų socialinių pašalpų. Jeigu abu tėvai dirba nuo ryto iki vakaro, vaikai lieka be priežiūros, serga ir t.t. Jeigu motina lieka su vaiku, šio interesai lyg ir apginti, bet tuomet valstybei tai yra skriauda”.

Žiemos aprangą, apavą daugiavaikės šeimos gauna iš Paramos daugiavaikei šeimai namų, o atėjusiems į Vaikų iš daugiavaikių ir probleminių šeimų užimtumo dienos centrą, įsikūrusį V. Kairienės vadovaujamo agentūros „Visos Lietuvos vaikai” Klaipėdos filialo patalpose, priklauso pietūs. Virginija pastebi, kuriam vaikui reikia šiltos striukės, vilnonių kojinių, pirštinių. Jos kartotekoje pažymėta, jog štai dešimt vaikų auginanti melnragiškių šeima per praėjusius metus labdaros buvo atėjusi dvidešimt kartų. Koaliciją „Šeima ir vaikai” sudaro 7-ios nevyriausybinės organizacijos. Labdara gaunama iš Švedijos, Norvegijos, Anglija teikia paramą tik našlaičiams.

Dėl ko moterys gimdo?

„Ar jos iš tikrųjų to nori?” – retoriškai klausia Virginija. Ji kalbėjusi su vieniša motina, auginusia šešis vaikus nuo sugyventinio, ir gyvenančia avarinėje landynėje. Moteriai besilaukiant septintojo kūdikio visi vaikai buvo paimti į globos namus. Bėdulė tikino stigusi pinigų kontraceptinėms priemonėms, nenorėjusi „atimti kąsnio” iš vaikų. V. Kairienė kvietė moterį dirbti savo agentūroje valytoja (savaitgaliais galėsianti atsivesti vaikus pietų), tačiau moteris darbe nepasirodė. Darbo birža taip pat rado jai darbą, bet tiek ir matė „vėją laukuose”. Ši motina turi psichikos negalią, ir vaikai jai niekuomet nebus grąžinti iš valdiškų namų. Kaip ji pati prisipažino Virginijai, visi jos auginti vaikai blogai vystėsi. Paskutinysis kūdikis, kurį vieniša mama dar lankė Sutrikusio vystymosi kūdikių namuose, būdamas aštuoneto mėnesių, nesėdėjo, yra silpnos sveikatos.

V. Kairienei tenka įtikinėti ir du tris vaikus auginančius tėvus atvesti arba išleisti juos į Dienos centrą. Pastebėta, jog pastebimai pagerėjo pažymiai, mokymosi rezultatai tų vaikų, kuriems Dienos centro darbuotojos padeda paruošti pamokas. Tačiau tie patys tėvai pašalpos į centrą ateina labai dažnai. Vos viena sutuoktinių pora įsidarbino statybose, tačiau tik todėl, kad išvažiavus į užsienį darbininkams atsirado laisvų darbo vietų.

Vasarą vaikai neturi kur dėtis

V. Kairienė sako, jog reikia padėti jaunoms šeimoms, kiek tik galima, kad jos neatsisakytų tų savo vaikelių. „Nebuvo dienos, kad vasarą mūsų dienos centre, vasaros stovykloje, nebūtų 40-50-ies vaikų. Koalicija „Šeima ir vaikai” stengėsi susitarti su Savivaldybe, kad Giruliuose būtų skirtas sklypas kempingui, kuriame vasarą bent jau palapinėse ilsėtųsi dirbančios, socialiai remtinos šeimos. Ar bent prie jūros atvažiuotų savaitgaliais. Kitais metų laikais tame sklype galėtų veikti privati mokykla. Savivaldybė nei šio, nei kito sklypo neskyrė.

„Socialiai remtinos šeimos, Gausių šeimų bendrija rašė ir tokį projektą. Laukžemyje turėjome patalpas, tinkamas paauglių darbo ir poilsio stovyklai. Viename namelyje galėtų gyventi, antrąjį paremontuoti ar bent paruošti kosmetiniam remontui, dažymui. Deja, ir šio projekto niekas neparėmė”, – atsidūsta V. Kairienė. Ji sako 2005 metais laikraštyje perskaičiusi, jog Vyriausybė vaikų poilsiui skyrė pusantro milijono litų, tuomet nuėjusi į Savivaldybę pasiteirauti, kodėl nieko negavo dirbantys su Klaipėdos socialiai remtinomis šeimomis. Jai pasiūlė parašyti projektą, ir tuomet atsirado galimybė sukurti stovyklą – 50 vaikų, joje įsikūrusių, mokėsi plaukti jūroje.

Galimybių paaugliams vasarą įsidarbinti nebuvimą didele problema laiko ir Klaipėdos vaikų teisių apsaugos tarnybos vadovė Gražina Aurylienė. O daugiavaikių šeimų tėvai, anot jos, net nesikreipia, neprašo tarnybos tarpininkauti, tariantis su darbdaviais ir darbo birža. Beje, iš pašnekovės išgirdau naujieną: esą paaugliai, norintys vasarą dirbti, turi rašyti pareiškimus mokyklos direktoriui, o šis – perduoti Darbo biržai. Biurokratizmo triumfas. „Darbo ir poilsio stovyklos reikalingos visiems paaugliams”, – sako pašnekovė.

Trečdalis probleminių šeimų – daugiavaikės

„Mes – už daugiavaikes šeimas. Žinoma, pažįstame ir tokių, kuriose vaikai auga mylimi ir laimingi. Jūsų minėtos 17-os, 8-ių vaikų šeimos buvo puikios, pavyzdinės”, – sakė Klaipėdos vaikų teisių apsaugos tarnybos vadovė. – Gaila, bet mes galime kalbėti tik apie neprižiūrimus vaikus. VTAT žinioje – 527-ios šeimos, auginančios 974-is vaikus, trečdalis šių šeimų, 68-ios, – daugiavaikės. Kai kurių jų tėvams ribota valdžia. Štai vieniša motina, pagimdžiusi septynetą vaikų, kurių tėvas nenustatytas, šiandien gyvena globos namuose. Turiu pasakyti, tos šeimos vaikai buvo ypač apleisti, jie glaudėsi ankštame bute su motinos sugyventiniu, sergančiu atvira tuberkuliozės forma”.

Yra trys pagrindinės tų 68-ių daugiavaikių šeimų problemos: apsileidimas, nešvara; jos nesusitvarko dokumentų – nei tėvystės, nei pašalpoms už vaikus gauti, ir trečia – girtavimas. Teismo bylose – skurdo, nuosmūkio, smurto stigmos.

„Negalime pasakyti, kad visos gimdo tik dėl pašalpų, bet dalis jų paskaičiuoja, jog pagimdžius vaiką, į šeimą dar „ateis” pinigų. Asocialių šeimų vaikai nelanko mokyklos, daro teisėtvarkos pažeidimų, tačiau daugiausia skundų gauname dėl vaikų nepriežiūros”, – sakė G. Aurylienė.

– Mūsų socialinė politika sudaryta taip, kad šioms šeimoms leidžiama nedirbti. Jeigu tėvai įsidarbintų, netektų kai kurių pašalpų. Be to, šeimoms ypač reikalinga psichologinė pagalba, kurią mes teikiame Vaikų krizių centre, tėvystės įgūdžių mokyklėlėse. Mokyklose taip pat dirba psichologai, socialiniai pedagogai. Štai VTAT socialiniai pedagogai ne tik įkalba, bet ir palydi girtaujančių šeimų narius į anoniminių alkoholikų klubą. Bet juk tokių tėvelių, ieškančių išeities – vienetai! Problema, kad jie nieko nenori, nenori padėti sau. Jie nenori net planuoti šeimos”, – sakė pašnekovė.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Lietuvoje su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.