Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) vadovas Povilas Malakauskas pakraupo gavęs naujausius vadinamojo korupcijos žemėlapio duomenis.
Lietuviai davė kyšius, juos duoda ir ateityje neketina to atsisakyti. P.Malakauskas „Ekstrai” tvirtino, kad būdų kovoti su šia visuomenės neganda yra, tačiau jie ne visada tinkamai taikomi.
– Ką tik atliktas sociologinis tyrimas jums paliko kraupų įspūdį, žmonės su korupcija susiduria veik kasdien, tad ką siūlytumėte daryti, kad visi nekrauptume?
– Kai kalbama apie STT veiklos rezultatus, dauguma įsivaizduoja baudžiamąjį persekiojimą. Šis veiklos įrankis yra labai svarbus, tačiau lygiavertė ir ne mažiau svarbi – prevencinė bei šviečiamoji veikla.
Tačiau baudžiamasis persekiojimas jau yra kova su padariniais. Votį taip pat galima perpjauti, tačiau šalia gali užaugti kita. Korupcijos prevencija – naujesnių, skaidresnių žaidimo taisyklių sukūrimas tikintis, kad žmogus, patekęs į tokią aplinką, nenorės daryti nusikaltimo. Sudėtingiausiai pasiekiama mūsų darbo sudedamoji – švietimas, nes labai sunku įtikinti žmones, kad korupcija yra grėsmė. Valstybėse, kurios panašias programas jau yra vykdžiusios, rezultatai pasiekiami tik po 20-30 metų. Didžiausia bėda ta, jog piliečiai nesuvokia, kad jei jie skatina korupciją, tik laiko klausimas, kada valstybė degraduos. Nes yra iškreipiama ir rinkos ekonomika, ir santykiai tarp žmonių, galų gale žeminamas pats žmogus.
Aišku, klausite, kas padaryta Lietuvoje? Idėjų lygmeniu viskas yra labai neblogai, priimti geri įstatymai. Kiek kitas klausimas, ar ši teorinė sistema gerai veikia. Kodėl taip drąsiai sakau apie geras idėjas? Todėl, kad daug tarptautinių organizacijų kreipiasi į mus ir prašo pasidalyti patirtimi su ES kaimynais, Centrinės Azijos ar Kaukazo regionais. Lietuvos pastangos, pagalba jau yra ir gerai vertinamos.
Kasmečio sociologinio tyrimo, dar vadinamo korupcijos žemėlapiu, tikslas yra išsiaiškinti korupcijos mastus, galimas priežastis ar tendencijas. Vienas svarbus šio tyrimo aspektas – žmonių korupcijos suvokimas ir tikrovė. Ir kiek tas suvokimas koreliuoja su realiais korupcijos mastais, o jei suvokimas yra didesnis nei realybė, kokios priežastys tai sąlygoja, kad žmonės taip įsitikinę.
Iškėlę klausimą, ar valstybės institucijos yra korumpuotos, ir pateikę jų sąrašą, gavome ne kažin kokius rezultatus. Tik 3-4 proc. žmonių mano, kad šios institucijos yra nekorumpuotos. Visos pagrindinės valstybės institucijos – Seimas, Vyriausybė, teismai, politinės partijos – laikomos labai ar iš dalies korumpuotomis. Toks yra žmonių suvokimas. Tačiau nepalankiai vertindami Vyriausybę, žmonės kur kas palankiau vertina paskiras ministerijas, kurios jau laikomos mažiau pažeistomis korupcijos. Tikriausiai žmonės vertina sistemą pagal silpniausią jos grandį.
Kai spontaniškai klausiama, kas labiausiai korumpuoti, į pirmąsias vietas pakliūva medikai, policija, Seimas, teismai, Vyriausybė. Manau, kad čia į vieną vietą susiplaka du dalykai: konkreti patirtis, susijusi su sveikatos apsauga ar policija, ir suvokimas apie valstybines institucijas apskritai, nes nemanau, kad dažnas neša kyšius Seimo nariams.
Tie apklausiamieji, kurie tvarkėsi reikalus valstybės įstaigose, politinių institucijų jau nenurodo. Tačiau Seimą ir politines partijas korumpuotomis laiko verslo atstovai. Tai logiška, nes jie dažniau susiduria su šiomis institucijomis.
Kai einame dar giliau ir klausiame, ar teko duoti kyšį, tik 23 proc. (žinoma, irgi didelis skaičius) Lietuvos gyventojų pripažįsta tai darę per pastaruosius metus.
Taigi politines institucijas kaip korumpuotas suvokia apie 92 proc. šalies gyventojų, tačiau patirties turi tik 23 proc. Taigi vadinamasis perdavimo koeficientas tarp realios korupcijos, susijusios su konkrečia patirtimi ir suvokimo indeksu, yra vienas su keturiais. Dviejų su puse kibiro deguto reikia tam, kad sugadintum statinę medaus.
– Pastaruoju metu dažnai kartojote, kad STT pareigūnai jaučiasi užspeisti į kampą: nuolat patiria spaudimą, yra griežtai kritikuojami. Tokia nepalanki aplinka gali lemti, kad STT taps bedantė. Teoriškai esate pasikaustę neblogai, žinote, kur tos korupcijos smaigaliai, tad tik reikia dantis pasiaštrinti?
– Gerai, kad mes kritikuojami, į tai žiūriu ramiai. Kitas klausimas – ar turime pakankamai įrankių kovoti su korupcija. Baudžiamojo persekiojimo įrankiai nėra labai aštrūs. Lietuva pasirinko teisinį kelią ir mes juo einame, tačiau, kaip jau minėjau, jis nebūtinai yra efektyviausias. Juk korupcija – nusikaltimas, kai abi pusės suinteresuotos, kad informacija nepasiektų viešumos. Patekti į tokią uždarą sistemą labai sudėtinga. Jei net vienas dalyvių ir pasisako apie neteisėtus veiksmus, dabartinė teisinė sistema jį taip pat laiko nusikaltėliu. Nebent jis nedelsdamas praneštų, tarkime, apie kyšio davimą.
Kai buvo įvesta tokia tvarka, pareiškėjai gal ir ne visai dingo, bet jų labai sumažėjo. Tad nuolat kartoju – kokiais nors būdais susigrąžinkime pareiškėją į STT, turi atsirasti noras pasisakyti apie korupcijos atvejus.
Antras būdas patekti į sistemą – vadinamasis nusikalstamos veikos modelio taikymas. Nesiūlau provokuoti nusikaltimo, bet anksčiau modelį buvo galima taikyti lengviau nei dabar. Anksčiau tą modelį taikydavome daugmaž 100 kartų per metus, pernai, užpernai būta tik vieno kito atvejo. Nesakau, kad griežtesnės taisyklės yra blogas dalykas, bet primenu, kad ir darbo sąlygos tiriant korupcinius nusikaltimus pasidarė sudėtingesnės. Ir nereikia tikėtis, kad tie rezultatai bus geresni.
Galiu vardyti ir toliau. Techninės priemonės – brangiausias ir sudėtingiausias būdas atskleisti korupcinius nusikaltimus. Plačiai diskutuojama apie pokalbių įrašus, bet juos net ne visada teismas laiko įrodymu. Kai įklimpstama diskusijose, ar skaitmeninį, ar ne įrašą laikyti įrodymu ir panašiai, tai ir šis kelias tampa vis labiau problematiškas.
Tai susiję ir su kita problema – informacijos nutekėjimu, viešinimu. Kai taip nutinka, informacijos iš vieno ar kito šaltinio paprasčausiai negauname.
– Visuomenėje gana plačiai paplitusios kalbos, kad jums pradėjus vadovauti STT, tarnyboje darbo sąlygos pagerėjusios (padidėjo atlyginimų koeficientai), tačiau darbo sumažėję: agentai operatyvinio darbo iš esmės nedirba, užsiima švietėjiška veikla, kurią minėjote. Tyrimai pradedami tik gavus pareiškimus. Bet, kaip pats sakote, neprisišaukiate pareiškėjų.
– Tikrai nenoriu, kad atrodytų, jog čia skundžiuosi bejėgiškumu, jog viskas blogai. Taip nėra. Kovos įrankių yra, bet ne tokių aštrių, kokių norėtųsi.
O jūsų minėta informacija, manau, netiksli. Labai nemažai darome vykdydami operatyvinę ir ikiteisminio tyrimo veiklą. Per metus gauname apie 800 pareiškimų, iš kurių tik dalis virsta ikiteisminiais tyrimais. Taip nėra, kad didesnė dalis STT užsiimtų vien švietėjiška veikla. Tai iškreiptas vaizdas apie STT. Pas mus švietimo skyriuje dirba tik 5 žmonės, o prevenciniu darbu užsiima apie 10. Baudžiamojo persekiojimo srityje dirba nepalyginti daugiau pareigūnų. Ir toks disbalansas nėra geras.
– Pats užsiminėte apie nutekintus slaptus įrašus. Tos transliacijos buvo įdomios žiūrovams ar skaitytojams, tačiau sudavė labai skaudų smūgį STT prestižui. Kokias pamokas išmokote iš šių istorijų?
– Jeigu tie pokalbiai būtų buvę „nutransliuoti” iš STT, tai jau seniai turėjo būti iškelta baudžiamoji byla, surasti ir nubausti kaltieji. Tačiau kažkodėl tokios bylos nekeliamos.
– Tai kas nutekino?
– Sudėtingas klausimas. Nenorėčiau aiškinti, kaip ir kas nutekino, bet kai tik prasideda tam tikri politiniai procesai, bylų svarstymai ne tik specialiosiose tarnybose, visuomet padidėja rizika, kad informacija nutekės.
Nenoriu teigti, kad STT neturi problemų, bet informacijos, duomenų bazių apsauga tarnyboje yra labai griežta. Pas mus veikia vadinamasis juodosios dėžės principas – galiu sužinoti, koks tyrėjas kada, į kokią duomenų bazę įėjo, kokiomis trajektorijomis ten vaikščiojo.
Kalbos, kad mūsų tyrėjai išsigalvoja, padirbinėja faktus, o vėliau juos nutekina, yra, švelniai šnekant, melas.
– Korupcijos čempionais vadinami kelių policininkai, medikai ar savivaldos tarnautojai dažniausiai dirba akis į akį ir tokius atvejus sunku susekti. Įdomiai nuskambėjo mintys Gynimo tarybos posėdyje apie naujas galimybes korupcijai skirstant milijardines ES lėšas, tačiau šiems naujiems iššūkiams, atrodo, priešnuodžio dar taip pat nesugalvota?
– Pirmiausia tai tik šalutinė mūsų funkcija. Už ES pinigų priežiūrą atsakinga Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba. Mūsų interesas atsiranda tada, kai apčiuopiame korupcijos apraiškų. Čia vėl reikėtų kalbėti apie prevencinį darbą ir žaidimo taisykles skirstant ES lėšas. Ar tos taisyklės yra skaidrios, racionalios ir efektyvios? Ne. Todėl teikiame daug pasiūlymų, kad pinigų kontrolė, sprendimai būtų atskiriami nuo pačių pinigų.
Visuomet bus problemų, kai lėšų gauti bus šimtas prašymų, 70 iš jų atitiks visus oficialius kriterijus, o pinigų bus skiriama tik 30-čiai. Ką reikės daryti? Burtus mesti, nes kol kas sprendimų priėmimas nėra visiškai skaidrus.
– Gavote pylos už savo sentenciją „medikai ėmė kyšius ir ims, verslininkai davė ir duos”. Savo tinklalapyje esate surašę gražią STT viziją, kurioje 2010 m. matote save kaip nepriklausomą, turinčią didelį visuomenės pasitikėjimą, veiksmingai korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas atskleidžiančią tarnybą. Tai kiek laiko Lietuva dar bus kyšininkų šalis?
– Galiu tą posakį ir vėl drąsiai pakartoti. Tai tam tikras problemos apibendrinimas, kurį leidžia daryti sociologiniai tyrimai. Juk apie 70 proc. gyventojų sako, kad kyšio davimas padeda jiems spręsti problemas. Kiek mažesnė dalis planuoja kyšius duoti ir ateityje. Šios dvi grupės yra geras pavyzdys, susijęs su blogu administravimu ir blogomis žaidimo taisyklėmis. Iš tiesų medikui, prasimokiusiam 10 metų ir gaunančiam 800 litų, reikia visiškai būti „nušvitusiam”, kad taip pragyventum.
Kyšiams Lietuvoje per metus išleidžiama per milijardą litų. Iš šio tyrimo matyti, kad jei sudėtume vidutinį mediko atlyginimą su sumomis, kurios išleidžiamos konkrečiai medikų kyšiams, gautume daugmaž normalų 3000 litų atlygį.
Tas pat dėl verslininkų: jie ir toliau darys pinigus, tačiau jei valstybėje yra sukurta šešėlinė sprendimų priėmimo sistema, kuri veikia kur kas efektyviau už valstybinę, tai ja ir naudojamasi.